Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Ar nenorėtumėte, kad mes kartkartėmis sužaistume kokią partiją per arbatos gėrimo valandą? Aš matau, kaip jūs gerai juos išmanote!

— Tai yra taip paprasta, ar ne?

Kad ir sėdėjo prie stalo su pačiu daktaru, bet žaisdamas prie tikros lentos, kur vienos figūros buvo išdrožtos iš tamsaus buksmedžio, o kitos iš šviesaus medžio, jis nesugebėjo atsispirti troškimui iškrėsti pokštą.

Nors jiedu buvo ne Groningeno šachmatų klube ir netgi ne Sen Mišelio bulvare Paryžiuje. Ant stalo stovėjo tik puodeliai su arbata, tačiau pastebėjęs, kad vienas rikis kelia jam grėsmę, Popinga negalėjo kitaip pasielgti, kaip jį nušvilpti, ir tuo metu, kai kėlė kitą figūrą, leisti jam įkristi į arbatą, kaip kažkada padarė gerdamas tamsųjį alų.

Akimirką daktaras pasijuto išmuštas iš vėžių. Pamatęs figūrą arbatos puodelyje, perbraukė ranka per kaktą ir atsikeldamas nuo stalo sumurmėjo:

— Aš labai atsiprašau... Buvau pamiršęs vieną vizitą...

Po velnių! Jei, pavyzdžiui, Popinga tai padarė tyčia? Jeigu jam nuo to linksma, tai iškels iš jo atminties kai kuriuos dalykus...

— Aš taip pat atsiprašau, — tarė jis. — Tai sena istorija, kurios negalėčiau jums paaiškinti. Jūs vis tiek nesuprasite!

Nieko nepadarysi! Bet šitaip buvo patikimiau. Tai patvirtina, kad daktarui atėjo mintis pareikalauti iš jo sąsiuvinio, kuriame patikėjo rašyti prisiminimus, bet perskaitė vien:

Tiesa apie Keso Popingos atvejį

Daktaras pasižiūrėjo nustebusiomis akimis, atrodė, norėjo paklausti, kodėl pacientas nieko daugiau neparašė. Ir Popinga, nutaisęs priverstinę šypseną, pamanė, kad privalo jam paaiškinti:

— Juk tiesos nėra, ar ne?