Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

O iš tiesų ten buvo siaubinga, jei jau atvirai, tai tie nakties šauksmai, pratrūkstantys iš kitų palatų, palydimi kažkokio nepaaiškinamo bildesio. Bet jis niekada naktimis nešaukdavo. Jis gi nebuvo toks kvailas.

Gydytojas buvo panašiai jo amžiaus, dėvėjo tokį pat pilką kostiumą ir nešiojo akinius auksiniais rėmeliais. Jis vizituodavo kartą per dieną, buvo smagios nuotaikos, net tryško nuoširdumu.

— Taigi, mano drauguži, ar gerai praleidome naktį? Visąlaik nykuma? Pamatysite, kad su viskuo čia apsiprasite. Esate kuo puikiausios sveikatos, ir visa tai įveiksite labai greitai. Leiskite patikrinti jūsų pulsą...

Popinga paklusniai ištiesė riešą.

— Nuostabu! Nuostabu!.. Dar jaučiu truputį piktavališkumo, bet tai praeis. Aš tai mačiau ir kitų...

Pagaliau jį nuvedė į pasikalbėjimų kambarį, kur dalyvavo ir sanitaras, susitikti su ponia Popinga. Paryžiuje ji nieko negalėjo pasakyti, nes iš pradžių apsipylė ašaromis, o paskui išbėgo. Čia ji elgėsi kaip tikras energijos įsikūnijimas.

Ji vilkėjo suknelę, kurią kažkada apsirengė eidama apsipirkti naujagimių drabužėlių parduotuvėje. Drabužis buvo tamsus ir labai paprastas, be iškirptės.

— Tu girdi mane, Kesai? Galiu su tavimi kalbėti?..

Jis parodė ženklu, kad taip, bet vien iš gailesčio, be jokių kitų sumetimų.

— Aš tegaliu tave lankyti vien pirmais mėnesio antradieniais... Dabar pasakyk, ar tau nieko netrūksta...

Jis ženklu parodė, kad ne.

— Tu labai nelaimingas, ar ne? Bet mes visi taip pat... Nežinau, ar tu suprastum, ar sugebėtum įsivaizduoti viską, kas mums nutiko... Pirmiausia aš nuvykau į Amsterdamą ir susiradau vietą de Jongės biskvitinėje... Aš daug negaunu, bet su manimi ten pagarbiai elgiasi...

Jam prireikė pastangų, kad nenusišypsotų, nes pamanė, jog de Jongės biskvitinė taip pat platino paveikslėlius klijuoti į albumus, o tai anksčiau buvo nuolatinis jo žmonos užsiėmimas.

— Aš atsiėmiau Fridą iš mokyklos, ir ji netgi neverkė. Dabar ji mokosi stenografijos, ir de Jonges bendrovė priims ją dirbti, kai tik ji gaus diplomą. Tu man neatsakai, Kesai!

— Aš manau, kad tai labai gerai!

Taip netikėtai išgirdusi jo balsą štai ir pravirko net pasikūkčiodama, sausindamasi raudoną nosį servetėle.

— Dar nežinau, ką turiu daryti su Karlu; jis nori stoti į Delfzeilo jūreivystės mokyklą. Jei galėčiau išrūpinti jam stipendiją...

Štai kaip viskas susitvarkė! Šitaip ji lankydavo jį kiekvieno mėnesio pirmą antradienį. Ji niekada nekalbėdavo apie senos praeities dalykus. Ji tardavo:

— Karlas gavo stipendiją tavo seno draugo de Grefo dėka. Jis buvo toks malonus...

Arba taip:

— Mes pasikeitėme būstą, nes dabartinis mums per brangus. Mums net labai gerai nuomotis pas tokią pagyvenusią ponią, karininko našlę, kuriai vienu kambariu per daug ir kuri...

Nuostabu, ar ne? Jis daug miegodavo. Atlikdavo pratimus ir išeidavo pasivaikščioti po vidinį ligoninės kiemą. Gydytojas, kurio net vardo nežinojo, visą laiką juo rūpinosi.

— Ar koks nors dalykas galėtų jums suteikti malonumo? — paklausė kažkurią dieną.

Nors tam buvo dar pernelyg anksti, Popinga atsakė:

— Norėčiau sąsiuvinio ir pieštuko.

Taip, tam buvo dar pernelyg anksti, ir tai patvirtino, ką jis viršelyje užrašė tyčia labai iškilia rašysena:

Tiesa apie Keso Popingos atvejį

Jam buvo kilusi daugybė minčių šia tema. Jomis jis pasiryžo užpildyti visą sąsiuvinį ir dar paprašyti daugiau, kad po jo liktų išsami ir patikima jo atvejo studija.

Jis turėjo užtenkamai laiko viską apgalvoti. Pirmą dieną tik puošė pavadinimą arabeskomis, panašiai kaip romantizmo epochoje iliustruotos knygos. Paskui pasikišo sąsiuvinį po čiužiniu, kitą dieną išsitraukė ir labai ilgai į jį žiūrėjo, bet vėliau vėl padėjo atgal į vietą.

