Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Nuo tos akimirkos, kai viskas buvo baigta...

Jis daugiau neturėjo nei laikrodžio, nei nieko. Atsigerti jam atnešė karšto pieno. Laukdamas, kol pasirodys profesorius, jis išsitiesė, ir tai turėjo trukti gana ilgai, nes jis užmigo, o kai jį prikėlė, tai atėjo ne Abramas, bet kažkoks tipelis civiliais drabužiais ir uždėjo jam antrankius, nusitempė koridorių ir laiptų labirintais iki kabineto, kuriame tebetvyrojo pypkės kvapas.

— Galite mus palikti.

Už lango matėsi, kaip teka drumzlina Sena. Banalokas vyriškis, šiek tiek patukęs, šiek tiek pliktelėjęs, atsisėdo pirmas ir ženklu parodė Popingai, kad taip pat atsisėstų.

Ir Popinga visiškai nuolankiai pakluso, leidosi, nerodydamas nė menkiausio nekantravimo, kad jį apžiūrinėtų ir čiupinėtų.

— Taip... — suniurzgė pašnekovas žiūrėdamas į jį iš tolo, paskui iš arčiau, pagaliau pažvelgė jam į akis.

Ir staiga ištarė:

— Tai kas per mintis, pone Popinga, jums šovė į galvą?

Jis nė nekrūptelėjo. Jo nebejaudino, ar šis pašnekovas tikrai yra garsusis komisaras Luką, ar ne. Jo taip pat nebejaudino, kai durys prasivėrė ir moteris pilku apsiaustu net sustingo vietoje ir kimiai pratarė:

— Čia tikrai jis... Bet kaip jis pasikeitė!

O paskui? Kieno eilė?

Kiti aiškinosi savo smulkmeniškus santykius jo akivaizdoje net nesidrovėdami. Luką surašė apklausos protokolą, kurį Žana Rozjė pasirašė, neramiai dirsčiodama į Popingą.

Paskui? Ar pro jį praeis dar Luji, Guanas, kiti, taip pat ir Roza?

Kad tik jam leistų pamiegoti! Ką tai jiems pakeistų, nes jie vis tiek galės grįžti jo apžiūrinėti ir netgi galės laisvai apčiupinėti?

Jis liko vienas, paskui vėl atėjo žmonių, paskui vėl liko vienas, vėliau jį nuvedė atgal į kamerą, kur pagaliau galėjo išsitiesti.

Koks būtų kvailas, jei dabar jiems pareikštų, kad nėra išprotėjęs!

Nuo tos akimirkos, kai partija buvo sužaista...

Gal įmanoma būtų išvengti jį versti po du ar tris kartus pereiti visus koridorius ir laiptus Teisingumo rūmuose vedant pas komisarą Luką, kur prietemoje laukdavo įvairūs žmonės, kuriuos jis klausinėdavo:

— Jūs jį atpažįstate?

— Ne... Čia ne jis... Tas buvo smulkesnis...

O jam parodydavo laiškus.

— Ar atpažįstate, kad čia jūsų rašysena?

Jis tik sumurmėdavo:

— Nežinau.

Galėtų jam dar nupirkti ir jo dydžio aprangą bei kojines, nes jau kiek laiko vaikščiojo be jų. O žmonės, įsikūrę kažkokioje pašiūrėje viršutiniame aukšte, nuolat jį fotografuojantys ir imantys pirštų atspaudus, galėtų jo nelaikyti visiškai nuogo po keliolika minučių tokiame šaltame prieškambaryje.

Bet išskyrus tai...

Popinga taip gerai apsiprato, kad net nesuklupo per išbandymą. Juk jam tai buvo nelaukta. Niekas jo neįspėjo. Jį nuvedė į mažą kambarėlį, kur sėdėjo keletas kažko laukiančių akivaizdžiai išprotėjusių tipų. Kas kiek laiko ateidavo jų po vieną paimti, maždaug kas ketvirtį valandos, ir daugiau jų nebematydavai. Kiekvienam savo eilė.

Popinga liko paskutinis. Pagaliau atėjo pasiimti ir jo, ir jis atsidūrė ant pakylos, kur buvo pastatyta juoda rašomoji lenta ir kur bruzdėjo smulkutis profesorius Abramas. Pakylos papėdėje, gan prastai apšviestoje salėje, buvo susėdę gal trisdešimt kažką užsirašinėjančių studentų, bet ne vien, nes kai kurie iš jų nebuvo tokie jauni, kad dar tebestudijuotų.

— Prieikite arčiau, mano drauguži... Nebijokite... Norėčiau, kad paprasčiausiai atsakytumėte į keletą klausimų, kuriuos užduosiu.

Kesas buvo tvirtai nusprendęs neatsakinėti. Jis net nesiklausė. Jis tik girdėjo, kad profesorius kalbėdamasis su juo vartoja kur kas sudėtingesnius terminus negu paranoikas , o sėdintieji auditorijoje karštligiškai viską užsirašinėjo. Keletas tų ponų priėjo arčiau, kad galėtų jį įdėmiau apžiūrėti, ir vienas jų, išsitraukęs kažkokį įrankį, ėmėsi matuoti jo kaukolę.

