Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Paranoikas!

O toliau? Ir ką tai įrodo? Ar tai jam trukdo tyčiotis iš viso Paryžiaus, patogiai atsisėdus šiltame aludės kampe prie antro vynuoginės stikliuko? Ar tai jam trukdo daryti, ką tik jis nori, ką jis nusprendė, ką nuspręstų padaryti dabar pat, kokį nors grandiozinį dalyką, ką nors tokio, kas priverstų juos visus sudrebėti, kad ir kas jie būtų — ar automobilių vagys, ar gatvės merginos, ar Luji tipo katinai?

Tik jis dar nežinojo ką. Bet jis turėjo laiko. Geriau niekur neskubėti, palaukti įkvėpimo ir toliau stebėti žmones gatvėje, žygiuojančius vorele kaip kokia kvaila banda. Kai kas netgi bėgo, lyg galėtų paskubinti kokį nors dalyką. Štai policininkas su pelerina, reikšmingas kaip popiežius ir įsitikinęs, kad yra nepakeičiamas, žaidžiantis su švilpuku ir balta lazdele. Ar nebūtų protingesnis, jei, užuot maivęsis kaip per paradą, prieitų prie Popingos ir paprašytų parodyti dokumentus?

Vienu kartu viskas būtų baigta. Daugiau nebūtų nei Popingos bylos, nereikėtų daugiau jokio Luji, nei komisaro Luką, kuriam vaidenasi, kad jis yra pats protingiausias pasaulyje.

Kad toks jis iš tikrųjų nebuvo, patvirtina tai, kad Kesas be jokių informacijos šaltinių jau daugelį dienų jautė ruošiamą smūgį ir jam dar užteko drąsos miegoti vienam.

Tik kas žino? Nuo šiol galbūt jis jau nebemiegos vienas. Tik jau dabar jo kompanionės nenueis niekam papasakoti...

Kraujas kunkuliavo jam galvoje. Jis dar kartą pasižiūrėjo į veidrodį, norėdamas įsitikinti, ar čia tikrai jis galvojo apie tai, kas ką tik buvo atėję į galvą. Kodėl gi ne? Kas gi jam galėtų neleisti?

Jis staiga atsisuko, nes kažkas kreipėsi į jį angliškai. Tai buvo vienas tipas, kuris jau keletą minučių kažką rašinėjo prie gretimo staliuko.

— Atsiprašau, pone, — tarė jis šypsodamasis, — ar jūs kartais nekalbate angliškai?

— Taip.

— Jūs tikriausiai anglas?

— Taip.

— Tokiu atveju, atleiskite man, bet paprašysiu vienos paslaugos. Aš visiškai neseniai atvažiavau į Paryžių. Atvykau iš Amerikos. Norėjau paklausti oficianto, kiek reikia priklijuoti pašto ženklų ant šito laiško, bet jam nepavyksta manęs suprasti.

Popinga pakvietė padavėją, viską išvertė, pažvelgė į savo naująjį bendrą, kuris tiesiog žėrė padėkas ir klijavo pašto ženklus ant laiško, adresuoto į Naująjį Orleaną.

— Jums tikra laimė, kad kalbate prancūziškai! — atsiduso nepažįstamasis, užversdamas aplanką. — O aš, kai tik čia atvykau, iškart pasijutau labai nelaimingas. Žmonės manęs netgi nesupranta, kai gatvėje pasiklausiu kelio. Jūs gerai pažįstate Paryžių?

— Taip, šiek tiek.

Jam darėsi smagu pagalvojus, kad per savaitę turėjo užtektinai laiko perlėkti visus sostinės kvartalus.

— Draugai man davė vieną gerą adresą. Tai amerikiečio baras, ir ten susirenka visi Paryžiuje esantys amerikiečiai... Gal žinote?

Vyriškis nebuvo visai jaunas. Plaukai jau pražilę, skruostai išraižyti raudonų gyslelių, nosis taip pat raudona, išduodanti, kad jos savininkas gerokai linkęs vartoti stipriuosius alkoholinius gėrimus.

— Atrodo, kad jis kažkur visai šalia Operos, bet ieškojau net pusvalandį ir neradau.

Jis išsitraukė popierėlį iš savo dukslaus apsiausto kišenės:

— Gatvė... palaukite... Mišodjero gatvė...

— Taip, aš ją žinau!

— Toli nuo čia?

— Gal koks penketas minučių pėsčiomis.

Žmogėnas, atrodė, svyravo, pagaliau sumurmėjo:

— Ar nesutiktumėte nueiti ten kartu su manimi ir išgerti aperityvo? Jau dvi dienos, kaip neturiu su kuo pasikalbėti.

O kaipgi Popinga! Jau gera savaitė, kai jam nė karto tokios progos nepasitaikė.

