Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Atleiskite man, — sumurmėjo jis. — Ačiū.

Jis atidarė duris... Paskui turėjo kažkur eiti, bet nesuprato nei kur, net krypties, kuria žingsniuoja, nejautė, kaip jį užkliudo praeiviai, nei kad jis kalbasi pats su savimi...

Visi apgaudinėjo! Štai vienintelė aiški tiesa! Visi jį apgaudinėjo! Jį apgaudinėjo, nes jis buvo pernelyg stiprus, nes negalėjo kitaip jo įveikti, jei žaistų garbingai.

Komisaras Luką, kuris nedrįso duoti leidimo išspausdinti savo nuotraukos, pats pirmas ėmėsi apgaudinėti ir nesigėdijo prastos pokerio partijos suktybių; kaip jis stengėsi visus įtikinti, kad išvykęs į Lioną ir nieko nežino apie automobilių vagis...

Luji apgaudinėjo ir derėjosi su policija... Žana Rozjė taip pat...

Iš jos Popinga šito nesitikėjo. Kitų elgesys kėlė jam tik pasipiktinimą bei panieką, bet jos — gerokai ir skaudino, nes jam visą laiką atrodė, kad tarp jųdviejų kažkas buvo.

Tai patvirtina, kad jis nenužudė jos.

Dabar atsitiktinumas jį taip pat apgaudinėjo ir atsiuntė jam tą vulgarų amerikietį, kuris tesugebėjo vien ištuštinti savo draugo kišenes...

Ir kuriam jokios naudos iš skutimosi mašinėlės už šešiolika frankų.

Viskas pernelyg idiotiška, taip!

Tiesiog šlykštu...

3 Henri Landru 1922 m. giljotinuotas Paryžiuje už keliolikos moterų nužudymą. Aukas jis sukapodavo į gabalus, užkasdavo apleistuose soduose, o galvas sudegindavo virtuvės krosnyje.

XI SKYRIUS

Kaip Kesas Popinga sužinojo, kad valkatos apranga kainuoja septyniasdešimt frankų, ir kaip jis sugalvojo pasirodyti visiškai nuogas.

Tikriausiai šitaip vis apie ką nors galvoti buvo labiau varginama negu žingsniuoti. Ypač kai Popinga nusprendė viską suvokti rimtai, pasiekti pačią dalykų esmę, perkąsti viską nuo A iki Z, apžvelgti viską, kas tik artimiau ar tolimiau siejosi su Popinga.

Ar ne kažkoks niekingas komisaras Luką ir kažkoks Luji nulėmė, kad galvodamas prarastų ramybę, ar ne juoko vertas kišenių kraustytojas jį sudorojo taip, kad nebegali net prisėsti?

Kadangi Paryžiuje norint prisėsti reikėjo pinigų. Ir Kesas buvo priverstas apie penktą valandą tęsti savo mintis bažnyčioje, kur prie kažkokio jam nežinomo šventojo kojų degė daugybė žvakių. Bet ir paskui jis nežinojo, ką reikėtų daryti. Nors tai neturėjo jokios reikšmės. Svarbu buvo tik tai, kad jis galvojo ir turėjo staiga stabdyti minčių eigą, kai kažkoks prašalaitis įdėmiai į jį pasižiūrėjo, o Kesas net pašoko, apimtas noro sprukti, bet susitvardė ir turėjo įdėti neišpasakytų pastangų, kad atgautų šaltą protą.

Arba atsirasdavo kažkokia menkutė mintelė visai apie nieką, kuri prisiskiepydavo prie kitų ir be jokios priežasties įgaudavo reikšmę, nukreipiančią nuo esminės idėjos.

Kad jis pražygiavo daugelį valandų, tai niekam nė motais. Jei pats savęs labai negailėjo, tad juo mažiau jam reikėtų, kad kas nors dėl jo graudintųsi. Tik tiek, kad dabar jis turėjo vien eiti niekur nesustodamas! Turėdamas dvidešimt frankų jis negalėtų apsistoti jokiame viešbutyje. Nors bistro veikė didesnę nakties dalį, bet tokiose vietose gali būti beveik visiškai tikras, kad tave sučiups.

Jei dar būtų apsirengęs skarmalais. Tada galėtų glaustis po tiltais, bet valkata, apsirengęs gan ištaigiai, iškart pasirodytų įtartinas.

Jis ėjo. Juk niekam nesukelia nepasitikėjimo tas, kas eina ir atrodo, kad planuoja kažkur nueiti. Tik iš tiesų jis niekur nėjo ir kartkartėmis, kai būdavo tikras, kad gatvėje, išskyrus jį, nėra žmonių, stabtelėdavo pamindžikuoti vietoje.

Kur tuo metu jis buvo mintyse? Ir štai viena tuo metu atsiradusi vis dar jį smagino, tik gal daugiau jausmas negu mintis:

Tai panašu į Fridos gimimų.

