Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Jis nusprendė įeiti į vidų, taigi nutaisė kuo paprasčiausią veido išraišką ir prie slenksčio atsainiai pramurmėjo:

— Šlykštus oras, ar ne?

Moteris krūptelėjo, aišku, kad išsigando, lyg būtų numaniusi užpuolimą. Beje, ji ir toliau nepatikliai stebėjo, kai jis jau sėdosi arčiau krosnies ir paklausė:

— Ar būtų galima puodelį kavos?

— Žinoma, kad galima!

Ant kėdės, susisukusi į kamuolį, snaudė katė.

— Ar galima būtų ir šiek tiek duonos su sviestu?

Šie žmonės nežinojo, su kuo turi reikalą, ir jei nors truputį numanytų, kas bus rytoj...

Jis valgė, nors ir nesijautė alkanas. Paskui, kai jau visai prašvito ir elektra buvo užgesinta, jis paprašė, ar neatneštų jam ko nors, kuo galėtų rašyti.

Pagaliau jis susidėliojo priešais save prasto popieriaus langeliais lapus, kokius paprastai parduoda kaimo bakalėjos parduotuvėse, ir, pasižiūrėjęs į matomą už lango niūrų ir drumstą srovės ruožą, štai ką parašė:

Pone vyriausiasis redaktoriau,

Kaip vakar paskelbė jūsų laikraštis, kažkoks komisaras Luką, dvi savaites be perstojo kartojantis, kad mane suimti yra tik keleto valandų klausimas, paleido į laisvę grupę piktadarių ir recidyvistų, kad užsiundytų juos mane persekioti.

Ar panorėsite būti toks malonus ir paskelbsite šį laišką, kuris padės galą tokiai beprasmei medžioklei bei padėčiai, niekam nepridedančiai nei garbės nei pasididžiavimo?

Tai paskutinis kartas, kai jums rašau, taip pat paskutinis, kai išgirsite kalbant apie mane.

Aš iš tiesų suradau būdą, kaip pasiekti tikslą, kurį nusibrėžiau palikdamas Groningeną ir drauge atmesdamas priimtas visuomenėje taisykles.

Kai gausite šį laišką, aš jau neprisiminsiu jokio Keso Popingos ir daugiau nebebūsiu bėgančio nuo policijos nusikaltėlio padėtyje.

Mano vardas bus garbingas, gera visuomeninė padėtis neginčytina, o aš priklausysiu kategorijai žmonių, kurie gali sau leisti viską, nes jiems užtenka ir pinigų, ir cinizmo.

Atleiskite man, kad jums nesakau, kad plėtosiu savo veiklą: ar Londone, ar Amerikoje, o gal paprasčiausiai Paryžiuje, bet puikiai suprantate, kaip būtina šiuo atveju išlaikyti santūrumą.

Jums užteks žinoti tik tiek, kad vadovausiu stambioms finansinėms operacijoms ir, užuot vaikščiojęs pas tokias kaip Pamela ar Žana Rozjė, viešai rinksiuosi meilužes tarp teatro ar kino žvaigždžių.

Štai ką, pone redaktoriau, norėjau jums pasakyti. Šią žinią jums pateikiu kaip pirmieną tik dėl jūsų bendradarbio Saladeno. Nors juo anksčiau ir piktinausi, tačiau vakar man labai padėjo jo straipsnis.

Leiskite dar sykį pakartoti, ir aš žinau, ką sakau, kad, kai gausite šitą laišką, aš jau būsiu visiškai nepasiekiamas jokiam puolimui, o komisaras Luką bus priverstas nutraukti tyrimą, kurio taip puikiai ir elegantiškai ėmėsi...

Aš jau įrodžiau, kad ir vienas žmogus, paprasčiausias tarnautojas, vien vadovaudamasis savo protu, jei tik laikosi žaidimo taisyklių, gali sėkmingai siekti bet kokio tikslo, vos jis tampa laisvas.

Priimkite, pone redaktoriau, nuoširdžiausius sveikinimus to, kas pasirašo jau paskutinį kartą.

Kesas Popinga

Jis vos susilaikė nepridėjęs ironiško epiteto paranoikas. Paskui, kai šeimininkas stovėjo prie įstiklintų durų ir žiūrėjo, kaip teška lietus, o Popinga pro jo petį pamatė žaliai dažytus žvejų laivelius, neištvėrė nepasakęs:

— Aš taip pat turiu laivą!

— Ak! — atsiliepė pašnekovas mandagiai.

— Tik visai kitoks modelis. Nemanau, kad tokį žinote Prancūzijoje...

Jis papasakojo apie savo laivelio konstrukciją, o šeimininkė tuo metu susinešiojo kibirus didžiajam valymui.

