Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Tai tik menkniekis, ar ne?

Paskui jis nusišluostė veidą, esą dėl to, kad lijo, betgi gerai jautė, kaip sūrūs lašai kutena lūpų kampučius.

Iš tamsos pasigirdo risnojančio arklio kanopų caksėjimas ir dviratės trinksėjimas. Iš tolo matėsi vien švytuojantis žibintas, bet iš arti jis išskyrė dvi būtybes, susigūžusias po tankiu apklotu, vyrą ir moterį. Jam pasirodė, kad net jaučia šilumą, iki jo atsklindančią iš susiglaudusių kūnų...

— Tai tik menkniekis, ar ne?

Juk už šešiasdešimt frankų būtų galėjęs turėti drabužius! Pagaliau atrado Seną šalimais tilto, per kurį ėjo geležinkelio linija. Jis jautėsi taip, lyg būtų nuėjęs daugybę kilometrų.

Lyg tyčia jo laikrodis vėl buvo sustojęs. Laikrodis buvo prastas, tik tai daugiau nebeturėjo reikšmės.

Keista, bet jis gerai nežinojo tikrosios žodžio paranoikas prasmės.

Pasidarė šalta. Dar šitos bėdos betrūko! Todėl jis turėjo gerokai prisiversti, kad nusiautų batus, ant kurių dar buvo išlikęs Groningeno fabrikinis ženklas, ir nusimautų kojines, kurias jo žmona tikriausiai atpažintų. Padėjo viską ant šlaito, apaugusio dygliuotais krūmais. Paskui nusimetė švarką, liemenę, nusimovė kelnes ir pradėjo visas tirtėti nuo šalčio.

Pasilikti galėjo tik tai, ką buvo nusipirkęs Paryžiuje — vien marškinius. Nusprendęs, kad atrodys juokingai, nusimetė ir juos.

Kai tai padarė, užsimetė apsiaustą ir kurį laiką stovėjo nė krust, žiūrėdamas į vandenį, sruvenantį už keleto metrų.

Iš tikrųjų buvo labai šalta. Be to, basas stovėjo baloje! Iš tiesų viską reikėjo daryti greičiau, juk vis dėlto dar turėjo grįžti atgal, ir jis, labai nevykusiai dėliodamas kojas, prisiartino prie upės ir įmetė ten savo drabužius.

Paskui vėl užkopė ant šlaito, jo lūpos virpėjo. Kai pasiekė geležinkelį prie žaliai degančio semaforo, į tą ženklą visai nekreipė dėmesio. Ir pradėjo dėtis nesuprantami dalykai.

Iki šiol pirmyn jį stūmė kažkokia vidinė karštligė, bet dabar staiga apėmė tokia visiška ramybė, kokios dar niekada neišgyveno anksčiau.

Ir tuo pat metu jis vis dairėsi aplinkui ir stebėjosi, ką čia veikia visiškai nuogas su melsvu apsiaustu, stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą ant pabėgių, kad nesusižeistų basų kojų į skaldą.

Jo plaukai buvo šlapi, veidas šlapias. Jis vis tirtėjo ir apstulbęs rutuliojo atmintyje vaizdą, kaip upės srovė nusineša jo tokius gerus drabužius, priklausiusius jam, Kesui Popingai!

Ir taip atsitiko jam, turėjusiam namą geriausiame Groningeno kvartale, su geriausio modelio patobulinta krosnimi, kur ant židinio atbrailos gulėjo brangūs cigarai ir ranka pasiekiamas stovėjo radijo aparatas, kainuojantis beveik keturis tūkstančius frankų!

Jei nebūtų taip toli, jis galbūt bandytų sugrįžti namo, be jokio triukšmo pralįstų pro virtuvės langą, o rytojaus dieną tik pramurmėtų:

— Tai tik menkniekis, ar ne?

Ką gi jis galiausiai darytų? Jis būtų norėjęs...

Ne! Nereikia, kad jis daugiau apie tai galvotų, jokiu būdu nereikia mąstyti apie tuos dalykus, nes laiškas jau išsiųstas.

Nieko nepadarysi! Viskas baigta! Jis jau praleido traukinį, kuris pralėkė pro jį bėgiais, tik jis neturi praleisti kito, nežiūrint, kad koks nors geležinkelininkas gali jį pastebėti, nes matė, kaip keletas budėtojų su žibintu rankoje praeina palei liniją.

Nežiūrint, kad tai kvaila... Tik ką jis daugiau begalėjo... Tegu tai kvaila, bet jis atsigulė skersai dešinio kelio ir padėjo skruostą ant bėgio...

Bėgis buvo tiesiog ledinis, ir Popinga pradėjo tyliai verkti įsistebeilijęs į tamsą, į patį tamsos pakraštį, iš kur netrukus pamatė pasirodant silpną švieselę...

Paskui jau nebebus Popingos... Niekas nežinos tokio Popingos, nes jis net neturės galvos!.. Ir visi žmonės manys, nes jis parašė, kad...