Kodėl? Jam būtų sunku atsakyti. Jis ėjo išilgai Senos, labai toli, galbūt jau atsidūrė ir už Paryžiaus. Pakrantėje dunksojo milžiniškos gamyklos, nes jis matė ryškiai šviečiančias langų eiles, o kaminai tvieskė dangų liepsnų aureolėmis.

Lijo, lietaus čiurkšlės krito įstrižai. Gal ir dėl to, nes, kai jam gimė duktė, taip pat lijo. Tada buvo vasara, bet lietus raižė tokius pačius brūkšnius. Ir turėjo būti kone tiek pat valandų. Ne, juk buvo vasara, todėl saulė patekėdavo kur kas anksčiau. Ar svarbu! Dar neišbrėško aušra, bet Popinga tada vis dėlto išėjo pasivaikščioti kur nors netolimais per patį lietų, plika galva, susikišęs rankas į kišenes, dairydamasis į pirmų aukštų langus. Darbininkų kvartale, anapus tilto, kai kurie langai jau švietė, ir jis įsivaizdavo dar apsnūdusius žmones, kurie pradeda praustis...

Tik kas jam nuo to galėtų pasidaryti? Jis turėtų priimti esminį sprendimą ir tik leidžiasi išblaškomas tokių dalykų. Tad jis stabtelėjo pasižiūrėti į upę, kuri šiose vietovėse, atrodė, dalijosi pusiau, iš jos sruveno kažkoks kanalas.

Toliau driekėsi tuščia pakrantė. Paskui pasirodė aukšti nykios išvaizdos namai su šviečiančiais langais, ir jis priėjo kažkokį bistro, kurio šaltmirys šeimininkas šildėsi prie įjungto kavos aparato.

Jis gūžtelėjo pečiais. Visąlaik veik tas pats! Žinoma, jis galėjo eiti į vidų, visiškai abejingai prieiti prie baro, nudėti žmogėną, kai tik jis nusigręš, ir sprukti, pasigriebęs kasą.

Bet dėl to visiškai nereikėjo būti Kesu Popinga.

Ne! Net neverta daugiau galvoti apie tokius dalykus. Kartą jis visą popietę svarstė tokį planą, apgalvojo viską, ką turėtų daryti. O dabar tai tebuvo tarsi kreidos likučiai, kai lentelę nutrina drėgna kempinė.

Buvo per vėlu. Iš esmės jis visada vėluodavo, nes viską blogai pradėdavo.

Jis buvo kur kas protingesnis už Landriu, taip pat už visus kitus, apie kuriuos vien ir tekalbėta liaupsinant jų žygdarbius. Betgi jie visi tam rengėsi, darė viską apgalvodami, o jis tai būtų galėjęs dar geriau padaryti, jei tik panorėtų.

Jei nebūtų klaidos... Jei Pamela nebūtų prapliupusi taip isteriškai kvatoti... Išskyrus tai, jis buvo tikras, kad nepadarė jokios klaidos, ir bent jau tai visi turėtų pripažinti.

Būriai žmonių ėjo pro šalį, jie traukė tos didžiulės gamyklos link, ir Popinga buvo priverstas pasisaugoti, kad nepatrauktų dėmesio, nes dabar jis neturėjo teisės leistis užklumpamas.

Jis turėjo atlikti dar vieną darbą... Paskui jau viskas eis greitai... Bet kol kas jis turėjo laikytis nepajudinamai, neišsiduoti jokia kaina...

Vis dėlto labai sunku žmogui, kuris eina per lietų dešimt ar daugiau valandų, nepatraukti kieno dėmesio.

Bet jau geriau buvo tęsti šį žygį, pereiti Ivri, paskui Alforvilį. Dar neišbrėško rytas ir nesuraudonavo žara, kai jis atsidūrė kažkokiame kaime Senos pakrantėje, nusėtoje laivų švartavimo knechtų.

Vanduo čia buvo gelsvas nuo dumblo, srovė smarki, ir matėsi, kaip sūkuriuoja šakos ir visokios nuolaužos. Už kokių šimto metrų priekyje stūksojo žemas statinys, kurio pirmas aukštas buvo apšviestas, ir Popinga iškaboje perskaitė: „Pas besikvatojantį karpį“. Iš pradžių jis ničnieko nesuprato. Todėl turėjo pagalvoti, bet kai susigaudę, tai tik gūžtelėjo pečiais. Ne taip jau ir juokinga besikvatojančiu vadinti karpį, kuris yra žuvis ir dar su tokiais mažyčiais žabtais.

Pastatą iš visų pusių supo pavėsinės, tiksliau — aplinkui stirksojo metaliniai statramsčiai, ir tik vasarą čia atsirasdavo pavėsinių, o ant kranto gulėjo ištempta koks tuzinas valčių.

Popinga iš pradžių praėjo pro šalį lyg nekreipdamas dėmesio, pamatė drūtą moteriškę, smagiai žarstančią anglis krosnyje. Kavinės salė buvo gana erdvi, o prie stalo, užtiesto rusva klijuote, vyriškis, suprantama, šios užeigos šeimininkas, trupino duonos plutas.