O paskui... Argi jie nebuvo visiški idiotai?

Na?

Jiems šovė mintis nuvesti jį į pasikalbėjimų kambarį ir pro grotas staiga parodyti belaukiančią mamytę , kuriai ta proga pasirodė būtina apsirengti juodai lyg našlei.

— Kesai!.. — sušuko ji sunerdama rankas. — Kesai!.. Ar manęs neatpažįstate?

Suprantama, kad ne, nes jis žiūrėjo į ją visiškai ramiai. Tada ji tragiškai riktelėjo ir pabėgo.

Ką dar tokio jie galėjo sugalvoti? Prirašyti paistalų laikraščiuose? Koks skirtumas, juk Popinga jų neskaitė.

O kitus žmones, ateinančius jo aplankyti, tikriausiai psichiatrus, jis greitai demaskavo pagal užduodamus vis tuos pačius klausimus.

Tik jis ir pats sumanė gudrybę. Įsistebeilydavo į juos su klausiama išraiška akyse, ko gi čia jie taip neriasi iš kailio, ir jie ilgai jam neįkyrėdavo.

Miegoti!.. Paskui pavalgyti ir vėl miegoti, sapnuoti ne visai tyrus dalykus, kurie dažniausiai būna tokie malonūs...

Vieną dieną jam atnešė naujus drabužius, ir tuo turėjusi pasirūpinti mamytė , nes jie beveik tiko pagal dydį. Rytojaus dieną jį įlaipino į grotuotą mašiną, kuria atvežė į geležinkelio stotį. Paskui, lydimas dviejų civiliniais drabužiais apsirengusių policininkų, Popinga užėmė jam skirtą kupė.

Abu vyrai atrodė įsitempę, o Kesas, priešingai, laisvai mėgavosi tokiu pasikeitimu. Užuolaidos buvo nuleistos, bet pro tarpus matėsi, kaip koridoriumi į tą ir kitą pusę vaikšto žmonės, tikėdamiesi, kad pavyks į jį pasižiūrėti.

— Kaip manote, ar šiąnakt mes jau grįšime namo?

— Nežinau. Viskas priklauso nuo tų, kas ateis perimti etapo.

Abu jo bendrakeleiviai pagaliau susimetė lošti kortomis, ir jam vis duodavo užsirūkyti, atsainiai įkišdami cigaretę į burną, lyg pats to nesugebėtų.

Visi žmonės iš laikraščių turėjo žinoti, kas vyksta, išskyrus jį. Tik jis dabar tam buvo abejingas.

Jis netgi šypsojosi pravažiuojant belgų muitinę, paskui greitai pralėkė ir olandų muitinę, nes užteko poros tų vyrų žodžių muitininkams, kad jie net neužeitų į kupė.

Beje, pravažiavus olandų muitinę, į kupė atėjo žandaras, įsitaisė kampe ir visą kelią skaitė laikraščius, nes nesuprato prancūziškai.

Paskui juos apsupo daugybė nežinia iš kur atplūstančių žmonių, stotyje ir Amsterdamo teisingumo rūmų koridoriuose tykojo fotografai; o Popinga išliko ramus, vien tik šypsodavosi ar tarstelėdavo į visus klausimus:

— Nežinau.

Čia taip pat laukė olandiškas Abramas, tik kur kas jaunesnis už savo analogą iš Paryžiaus. Jis paėmė kraujo mėginį, pakišo Kesą po rentgeno spinduliais, kokią valandą klausėsi jo širdies ritmo kalbėdamas kažką pats sau vienas, todėl teko kaip reikiant susiimti, kad nepratrūktum juokais.

Po tos procedūros viskas turėjo būti baigta. Pašaliniai žmonės aplinkui viską žinojo, bet ne jis. Jį turėjo įvertinti kaip visišką beprotį, nes nedavė advokato ir ničnieko nekalbėjo apie prisiekusiųjų teismą.

Priešingai! Jį įkurdino didžiuliame mūriniame pastate, kažkokiame Amsterdamo priemiestyje. Pro grotuotus langus matėsi futbolo aikštė, kur buvo žaidžiama kiekvieną ketvirtadienį ir sekmadienį.

Maistas buvo geras. Jam leido miegoti beveik tiek, kiek norėjo. Paskui versdavo daryti įvairius pratimus, ir vien savo labui jis stengėsi būti stropus.

Mažytėje baltai dažytoje palatoje jis gyveno visiškai vienas, baldų ten buvo mažai. Bet nemaloniausia, kad viską reikėdavo valgyti šaukštu, nes jam nedavė nei peilio, nei šakutės.

Tik kas jam nuo to galėjo pasidaryti? Juk net visai smagu! Jie laikė jį bepročiu!