Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Mėgėjas!.. Jis stengėsi tapti kitoks, bet to reikėjo imtis anksčiau, pagaliau viską daryti kitaip...

Kodėl jis vargsta be perstojo galvodamas apie tai, kai jau viskas baigta? Tai buvo nereikalinga. Jam jau sukosi galva, panašiai kaip dabar pradėjęs mausti skrandis, tik apie drabužius jis negalėjo pamiršti. Todėl reikėjo susirasti gatvę, į kurią užsuko praėjusią savaitę, tokią siaurą gatvelę, užsiglaudusią už Municipalinio kredito banko, kur ir buvo ta krautuvėlė, prekiaujanti dėvėtais drabužiais.

Jis klydinėjo po neįprastą kvartalą, kirto Rozjė gatvę, kuri jam priminė Žaną, — ką ji apie tai pasakytų? — paskui jam šovė mintis parduoti savo laikrodį. Tik kas iš to? Kiek naudos išpeštų iš laikrodžio, kurį nusipirko už aštuoniasdešimt frankų?

Jis neturėjo teisės pasidaryti nei lepūnu, nei baltakiuoti priešais bistro kaip vaikas, kuriam nedavė saldainio. Alkoholis nieko nepakeistų. Kuo galėjai pasikliauti, tai tik laišku, ir, vis kartodamas kai kurias jo frazes, pagaliau nusprendė, kad jis pavyko ne per blogiausiai, nors ir užmiršo parašyti ne tiek jau mažai smulkmenų.

Kokį pavadinimą jam pridės laikraštininkai? Kokius komentarus prie jo prirašys?

Svarbiausia — jam pagaliau reikėjo nustoti dirsčioti į veidrodines parduotuvių vitrinas. Tai tiesiog juokinga. Gali patraukti dėmesį. O naudos — kad tik susigraudins dėl savo likimo.

Reikėjo tiesiog eiti... Štai! Blan Manto gatvė, dešinėje kaip tik ta krautuvėlė, kurią jis surado praėjusią savaitę.

Svarbiausia — atrodyti visiškai nesusivaržiusiam, ir turi pavykti šypsena.

— Atleiskite, ponia...

Sena moteriškė, išgirdusi balsą, išlindo iš šlamšto krūvos parduotuvės gilumoje.

— ...norėčiau žinoti... Sumaniau kaukių baliui persirengti valkata. Tai būtų žaisminga, ar ne?

Tačiau veidrodis bambuko rėmais parodė blausų, atrodo, pavargusio Popingos atvaizdą.

Kiekgi kainuotų tokia sena apranga kaip šita?

Tie drabužiai buvo dar labiau sudėvėti už tuos, kuriuos mamytė Groningene atidėdavo vienam senam elgetai, kasmet užsukdavusiam pas juos per Velykas.

— Aš jau jums perleisiu juos už penkiasdešimt frankų, ką jau čia!.. Pasižiūrėkite, jie dar visai geri... Pakeistas pamušalas...

Tai buvo vienas didžiausių jo gyvenimo įvykių. Jis niekada nemanė, kad nudėvėta apranga galėtų taip brangiai kainuoti, ir dar, be kito ko, paprašė dvidešimt frankų už nuklaipytus batus.

— Ačiū... Aš pagalvosiu... Dar sugrįšiu.

Ji pasivijo jį jau gatvėje ir šūktelėjo:

— Sugrįžkite! Aš jums viską nuleisiu už šešiasdešimt frankų, bet tai tik jums... Ir dar duosiu kepurę su snapeliu magaryčių!..

Jis spruko pasipustęs padus. Neturėjo jis šešiasdešimties frankų, netgi penkiasdešimties. Nieko nepadarysi! Jis jau nusprendė viską daryti kitaip. Jam šovusi mintis iškreipė jo lūpas į sarkastišką šypseną. Taigi šįkart dėl likimo užgaidos įvykiai turėjo pasukti tokia linkme, kuri lenkė lakiausią vaizduotę.

Jis eis iki galo. Iki pat savo sumanymo galo, anapus bet kokios logikos!

— Tuo blogiau tiems...

Po truputį jis susitvardė. Jis neturėjo teisės pats su savimi kalbėtis eidamas gatve. Šitiek nuėjus tikslo link, būtų kvaila tokioje padėtyje leistis užklumpamam.

Jis ėjo... Dar užsuko į bažnyčią, bet ten buvo šventinama santuoka, ir jis nusprendė neužsilaikyti.

— Ar negalite pasitraukti, besmegeni?

Jis ir buvo tas besmegenis, kurio vos nepartrenkė automobilis! Bet jis netgi neatsigręžė.

Juk tai jam tikrai nieko neduotų, nebent šitaip leistųsi užklumpamas, atsisakytų advokato ir pilnutėlėje teismo salėje oriai atsistotų, rimtai ir didingai atsiverstų aplanką ir paplonintu balsu pradėtų:

— Jūs visi manėte, kad...