Keisčiausia, kad, kalbėdamas apie „Jūrų velnią“, nelauktai pajuto, kaip jam užkaista po akių vokais, ir turėjo nusukti veidą. Jis matė savo laivą, elegantišką kaip žaisliukas, prišvartuotą kanalo krantinėje, ir jam staiga...

— Kiek aš jums skolingas?.. Tarp kitko... Kokiu būdu galėčiau grįžti į Paryžių?

— Galite sėsti į tramvajų, kokie penki šimtai metrų nuo čia.

— O Žiuvizi ar toli?

— Reikia įsėsti į traukinį Alforvilyje. Arba vykti į Paryžių, o iš ten autobusu...

Jam buvo labai sunku iš ten išeiti. Jis žvelgė į stalą, prie kurio ką tik rašė, į tą krosnį ir katę, persisotinusią šilumos ant šiaudinės kėdės, į tą senę, kuri klūpomis plovė grindis, į tą vyrą, kuris rūkė riestą pypkutę ir vilkėjo storu melsvu kaip jūreivio megztiniu.

„Besikvatojantis karpis“, — mintyse pakartojo jis.

Jam labai norėjosi dar ką nors jiems pasakyti, leisti jiems išgirsti, kad visiškai to nežinodami taps labai reikšmingo įvykio dalyviais, ir pasiūlyti labai dėmesingai skaityti rytojaus laikraščius.

Jis vis delsė. Dar norėjosi stiklo alkoholio, bet turėjo taupyti dvidešimtį frankų.

— Na, aš einu... — atsiduso jis.

O šeimininkai to tik ir telaukė, nes jis pasirodė jiems keistas.

Jo planas iš pradžių buvo šiek tiek kitoks. Jis manė į Žiuvizi eiti pėsčiomis, neskubėdamas palei Seną, nes dar visa diena buvo prieš akis. Bet tai tik patvirtina, kad jis sugebėjo išsaugoti šaltą kraują, nes rašydamas laišką pagalvojo: jei ant voko bus netolimos nuo Žiuvizi vietovės antspaudas, tai iškart bus sulyginta ir iš viso to rašymo nebus jokios naudos.

Geriausia buvo sugrįžti į Paryžių. Jis sėdo į tramvajų, ir nuo kratymo jį suėmė šleikštulys, kaip atsitinka, kada būni labai pavargęs. Prie Luvro jis nusipirko pašto ženklą ir įmetė laišką į dėžutę, paskui dar gana ilgai jautė svaigulį, lyg kabotų virš tuštumos.

Nuo šiol jam daugiau nebereikėjo apie ką nors galvoti. Užteko tik išpildyti tai, ką buvo nusprendęs, žingsnis po žingsnio, nedarant jokių klaidų.

Tebelijo. Paryžius atrodė pilkas, purvinas ir paskendęs miglose lyg kokiame košmare, pripildytas žmonių, nežinančių, kur brenda gatvėmis, prie Halių slidinėjančių ant daržovių atliekų, praslenkančių tarp vitrinų, prikrautų batų. Tik dabar jis pastebėjo, kokia čia gausybė avalynės parduotuvių ir šimtų šimtai porų batų lentynose.

Jam galbūt reikėjo laiške parašyti, kad...

Bet ne! Kad juo patikėtų, nevertėjo pernelyg plačiai kalbėti. Tarp kitko, jau buvo ir per vėlu. Pernelyg vėlu viskam. Jam net neužteko drąsos nuvilkti nuo žmogaus drabužių.

Jam tų drabužių reikėjo žūtbūtinai. Naktį šalia metro tilto jis aptiko girtuoklį, miegantį ant suoliuko.

Tereikėjo tik apsvaiginti jį kumščio smūgiu į galvą ir nurengti. Kas jam nuo to baisaus būtų atsitikę? Žmogus gulėjo apsivėmęs. Šalia mėtėsi ištuštintas litrinis butelis.

Iš tikrųjų Popinga nejautė jokio gailesčio. Visai ne. Jis jau susiprato, kad per vėlu, štai ir viskas.

Net jeigu jis to būtų ėmęsis iš pat pradžių, dabar jau žinojo, kad vis vien nieko neišeitų. Vienas laikraštis pateikė jo dramos esmę, bet skaitydamas Kesas neatkreipė dėmesio, tą straipsnį kartu su kitais susikišo į kišenę, priskyręs prie visiškai neįdomių.

Visiškai akivaizdu , — rašė redaktorius, pasirašęs Šarlio Beljero vardu, — kad turime reikalą su mėgėju...

Dabar jis viską suprato! Jis suprato jau tada, kai barmenas pranešė, kad jam iškraustė kišenes. Jis buvo mėgėjas! Štai kodėl komisaras Luką žiūrėjo į jį taip paniekinamai. Štai kodėl žurnalistai netraktavo jo rimtai, štai kodėl Luji užsiundė visą savo „terpę“ prieš jį.