Laiką jis tegalėjo skaičiuoti pirmais mėnesio antradieniais, nes palatoje nebuvo kalendoriaus.

— Ką tu apie tai manai, Kesai?.. Fridai siūloma vieta pas vieną žurnalistą... Aš vis galvoju, ar...

Žinoma! Jis taip pat galvojo, ar... Bet kodėl gi ne?

— Jai belieka tik sutikti.

— Manai?

Ar ne juokinga, kai ateinama pasiklausti jo nuomonės į beprotnamį? Pasidarė netgi įprasta pasiklausti jo nuomonės visais požiūriais, netgi dėl visiškai nereikšmingų smulkmenų, o tai Groningene paprastai tapdavo ilgiausių šeimyninių debatų tema.

— Kartais aš manau, jei turėtume butą su atskira virtuve... Žinoma, nuoma kainuos kur kas brangiau, bet kita vertus...

Žinoma! Žinoma! Jis pritarė. Jis taip pat įnešdavo į bendrą aruodą savo kuklų grūdelį. Ir mamytė buvo mamyte , kokia dar niekados nebuvo, nors, užuot klijavusi namie paveiksliukus, dievai žino ką ten klijuoja pas tą de Jongę.

— Jie man nuleidžia biskvitus po penkiasdešimt procentų...

— Tiesiog nuostabu, ar ne?

Nuo to laiko, kai niekas negalėjo jo suprasti? Argi dabar viskas nesiklostė gana gerai?

Jis elgėsi taip išmintingai, kad jam leido dvi ar tris valandas pabūti su dviem bepročiais, kurių vienam pasimaišydavo protas tik naktimis, o kitas būtų pats racionaliausias pasaulyje žmogus, jei tik jam neprieštarautum.

— Atsimink, Kesai! — įspėjo jį daktaras. — Mažiausias išsišokimas, ir vėl laukia vienatvė...

Kodėl jis turėtų ginčytis su tais vargšais žmonėmis? Jis leido jiems išsikalbėti. Paskui, kai jie, regis, baigė kalbėti, jam pavyko įsiterpti:

— Aš, kai buvau Paryžiuje...

Bet tučtuojau pats save nukirto:

— Jūs nesuprantate? Ir nesvarbu, nes tai neturi jokios reikšmės. Jei tik jūs mokėtumėte žaisti šachmatais.

Ir jis iš popieriaus lapų, išplėšęs juos iš sąsiuvinio, padarė lentą ir figūras, kad galėtų pažaisti vienas. Ne dėl to, kad būtų nuobodu, nes jis apskritai nenuobodžiavo, bet vien iš praeities sentimentų.

Tik kas jam galėjo nuo to pasidaryti? Jis nejautė pykčio netgi galvodamas apie komisarą Luką. Jis dar kartą jį pamatė, ir šis vėl pradėjo sukinėtis aplink jį, vis klausinėdamas ir kažką šniukštinėdamas. Betgi ir jis žinojo, kad ne kas kitas, o Popinga laimėjo partiją. Taigi?

Ne! Jis nebuvo toks žmogus, kad ginčytųsi su likimo draugais, nei su mamyte , kuri visai nepasikeitė, nei su niekuo. Ir taip nutiko, kad jis net nustojo skaičiuoti bėgantį laiką ir tik nusišypsojo, kai vieną dieną mamytė pranešė:

— Aš nepaprastai susirūpinusi... Net nežinau, kaip turėčiau elgtis... De Jongės sūnėnas įsimylėjo Fridą ir...

Sprendžiant iš jos susijaudinimo, buvo aišku, kad ji tiesiog nerimsta kailyje, nes neturėjo tokios patirties kaip Popinga. Jai tai atrodė valstybinės reikšmės dalykas. Galėtum pasakyti, kad nuo to priklauso pasaulio likimas.

— Ir kaip jis?

— Neblogai... Labai gerai išauklėtas... Tik turbūt nėra labai geros sveikatos. Kadangi dalį vaikystės turėjo praleisti Šveicarijoje.

Tiesiog juokinga! Viską apibendrinant.

— O Fridą įsimylėjusi?

— Ji man pasakė, jeigu jis jos neves, tai niekada netekės.

Štai tau ta pagarsėjusi Fridą, kurios akyse nebūna jokios išraiškos! Štai kaip! Taigi gyvenimas visai smagus.

— Pasakyk jiems — tegu sau tuokiasi.

— Vien tiktai jaunuolio tėvai...

Žinoma, abejoja, ar leisti sūnui vesti bepročio dukterį.

Jei tik jie galėtų žinoti jo sumanymą! Tik jis negalėjo to atskleisti. Jis ir taip žengė pirmyn pernelyg greitai, kad net daktaras vieną dieną, pamatęs jį palinkusį ties šachmatų uždaviniu, pastovėjo jam už nugaros gal keliolika minučių laukdamas, koks bus sprendimas, paskui sumurmėjo: