Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Dešrelės iš tikrųjų buvo skanios. Popinga ištuštino savo stiklą, ir jis vėl buvo pripildytas.

— Jūs apsistojote gerame viešbutyje?

— Labai gerame.

— Aš apsistojau, — pasakė užsienietis, — „Grand otelyje“. Ten labai gerai.

Ir jis ištiesė dėžutę su cigarais, o Kesas paėmė be jokios gėdos, nes vieną kartą per tiek dienų ir dar šitokioje vietoje jis turėjo teisę atsiduoti prabangai surūkyti bent vieną vienintelį cigarą.

— Ar nežinote, kur pardavinėja amerikiečių laikraščius? Norėčiau sužinoti biržos kursus...

— Visuose kioskuose. Nuo čia gal penkiasdešimt metrų, prie gatvės kampo.

— Leisite minutėlei? Aš tuoj pat grįšiu. Užsisakykite dar porą dešrelių, nejaugi nenorėtumėte?

Žmonių čia jau buvo netiršta, nes artėjo pirma valanda ir dauguma išėjo papietauti. Popinga palaukė penketą minučių, nusistebėjo, kad jo kompanionas dar nepasirodė, paskui pradėjo galvoti apie visai ką kita ir, kai vėl pasižiūrėjo į laikrodį, buvo jau penkiolika po pirmos.

Jis net nepamatė, kaip akylai jį stebi barmenas nei kaip jis kažką pašnibždomis pasakė kinui.

Viskis jį veikė labai gerai. Jis pajuto daugiau pasitikėjimo savimi. Dar buvo kupinas jėgų suduoti atsakomąjį smūgį visiems tiems luka ir luji ir tvirtai pasiryžo, kad dar šią popietę sugalvos planą, kuris juos apstulbins ir privers laikraščius apie jį kalbėti kitokiu tonu.

Kodėl amerikietis negrįžta? Juk negalėjo pasiklysti! Popinga atidarė baro duris, pasižvalgė po gatvę, pasižiūrėjo į kioską prie kampo, bet savo draugo ten nepamatė.

Taigi jis tik pasišaipė iš minties, kad leidosi apmaunamas ir anas jam paliko apmokėti sąskaitą.

Viena smulkia kiaulyste daugiau ar mažiau, tai nieko nekeičia. Jis jau pradėjo su tuo apsiprasti.

— Atneškite dar viskio!

Jis turėjo prisigerti. Buvo tikras, kad ir kas atsitiktų, sugebės išsaugoti pakankamai šaltakraujiškumo, kad neišsiduotų ir...

Kad užpildytų laiką, jis įjungė specialų aparatą, iš kurio pabiro kramtomosios gumos kamuoliukai, paskui paprašė naujo cigaro, nes senasis jau užgeso, vėliau apsižvalgė aplink ir įsitikino, kad baras jau visiškai tuščias, tik kinas atsisėdęs pačiame salės gale pietauja, o kitas barmenas tuo metu tvarkė savo įrankius.

Vis dėlto kaip niekinga vaidinti tokį spektaklį, kad priverstum sumokėti už keturias dešreles ir keletą taurių viskio. Žinoma, jis nebuvo turtuolis. Jam labiau negu bet kam kitam reikėjo pinigų, nes jam tai jau buvo gyvenimo arba mirties klausimas. Net paprasčiausia smulkmena atrodė iškalbingai: kai jo marškiniai susipurvindavo, jis negalėjo jų išsiskalbti, bet turėjo nusipirkti kitus, o panešiotus vos keletą dienų, dar beveik visai naujus, išmesti į Seną.

Kodėl gi dar nepaprašius dešrelės, kad paskui nereikėtų pietauti? Jam ta proga dar šovė mintis praleisti popietę arklių lenktynėse. Kaip būtų gerai, juk jį tiesiog išsunkdavo toks nuolatinis sukinėjimasis ratu vis tarp tų pačių dekoracijų.

Jau norėjo prasižioti. Tik, sutapimas, barmenas suspėjo prasižioti tuo pat metu kaip ir jis, ir Popinga leido jam prabilti pirmam:

— Atleiskite, kad šito klausiu. Ar pažįstate tą poną, su kuriuo neseniai bendravote?

Ką jis turėtų atsakyti? Taip ar ne?

— Aš jį labai menkai pažįstu... taip, menkai...

Barmenas, gerokai varžydamasis, tęsė:

— Ar žinote, kuo jis užsiima?

— Prekiauja kažkokiomis odomis...

Kinas pačiame salės gale net įtempė ausis, ir Popinga suprato, kad iš tikrųjų kažkas atsitiko, tad net padvejojo, ar jam iškart neišėjus ir paskui jau paknopstomis nelėkus kuo toliau iš čia.

— Taigi jis jus apmovė!

— Ką norėjote tuo pasakyti?

— Aš nedrįsau jūsų įspėti, kada čia buvo tiek žmonių, pagaliau ir nežinojau, ar nesate koks nors jo draugas...

Ir barmenas, perstatęs džino butelį kitur, atsiduso:

— Nors tai, kaip sako, jau istorija, bet, be visa ko, apmautas dar likau ir aš!

— Nesuprantu!

