Jis gręžiojosi tai į kairę, tai į dešinę rinkdamasis nepažįstamas gatves, eidamas vis greičiau ir galvojo, ar tik mergina mėlyno atlaso suknele nebus nušauta ir kaip ji atrodytų paslika ant žemės, — gal kaip stora lėlė tarp serpentinų ir vatinių kamuoliukų.
Jis jau buvo gana toli nuėjęs, kai pamatė automobilį, pilną policininkų, visu greičiu lekiantį Gobleno kvartalo link. O Kesas stabtelėjo gal tik po ketvirčio valandos, kai staiga atpažino Sen Mišelio bulvarą pagal kavinę kairėje, kur su japonu žaidė šachmatais.
Tik dabar jį apėmė tikra baimė. Jis suprato, kaip išties rizikavo. Nusišluostė prakaitą ir pajuto, kaip dreba keliai.
Ar nebuvo kvaila, kai jis vienas, moksliškai mąstant, kovojo prieš komisarą Luką ir visą pasaulį, pridėkime dar žurnalistus, šitaip nežinia kur nueiti ir įkliūti dėl kažkokio pavydaus jaunuolio šūvio iš revolverio?
Nuo šiol reikėtų vengti minios, nes ten visą laiką kažkas įvyksta, išsirutulioja kokia nors drama, koks nors nelaimingas atsitikimas, — ir štai jau tavęs gali paprašyti dokumentų...
Jis neturėjo ilgiau pasilikti Sen Mišelio bulvare, nes jam atrodė, teisingai ar ne, kad čia viena tų vietų, kur jo gali ieškoti. Monmartre taip pat. Ir Monparnase. Vertėjo grįžti į tokio tipo kvartalą kaip Goblenas, susirasti ramų viešbutį ir eiti miegoti...
Tarp kitko, ar nereikėtų padirbėti? Jau senokai nebuvo išsitraukęs užrašų knygutės. Tiesą pasakius, išskyrus šūvį, neįvyko nieko reikšmingesnio, ką reikėtų pažymėti.
Bet jam atėjo kitas sumanymas. Juk gali nutikti tokių dalykų, kurie netilptų toje užrašų knygutėje, o tų kuklių įrašų niekas gerai nesuprastų. Ir jis nusprendė, kad turėdamas marias laiko imsis dėlioti tikrus prisiminimus.
Tokią mintį jam pakišo laikraštis, išspausdinęs jo laišką, pavadintą Keista žudiko išpažintis. Po straipsnio dar pridėjo tokią pastabą:
Kaip matote, mes skaitytojams pateikėme ypatingos vertės žmogišką liudijimą, netgi kriminalistikos archyvuose saugoma vos keletas tokių pavyzdžių.
Ar Kesas Popinga tikrai nuoširdus? Gal vaidina komediją? Gal prieš save kažką vaidina? Pagaliau ar jis yra sveiko proto, ar pamišęs, — tai ne mums spręsti.
Štai kodėl mes perdavėme šį laišką dviem mūsų garsiausiems psichiatrams ir tikimės, kad rytoj pateiksime jų požiūrį dienraščio skiltyse, būdami tikri, kad šitaip suteiksime reikšmingą paslaugą policijai.
Jis dar kartą perskaitė savo laišką ir liko nepatenkintas. Žodžiai, sakiniai laikraštyje visai neatrodė tokie reikšmingi kaip popieriaus lape, užrašytame aludėje. Daug dalykų buvo gan prastai paaiškinta, kiti išdėstyti tik iš dalies. Jis netgi vos neparašė abiem psichiatrams, kad jie šiek tiek luktelėtų prieš pasisakydami.
Tai, ką jis pasakė apie tėvą, turėtų nuteikti skaitytojus manyti, kad jis paveldėjo alkoholinį atavizmą, nors jo tėvas iš tikrųjų be saiko pradėjo gerti jau praėjus daugeliui metų po jo gimimo.
Jis ne visai gerai paaiškino visą laiką jautęsis vienišas, betgi iš tikrųjų tik palikęs mokyklos suolą jis suprato, kad jam niekas neduos tokios vietos gyvenime, į kokią turi teisę.
Reikėjo vėl viską pradėti iš pradžių, kitaip tariant, nuo pat savo gimimo. Reikėjo pasakyti, kad, be kita ko, jis visą laiką norėjo būti pirmas nesvarbu kur. Ir kaip tik tokia būtų tiesa. Dar berniūkštis būdamas jis išsiskirdavo iš kitų visuose žaidimuose. Jei pamatydavo, kaip kas nors atliko kokį gimnastikos pratimą, jis tardavo:
— Tai tik menkniekis, ar ne?
Ir be jokio pasirengimo, kaip išeina, jis padarydavo tą patį pirmu bandymu.
O štai dėl jo šeimyninio gyvenimo laikotarpio skaitytojai kaip tik labiausiai ir buvo suklaidinti. Jis paprasčiausiai nesugebėjo tiksliai paaiškinti, kaip viskas buvo iš tikrųjų.
Pavyzdžiui, jį galėtų apkaltinti, kad jis niekados nemylėjo nei žmonos, nei vaikų, o tai yra visiškai neteisinga.
Jis juos mylėjo gerai , štai tas žodis. Tiksliau tariant, jis darė viską, ką privalėjo daryti, kad iš tikrųjų galėtų būti vadinamas geru tėvu ir niekas negalėtų papriekaištauti, kad kas nors ne taip.
Iš tiesų jis visuomet darė viską, kas tik įmanoma. Jis stengėsi būti tokiu žmogumi kaip kiti, būti padoriu, mandagiu, garbingu žmogumi. Ir todėl jis nešykštėjo nei laiko, nei pastangų.
Jo vaikai valgė sočiai, buvo gerai aprengti, gyveno patogiomis sąlygomis.
Jo viloje jie turėjo po atskirą kambarį. Ir dar atskira vonia jiems abiem, o tai atrasi toli gražu ne kiekvienoje šeimoje. Jis nedrebėjo dėl skatiko namų išlaidoms. Taigi...
Vien tiktai to, kad gali viską daryti ir likti kažkokiame kamputyje vienas, kankinamas neaiškaus jausmo, neužtenka užpildyti savo gyvenimui, tikriausiai reikėtų dar ką nors padaryti.
Jis norėjo, kad visi šitai suprastų. Vakare, kai Fridą, — kaip keista dabar tarti šį vardą! — ruošdavo pamokas, o mamytė klijuodavo į albumą paveikslėlius ir jis rūkydamas cigarą sukinėdavo radijo imtuvo rankenėles, nieko negalėdavo padaryti, kad nesijaustų vienišas.
Kada traukinio švilpukas nuskardėdavo per kokius tris šimtus metrų nuo jo namų...
Tada jis išeidavo pasivaikščioti tai tamsiomis gatvelėmis, tai net pernelyg ryškiai apšviestomis gatvėmis. Pakeliui kartais jis sutikdavo prašurmuliuojančias grupeles žmonių, įsikibusių vieni kitiems į parankes ir užsidėjusių tokias pat karnavalines kepures kaip tas municipalinis patarėjas.
Pasitaikydavo sutikti ir vargetų vyriškių, lėtai slampinėjančių gatvėmis ir rankiojančių nuo šaligatvio nuorūkas, sustojančių prie kavinių su neaiškia viltimi ką nors ten gauti. Jis praeidavo pro uniformuotus policininkus, kurie Kalėdų nakties šventes praleisdavo budėdami prie gatvės kampo ir be mažiausio entuziazmo sergėdami miesto ramybę.
Tai patvirtina, kad jie net nepažvelgdavo į jį, kai praeidavo pačioje panosėje.
Jis tikrai rašys prisiminimus. Iš ryto netgi pabandė, tik nieko neišėjo, nes norėjo tai daryti vienatvėje, pasilikęs viešbučio kambaryje.
Tačiau, kai tiktai likdavo vienas, mintys išsilakstydavo, tiksliau — mintis pasukdavo visai kita linkme, ir jam net kildavo noras pasižiūrėti veidrodyje, ar nuo to nepasikeitė jo bruožai.
Todėl jis labiau linko rašyti aludėje, ten, kur gali uosti kitų gyvenimą, lyg jaustum ore krosnies alsavimą. Tik jis daugiau nebeturėjo teisės prašyti kuo rašyti, bijodamas pamatyti susiraukusį padavėją, kuris iškart nueis prie telefono būdelės ir įspės policiją.
Ką gi pagaliau jis dar turėjo teisę daryti? To jis negalėjo tiksliai žinoti, nes komisaras Luką apie savo planus nieko nekalbėjo spaudai arba pasiekė, kad ji tylėtų.
Bet kuriuo atveju sėsti į traukinį jam buvo neleistina. Elementarus dalykas! Tikėtina, kad kiekvienoje stotyje būtų po policininką, įdėmiai stebintį visus keleivius ir gerai prisimenantį ypatingus Keso Popingos bruožus.
Merginos? Dėl to jis nebuvo visai tikras. Reikėjo išmėginti, tik rizika buvo didžiulė. Kita vertus, jei jis eitų gulti vienas, tai gerai žinojo, kad praleis klaikią naktį ir tai visą dieną prastai atsilieps savijautai, nes atsikels be įprastinio žvalumo ir proto aiškumo.
Iš tiesų jam reikėjo moters kaip Žana Rozjė, kuri suprastų ir padėtų, nes tam ji gana nuovoki. Beje, jis buvo įsitikinęs, kad ji atspėjo jį esant kitokį žmogų negu tas jos meilužis Luji, tinkamas vien automobiliams vogti ir jiems perpardavinėti provincijoje, o tai iš tiesų tėra tikrojo meno pradmenys. Šitai patvirtina, kad Popinga iš pirmo karto perkando visą sistemą, net nesudrebinęs kinkų.
Читать дальше