Po penketo minučių abu vyrai jau ėjo Didžiaisiais bulvarais, ir gatvės prekeivis, išgirdęs juos kalbantis angliškai, pradėjo jiems rodyti blizgančius atvirukus.

— Kas tai yra? — paklausė jankis.

O Kesas rausdamas:

— Tai menkniekis, ar ne? Smulkmenos užsieniečiams...

— Ar jau ilgai esate Paryžiuje?

— Taip, gana ilgai!

— Aš tai čia pabūsiu savaitę, paskui važiuosiu į Italiją, vėliau grįšiu į Naująjį Orleaną? Gal žinote?

— Ne.

Žmonės į juos gręžiodavosi. Kadangi jie buvo keisti tipai, didžiuliais žingsniais pasitikėdami žirgliojantys Didžiaisiais bulvarais ir kalbantys taip garsiai, lyg niekas negalėtų jų suprasti.

— Štai šitoje gatvėje... — parodė Popinga.

Jis buvo užtektinai atsargus, kad susiprastų nieko kompromituojama apie save neprasitarti šiam žmogui. Net jei jis priklauso policijai ar Luji gaujai, vis vien nieko nepeš.

Jis stumtelėjo baro duris, kurio dar nežinojo. Jį nustebino ir aplinka, ir publika.

Jam čia buvo viskas nauja. Lyg būtum ne Prancūzijoje, o Jungtinėse Valstijose. Aplink aukštą raudonmedžio barą stambūs ir tvirto sudėjimo vyrai labai garsiai kalbėjosi, gėrė ir rūkė, o du barmenai, iš kurių vienas buvo kinas, zuite zujo pilstydami viskį ir alų į didžiulius bokalus, o veidrodžiai buvo išmarginti daugybės užrašų kreida.

— Viskio, ar ne?

— Prašyčiau!

Kaip visa tai skyrėsi nuo Popingos paskutinių dienų aludžių aplinkos, net įsiėdusio jų interjero: nikeliuoto rutulio ant ketaus kojelių, šluosčių, staliukų su telefonų knygomis, kasininkių ant kėdžių labai aukštomis kojomis, padavėjų baltomis prijuostėmis...

Štai čia imdavai galvoti apie kažką kitą — tolimą kelionę, uostą nepažįstamoje šalyje. Kesas įtempė ausis ir suprato, kad dauguma lankytojų ginčijasi dėl popietinių arklių lenktynių, o pats storiausias iš jų, su keturgubų pagurkliu ir apsiaustu rudais langeliais, lyg nužengęs iš kokios karikatūros, priiminėja lažybų statymus.

— Jūs taip pat prekiaujate? — paklausė Popingos naujasis draugas.

— Taip... Prekiauju miltais...

Šitaip atsakė, nes šį bei tą nusimanė apie miltus. Juk tai buvo dalis de Kostero bendrovės veiklos.

— O aš prekiauju odomis. Gal dešrelę? Taip! Jūs turite suvalgyti dešrelę! Esu tikras, kad jos čia tiesiog nuostabios. Čia mes esame Amerikoje, o Amerika gamina nuostabias dešreles...

Žmonės čia be perstojo tai įeidavo, tai išeidavo. Tiršti tabako dūmai tvenkėsi virš baro, nuo sienų šypsojosi Amerikos sporto čempionai, padovanoję savo nuotraukas su užrašu baro šeimininkui.

— Čia miela vieta, ar ne? Draugas, davęs man šitą adresą, sakė, kad tai maloniausia Paryžiaus vietelė. Du viskio, barmene!

Paskui be ceremonijų seilėtai šypsodamasis:

— Ar tikrai prancūzai tokie malonūs užsieniečiams? Aš dar neturėjau laiko apžiūrėti linksmojo Monmartro. Prisipažįstu, kad šiek tiek bijau...

— Bijotės — ko?

— Pas mus pasakojama, kad čia yra daug blogų vaikinų, kurie miklesni už visus mūsų gangsterius, ir kyla grėsmė, kad užsieniečiai gali būti apvogti. Jūsų dar niekas neapvogė?

— Niekuomet. Nors labai dažnai vaikštau po Monmartrą.

— Ar jau susipažinote su moterimis?

— Taip.

— Ir ten nebūna pasislėpusio kambaryje nusikaltėlio?

Popinga net šiek tiek primiršo galimas komisaro Luką klastas. Čia jis jautėsi senbuvis, kuris viską žino ir duoda patarimų naujokui. Kuo ilgiau žiūrėjo į savo kompanioną, tuo naivesnis jis jam atrodė, naivesnis už bet kokį olandą.

— Jų meilužiai netūno kambaryje, o laukia už durų.

— O ką jie rengiasi daryti?

— Nieko. Jie tik laukia. Taigi neturite ko bijotis!

— Ar nešiojatės revolverį?

— Niekuomet!

— O Niujorke, kai einu tvarkyti reikalų, visada nešuosi revolverį...

— Bet čia juk Paryžius!