— Žinau... Bet greitai viską suprasite... Ar daug pinigų turėjote?

— Gana daug!

— Paieškokite savo piniginės. Nežinau, į kurią kišenę ją paprastai įsikišate, bet galėčiau lažintis nežinia iš ko, kad daugiau jos nebeturite.

Popinga apsičiupinėjo ir pajuto, kaip jam džiūsta gerklė. Kaip barmenas ir sakė, piniginės kišenėje nebebuvo!

— Ar nepastebėjote, kaip visą laiką juokaudamas jis jus vis kumšnojo? Jis specialistas. Jau dešimt metų jį pažįstu. Policija taip pat. Jis vienas mikliausių kišenvagių visoje Europoje...

Kesas trumpam užsimerkė. Ir dar akimirką jo ranka kažko ieškojo apsiausto kišenėje...

Lyg visų jo pinigų, vienintelės priemonės prasilaikyti, vagystės dar neužtektų, amerikietis nušvilpė ir skutimosi mašinėlę, pagal formą supainiojęs, be abejo, su brangenybių dėžute.

Per dieną kišenvagių aukomis Paryžiuje tikriausiai tampa tūkstančiai žmonių. Daugumai, gal net visiems iš eilės, viskas baigiasi tik daugiau ar mažiau reikšmingos pinigų sumos praradimu.

Kesas buvo vienintelė būtybė, kuriai dvylika šimtų frankų ir skutimosi mašinėlė buvo, taip sakant, paskutinis išganymas. Šis žmogus jautriau už visus kitus išgyveno karo būseną. Jau nuo pat ryto likimas iš laikraščio straipsnio skilčių pradėjo rodyti savo šlykščią grimasą.

Paskui jis pamanė, kad pagaliau sulaukė atokvėpio ir turės bent kažką panašaus į pramogą. Jis išskėstomis rankomis priėmė tas viskio taures ir dešreles, pokalbį, kuris pakeitė jo nepabaigiamą kalbėjimąsi su savimi.

— Vis dėlto bandžiau jus įspėti. Bet visų pirma jūs į mane net nežiūrėjote. Be to, kaip jau sakiau, net pamaniau, kad esate koks nors jo draugas, gal net bendrininkas...

Popinga blankiai nusišypsojo barmenui, kuris vis atsiprašinėjo:

— Ar daug praradote?

— Ne... Nelabai... — lemeno Popinga stengdamasis išlaikyti tokią pačią kone angelišką šypseną.

Jis prarado nei daug, nei mažai. Jis prarado viską! Viską, ką tik žmogus gali prarasti, kvailai, per nelemtą atsitiktinumą. Taip, dėl atsitiktinumo, pradėjusio su juo sukčiauti kaip policija ir Luji.

Jis niekaip negalėjo ryžtis iš ten išeiti. Tik nuleido galvą, nes pajuto kylantį karštį po blakstienomis ir bijojo, kad barmenas nepastebėtų žybtelint ašarų.

Tai jau pernelyg! Pernelyg kvaila. Pernelyg nepelnyta.

— Ar toli gyvenate?

— Gana toli, taip...

— Paklausykite. Aš jumis pasitikiu. Paskolinsiu jums dvidešimt frankų, kad turėtumėte už ką paimti taksi. Nežinau, ar pateiksite policijai skundą.

Bet kokiu atveju, jei jį pagaliau suims, nuo to visiems bus geriau...

Jis sutikdamas linktelėjo galvą. Jam norėjosi atsisėsti, pagalvoti, susiimti už galvos, prapliupti galbūt juoku, galbūt rauda. Tai buvo ne vien kvaila, paprasčiausiai buvo šlykštu, ir jis žinojo, kad to nenusipelnė.

Tik ką jis galėjo padaryti? Taip, ką jis galėjo padaryti? Išskyrus...

Išskyrus vieną dalykėlį, kurį jis traktavo, savaime suprantama, kaip visiškai teisėtą. Tarp kitko, tai visai nebuvo apmąstyta. Atsirado vien iš neapykantos Rozai... Tiesiog instinktyvi neapykanta, nes realiai nieko negalėjo jai prikišti... Jis parašė komisarui Luką, kad įskųstų tą gaują...

Ar tikrai buvo pelnyta, kaip atkirtis?..

Jis paėmė dvidešimt frankų, kuriuos ištiesė barmenas. Pakėlė akis, ir prieš akis iškilo jo paties veidas, kurį pamatė atsimušant veidrodyje, suraižytą kreidos užrašais. Tik pats veidas neišreiškė visiškai nieko: nei skausmo, nei nevilties, toks panašus į tą, kurį jis kažkada matė, tiksliau, prieš dešimtį metų Groningene, kai kažkokį vyrą partrenkė tramvajus ir švarutėliai nurėžė jam abi kojas... Tik sužeistasis to dar nežinojo. Dar neužteko laiko skausmui pajusti. Ir kai arčiausiai susibūrę žmonės pradėjo bėgti nuo jo, jis žiūrėjo į juos be galo nustebęs, nesuprasdamas, kas gi jiems atsitiko, kas gi atsitiko jam ir kodėl jis čia, paslikas ant žemės, šūkaujančios iš siaubo minios viduryje.