Jis vos nepašoko ant kojų, neištvėręs įtampos, nes jau išgirdo garvežio šniokštimą ir buvo pernelyg šalta. Jis pajuto traukinį. Traukinys turėjo išnerti už posūkio jam prieš akis ir...

Atrodo, kad jis turėjo užsimerkti. Tačiau traukinys pasirodė, ir jo akys buvo praviros, jis parietė kojas, net išplėtė vyzdžius, sulaikė kvapą, nors burna liko pražiota.

Šviesa artinosi bildėdama, ir staiga viskas peraugo į tokį kurtinantį griaudėsi, kad jam pasidingojo, jog galbūt jau yra miręs.

Vis dėlto jis išgirdo ir žmonių balsus, paskui akimirką nieko nesigirdėjo. Kai jis suprato, kad traukinys sustojo kitame kelyje, iš garvežio jau iššoko pora žmonių, pradėjo leistis langai.

Jis atsikėlė. Tik nežinojo kaip. Jis net nesuvokė, kad bėga, bet aiškiai išgirdo, kaip mašinistas pavymui šaukė:

— Laikykite! Štai jis, sprunka!

Bet tai buvo netiesa. Jis daugiau neturėjo jėgų net eiti. Jis tik metėsi ir krito už krūmų, o žmonės tik bėgiojo aplinkui, pagaliau kažkas užšoko ant jo iš viršaus, puolė lyg žvėrį, kurio vis dėlto bijomasi, ir užsuko jam riešus.

— Dėmesio į gretutinį kelią!..

Jam buvo viskas baigta. Jis jau nė nesuvokė, kad ta linija, kurią buvo pasirinkęs, ką tik pralėkė greitasis, nei kaip jį įtempė į antros klasės kupė ir jį lydėjo kažkoks vyras, kažkokia moteris ir traukinio viršininkas.

Tebūnie tik jiems nuo to blogiau! Tai jam jau visai nerūpėjo.

XII SKYRIUS

Tarytum įmesti šachmatų figūrų į arbatos puodelį nebūtų tas pats, kaip panardinti jų į stiklą alaus.

Tebūnie tik jiems nuo to blogiau! O jam nebuvo kur lėkti, ir, įsitūlojęs į apsiaustą, jis ramiai vaikštinėjo po Rytų stoties peronus tarp dviejų eilių besistumdančių smalsuolių, kurie svaidė kandžias replikas.

Kaktomuša susidūręs su tuo niekingu smalsumu jis sugebėjo laikytis labai oriai ir abejingai. Stoties komisaro kabinete jo ramybė nė kiek nesusvyravo, jis nė nesiteikė atsakyti į užduodamus klausimus ir tik žiūrėjo į pašnekovus lyg į neprideramoje vietoje atsiradusius daiktus.

Jis taip elgėsi nuo tos akimirkos, kai kartą ir visiems laikams pasidarė akivaizdu, kad jie niekada jo nesupras!

Jam teko išmiegoti ant siauros ir kietos kanapos. Paskui jį prižadino, kad apvilktų kažkokio traukinio kontrolieriaus drabužiais. Tie jam buvo per ankšti, ir jis niekaip negalėjo susisegti marškinių, bet tai jam buvo visiškai tas pats.

Ir tik beveik paryčiais jam atnešė veltinio šlepetes odiniais puspadžiais, nes niekaip nesurado jo dydžio batų.

Ir vis pasirodydavo naujų žmonių, ir visiems be išimties jis darė įspūdį. Jie žiūrėjo į jį šiek tiek baimingai ir pagarbiai, lyg būtų įgavęs galios nulemti jų likimus.

— Tai vis dėlto griežtai nenorite pasakyti, kas jūs esate?

Tikrai ne! Nėra jokio reikalo. Ir jis tik gūžtelėdavo pečiais.

Jį įlaipino į taksi, ir jis atpažino Teisingumo rūmus pagal vieną iš kiemų, kuriuos reikėjo pereiti. Paskui jis atsidūrė gana šviesioje kameroje, kur dar stovėjo ir lova. Vėliau, kai jis šiek tiek numigo, toks amžinai bruzdantis žmogutis žila barzdele ją vis pasičiupinėdamas uždavė daugybę klausimų.

Popinga jam neatsakinėjo. Kad ir kaip būtų, su juo dar nebuvo pažįstamas. Prireikė, kad kažkas koridoriuje šūktelėtų:

— Pone profesoriau Abramai!.. Poną profesorių Abramą prašo prie telefono...

Jam ir buvo skirtas tas skambutis. Taigi čia ir buvo tas paranojiko išradėjas, o išeidamas jis labai rūpestingai užrakino kameros duris.

Tik kas nuo to galėjo pasidaryti Popingai, uždarytam specialiajame laikinojo sulaikymo sveikatos priežiūros punkte ar kur kitur? Jam iš tikrųjų norėjosi vienintelio dalyko — tik truputėlio ramybės, nes jis jautė, kad neprabundamai išmiegotų dvi paras, ne, tris paras, gal net keturias be pertraukos, ir miegoti nesvarbu kur — ar ant suoliuko, ar tiesiai ant žemės.