Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Popinga „Žavelyje“ praleido naktį tarp sausio 7 ir 8 dienos ir paskui, kai įmetė purvinus marškinius į Seną, nusprendė keisti kvartalus, jei reikėtų kur nors įsitaisyti perskaityti laikraščių. Lijo. Kitiems tai buvo menkas nemalonumas. O jam, turinčiam didesnę dienos dalį praleisti gatvėje ir neturinčiam drabužių pamainai, tai įgavo ypatingą reikšmę ir tapo tikra gamtos rūstybės apraiška.

Tik bėda nevaikšto viena!..

Sėdėdamas jaukioje Madleno kvartalo aludėje ir skaitydamas laikraštį, kuriame darbavosi būtent tas Saladenas, jis vos nepratrūko beprotiškai kvatoti, kai perskaitė straipsnio pavadinimą:

Policija paleido automobilių vagį

Įdomiausia, kad jau keletą dienų jis kažko panašaus laukė. Ir neklydo manydamas, kad bandoma iškrėsti kokią nors kiaulystę. Bet apie šitokį akibrokštą nė mintis nekilo...

Vakar, apie penktą valandą vakaro, atsitiktinai pamatėme, kaip kriminalinė policija paleido į laisvę vieną iš tų automobilių vagių, kurie buvo sulaikyti praėjusią savaitę.

Kai vadinamasis Luji išėjo iš komisaro Luką biuro, mes bandėme gauti paaiškinimą iš oficialių šaltinių, bet atsitrenkėme į nepajudinamą tylos sieną.

Todėl tegalime čia pateikti vien savo tyrimų duomenis ir pasiūlyti tik keletą prielaidų.

Pastebėtina, kad spaudai nebuvo perduotas joks pranešimas, kai naktį tarp sausio 1 ir 2 dienos komisaras Luką, paprastai neužsiimantis tokio pobūdžio bylomis, vadovavo suimant automobilių vagių gaują.

Kam toks slaptumas? Ir kodėl nuo to laiko ničnieko neiškilo aikštėn iš bylos, kuri yra nemenko užmojo, nes keturi vyrai ir viena moteris jau atsidūrė už grotų?

Mums atrodo, kad galime atsakyti į šitą klausimą, nes mums žinoma gaujos vado tapatybė, žinome, kad ta grupuotė įvardyta kaip Žiuvizi gauja, nes šio miestelio apylinkėse vogti automobiliai tą pačią naktį buvo perdažomi, kad paskui juos permestų į provinciją.

Gaujos vadas yra ne kas kitas kaip toks Luji, anksčiau vertęsis kokaino prekyba, ir jis yra Žanos Rozjė meilužis.

Nepamirškime, kad ji...

Kesas Popinga būtų galėjęs parašyti šio straipsnio tęsinį net geriau už savo draugą Saladeną. Dar niekad jo šypsenoje nebuvo susitvenkusios tiek paniekos laikraščiams, komisarui Luką, visai žmonijai.

Taigi nuo šiol pasidaro suprantamas asmeninis komisaro Luką kišimasis į Žiuvizi bylą. Gauja sulaikyta, kartu ir tokia Roza, anksčiau dirbusi kambarine pataisos namuose, dirbtuvių savininko Guano sesuo. O tardymas ėjo įprasta linkme, nors spauda apie tai nežinojo.

Ar dabar reikėtų manyti, kad, paleidus Luji, kartu pripažintas ir jo nekaltumas? Bet mūsų nuomonė ne tokia. Mes pranešame, kad, trūkstant žinių iš Orfevro krantinės, patys apklausėme kai kuriuos nusikalstamos terpės atstovus, kurie ypač gerai pažinojo ir patį Luji, ir jo reikalus.

— Luji paleistas į laisvę, — pasakė jie mums, — tik dėl to, kad kažkam turi padaryti darbelį, supratote?

Lyg patvirtindamas šią nuomonę, Luji, apie kurį kalbama, vakar vakare apėjo kai kuriuos barus ir ten savo draugužiams perdavė paslaptingus nurodymus.

Pasakykime, pernelyg toli nenueitume, kad mums atrodo, jog nuo šiol Kesas Popinga, Žanos Rozjė užpuolikas, ieškomas jau ne vien policijos, bet ir visa „terpė“ nusprendusi gauti jo kailį.

Taigi mes neabejojame, kad dėl to per labai trumpą laiką jis bus sulaikytas. Jeigu tik koks įvykis...

Šį kartą pasižiūrėjęs į veidrodį priešais, kitame patalpos gale, Popinga pamatė, kaip išbalo, o lūpos negalėjo išraityti šypsenos, kad ir kaip sarkastiškai jis buvo nusiteikęs.

Įvykiai tik patvirtino jo baimes, ir be Saladeno, iš kurio tikėjosi kur kas mažiau, jis būtų nieko nesužinojęs, tiesiog vaikštinėjęs sau šen bei ten, neįtardamas, koks sąmokslas rezgamas prieš jį.

Kaip viskas paprasta, po velnių! Operacija Žiuvizi pavyko, ir gauja buvo sulaikyta, bet Luką, užuot skambinęs apie tai visais varpais, smagino laikraščius pasakėlėmis apie morfiną ir heroiną.

Jis turėjo Luji parodyti Popingos nusiųstą skundžiamąjį laišką. Jis nesvyravo — dabar tai jau tikras reikalas — pasiūlyti niekšišką sandėrį.

Štai kas atsitiko! Policija derėjosi su Luji! Policija jį paleido, kad pagaliau sučiuptų Popingą. Kitaip tariant, ji viena buvo nepajėgi nutverti jį už pakarpos.

Tai jau buvo nebe panieka, nebe kartėlis, bet pačioje Keso širdies gelmėje susitelkęs pasišlykštėjimas. Jis paprašė atnešti popieriaus, išsitraukė plunksnakotį. Bet kai jau rengėsi rašyti, tik abejingai gūžtelėjo pečiais. Kam rašyti? Saladenui? Kad patvirtintų jo straipsnio teiginius? Komisarui Luką, kad ironiškai pasveikintų jį? Tik kam ir kas iš to?

Jeigu jau Luji metėsi į medžioklę, tai policijai partija atrodė laimėta ir ji trimitavo pergalę. Tik kokiu būdu! Nuo šiol visos Paryžiaus merginos, visi valkatos, visi įtartinų barų ir pigių viešbučių laikytojai akių nenuleis ir bus pasirengę iškart įspėti policiją.

Policija jo niekada nematė, bet Luji jį pažinojo.

— Oficiante! Kiek aš skolingas?

Jis apmokėjo sąskaitą, bet niekur nėjo. Tarp kitko, nežinojo kur. Staiga pajuto per visas klajones skersai išilgai visą Paryžių susikaupusį nuovargį. Jis liko sėdėti ant moleskino minkštasuolio, sustingusiu žvilgsniu žiūrėdamas į gatvę, banguojančią nuo skėčių.

Iš tiesų policija oficialiai buvo palankesnė ne jam, o automobilių vagiui, recidyvistui, be kita ko, gyvenančiam iš prostitucijos. Taip jau yra. Ir niekas negalėtų pasakyti, kad gali būti kitaip. Ir, be jokių abejonių, jei Luji pavyks, tai policija užmerks akis dėl Žiuvizi gaujos veiklos.

— Oficiante!

Jis norėjo išgerti. Nieko nepadarysi! Jam reikėjo pagalvoti, o stikliukas alkoholio padėtų.

Po istorijos su Žana Rozjė jis iš esmės klydo, manydamas sustoti. Tai bent buvo įžvalgus! Dabar jis pradėjo suprasti visuomenės nuomonės mechanizmą. Reikėjo, kad kitą dieną būtų galima perskaityti visuose laikraščiuose:

Kesas Popinga užpuola jaunę moterį traukinyje...

Ir taip toliau, visą laiką kas nors nauja. Ir šitaip išlaikyti publiką užgniaužusią kvapą, šitaip iškilti iki legendos.

Ar ji būtų taip užsidegusi domėtis Landriu likimu, jei tas būtų nužudęs vos vieną ar dvi moteris?

Taip pat jis tikriausiai klydo, manydamas aprašyti viską, kaip buvo, užuot melavęs. Jei, tarkime, jis būtų leidęs jiems patikėti, kad Groningene, kur visi manė jį esant pavyzdinį pilietį, jis jau rengęs kažkokius slaptus išpuolius?

Jis dar kartą perskaitė Saladeno straipsnį, kuris tik patvirtino jo mintį, kad istorijos herojus jau ne jis, Popinga, bet Luji, tapęs jos pagrindiniu veikėju.

Jau rytoj Žanos meilužis taps patraukliu personažu. Žmonės tiesiog susižavės ta žmogaus medžiokle, kurios pačiame Paryžiaus dugne ėmėsi recidyvistas, patyliukais pritariant policijai.

Ne, jis neprarado ryžto, nenorėjo jo prarasti ir nebūtų su tuo susitaikęs jokia kaina. Jis tik turėjo teisę trumpam pajusti nuovargį ir įvertinti neteisybę, kurios auka tapo. Kiek jau jų dabar jam mynė ant kulnų? Šimtai? Tūkstančiai?

Bet tai jam netrukdė išgerti stikliuką vynuoginės ir visai ramiai žiūrėti, kaip lyja. Tegu jie ieško! Tegu apšniukštinėja visus praeivius savo panosėje! Žmogus visada yra stipresnis už minią, jeigu tik išsaugo šaltakraujiškumą. O Popinga savąjį išsaugos.

Jis tepadarė vienintelę klaidą: iš pat pradžių nesuprato, kad visas pasaulis yra priešai. Dar gerai, kad niekas į jį nežiūrėjo rimtai. Jo paprasčiausiai nesibijojo. Jei tik nežiūrėjo į jį kaip į visiškai groteskišką personažą.