Per vėlu! Jis nė akimirkai neturėjo pamiršti, kad privalo vengti šitokio sugrįžimo atgal. Šį vakarą laikraštį pasieks jo laiškas, ir ten pirmiausia pasirūpins perduoti jį komisarui Luką.

Keistas tas nuovargis, taip primenantis pagirias. Tuo pat metu jis jautė aiškų protą, nors būsena buvo visai ne tokia. Praeiviai atrodė jam kaip šešėliai, ir vis pasitaikydavo į juos atsitrenkti, tada burblendavo atsiprašymą ir galvotrūkčiais nerdavo į šalį, bet vis dėlto nepamiršo nė menkiausios sumanymo smulkmenos ir kuo puikiausiai surado kelią prie Italijos įvažiavimo, sužinojo, kada vyksta autobusas į Žiuvizi ir kiek tai kainuoja.

Kai nusipirko bilietą, beliko aštuoni frankai penkiasdešimt santimų. Ir pagalvojo, ar reikėtų pavalgyti, ar išgerti. Pagaliau apsisprendė dėl vieno ir kito, suvalgė du raguolius su kava, paskui išmaukė stiklą alkoholio, po to jau neliko jokios galimybės sugrįžti atgal nei antrą kartą pavalgyti ar išgerti.

Niekas nieko neįtarė. Padavėjas jį aptarnavo kaip normalų žmogų, o kažkas net paprašė prisidegti.

Apie penktą valandą po pietų jis jau sėdėjo autobuse, o keleiviams nekilo nė menkiausių įtarimų.

Prieš keletą dienų, kai dar turėjo pinigų, jei tik būtų panorėjęs, būtų įsitaisęs autobuse su bomba ir paleidęs jį su visais keleiviais į orą. Būtų galėjęs nuleisti nuo bėgių traukinį — juk tai visai nesunku!

O dabar jis sėdėjo čia, ir tokia buvo jo valia, nes jam atrodė, kad kitkam jau per vėlu ir kad iš esmės jis rado patį geriausią sprendimą.

Prieš jį sukilo visas pasaulis! O štai Žana Rozjė... Tik kas žino? Jis visą laiką manė, kad ji įsimylėjusi jį, tik pati to aiškiai nesuvokia... Taigi nuo šiol ji jam rūpėjo labiausiai, o Luji atrodė kaip koks varganas tipelis...

Jis atpažino tą stačią nuokalnę, pirmuosius Žiuvizi namus, išlipo iš autobuso ir jam taip pakirto kojas, kad jos pasidarė kaip vatinės, ir kurį laiką jis net nedrįso paeiti žingsnio.

Jį išmušė iš vėžių vienintelė smulkmena. Jis pasižiūrėjo „Guano ir Borė“ autoremonto dirbtuvių link ir pastebėjo, kad antro aukšto kambariuose dega šviesa. Tai reiškė, kad ir Guanas buvo paleistas? Neįtikėtina. Laikraščiai apie tai nieko nerašė. Tarp kitko, jei čia būtų Guanas, šviesa degtų ir garaže.

Ne! Čia galėjo būti tik Roza, kuri paleista į laisvę lygtinai. Šita mintis vos visko nesugriovė, nes Popinga turėjo atsispirti kylančiam norui įeiti į vidų, sukelti baimę ir galbūt...

Tiktai, jei taip atsitiktų, daugiau nieko nebeliktų: nei laiško, nei ko nors kitko. Jis netgi neturėjo teisės užeiti į bistro, kur kažkada žaidė prie to lošimo automato ir kur pro blausias vitrinas matėsi būrelis vyrų geležinkelininkų uniformomis.

Tikriausiai be reikalo jis nepavalgę. Vis dėlto tai smulkmena. Bet tuščias skrandis jį kaip reikiant kamavo. Jis vaikštinėjo tuščiomis gatvėmis, apėjo geležinkelio stotį prie pervažos, ir iš čia matėsi tolumoje šviečiantis langas, kažkada buvęs jo kambario — pro jį spruko iš tų dirbtuvių.

Jei nepasiskubins, tai jam gali pristigti drąsos. Paskui, kai sutemo, pasidarė ne taip jau svarbu, kelinta valanda. Iš tiesų svarbu buvo surasti Seną, o Popinga, klaidingai pasirinkęs kryptį, jau tolokai nuėjo palei geležinkelį, bet upės srovės vis nesimatė.

Jis klaidžiojo dykvietėmis, po kažkokius daržus, paskui prasidėjo smėlio karjerai, ir jis vos neįvirto į duobę, pilną vandens. Gal tik dėl to didžiulio nuovargio kelias jam pasirodė toks ilgas? Vis dėlto ne, nes tolumoje jis pamatė šviesų spiečius, iš kurių galėjai nustatyti išsidėsčiusius kaimus ir juos supančius sklypus, taigi ir įvertinti nueitą atstumą.

Prabildėjo traukinys. Jis krūptelėjo ir pasižiūrėjo į tą pusę, paskui pusbalsiu sumurmėjo: