Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Ar policija stebėjo Žiuvizi dirbtuves, kaip jis patarė? Kas žino? Tik jis šitaip pasielgė visiškai neatsitiktinai. Luji už grotų praleis keletą metų su Guanu ir kitais, Žana Rozjė liks viena, o tada...

Bet iki to laiko reikėjo nors kartkartėmis pamiegoti. Ir tie nepatogumai pradėjo darytis vis labiau varginantys, nes kas vakarą reikėdavo vis kitur apsistoti tolygiai augant rizikai. Kesas dabar net gerai nežinojo, kur atsidūrė. Jam prireikė pasižiūrėti net dviejų gatvių pavadinimus ir surasti metro stotį, kad įsitikintų patekęs į Pastero bulvarą. O šio kvartalo jis dar nepažinojo, ir jis nepasirodė jam bent kiek linksmesnis už Gobleną.

Namai dar tebebuvo apšviesti. Iš ten be perstojo ėjo žmonės, šventinį vakarą praleidę pas draugus, ir dabar ieškojo taksi. Kažkoks vyras ir moteris ką tik išėję ginčijosi, ir lenkdamas juos išgirdo, kaip ji priekaištavo vyrui:

— Pirmąją Naujųjų metų dieną jau nebuvo reikalo tau taip dažnai ją kviesti šokti!..

Keistas gyvenimas! Keista naktis! Kažkoks senis miegojo, visu ūgiu išsitiesęs ant suoliuko, o netoliese ritmingu žingsniu vaikštinėjo du policininkai plepėdami apie savo buitinius reikalus — be abejo, skundėsi dėl mažų atlyginimų.

Iš tikrųjų sunku susitaikyti su viskuo ir eiti miegoti vienam, be to, juk... Tai buvo tiesiog idiotiška! Tuo metu jis šito nesugebėjo pastebėti... Nežiūrint, kad ta stora mergina, kurią laikė glėbyje, jį iškart sunervino... Pagaliau jis buvo įpratęs prie tokio nevaržomo ir vulgaraus artumo, kai kas vakarą su kokia nors nepažįstamąja...

Kodėl jis negalėtų pabandyti, dar nors kartelį? Išties šią naktį gatvėse buvo labai mažai vienišų moterų. Netgi prie viešbučių, kur buvo įprasta jas matyti, jis nepastebėjo nė vienos. Taigi jos taip pat linksminosi naujamečiuose pokyliuose?

Jis vis ėjo. Iš tolo pastebėjo Monparnaso stotį ir pasistengė pernelyg nepriartėti, nes buvo įsitikinęs, kad ši vieta pavojinga.

Jis pavaikščiojo dar pusvalandį ir nieko nesutiko, todėl labai prastos nuotaikos, nuilsusiomis kojomis nusivilko į viešbutį, tikėdamasis, kad jį priglobs bent jau kokia kambarinė. Bet jį pasitiko tik senas naktinis sargas tokios pat prastos nuotaikos kaip jis ir pamatęs, kad svečias atvyko be bagažo, paprašė užsimokėti į priekį ir mestelėjo kambario raktą.

Dar kaip tyčia sustojo Popingos laikrodis, ir jis nežinojo nei kelintą valandą pagaliau užmigo, nei kada atsikėlė, nes kambario langai buvo į kiemą, tad negalėjo orientuotis pagal judėjimą gatvėje.

Kai jis pagaliau pasižiūrėjo į lauką, tai buvo labai anksti, ir jautėsi, koks tuščias dabar miestas, netgi niūrus, kaip paprastai po švenčių. Gatvėse nieko, tiktai reti žmonės iš priemiesčių, apsirengę išeiginiais drabužiais, migruojantys iš vienos metro stoties į kitą tik todėl, kad perduotų šventinius linkėjimus... Dar buvo ir gerokai apsiniaukę, o ledinis šiaurys šlavė gatves. Tad veikiau patikėtum, kad dabar Visi šventieji, bet ne Naujieji metai.

Jis vis dėlto nuėjo pasiieškoti laikraščių, kad susipažintų su išspausdintomis apie jį dviejų psichiatrų nuomonėmis, ir, tiesiog gatvėje sklaidydamas lapus, šitaip nužingsniavo net iki Karo akademijos.

Profesorius Abramas, nežiūrint visų švenčių, maloningai sutikęs mus priimti vakar vakare, Keso Popingos laišką vis dėlto buvo priverstas perskaityti labai skubotai, tad, kol sulauksime išsamesnės studijos, keletu žodžių pateikiame jo pirmus įspūdžius: pasak jo, olandas yra paranoikas, ir jei jį puikybė pastūmės eiti iki galo, tai gali tapti ypač pavojingu individu, juolab kad tokios rūšies žmonės bet kokiomis aplinkybėmis sugeba išsaugoti pavydėtinų šaltakraujiškumų.

Profesorius Lenzas, kurio dar porą dienų nebus Paryžiuje, supažindins mus su savo nuomone, kai tik sugrįš.

Kriminalinėje policijoje nieko naujo. Komisaras Luką visą vakarykštę dieną turėjo tirti kvaišalų bylą, kuri jam leido šiek tiek atsipalaiduoti. Bet jo kolegos neišleidžia iš akių tolesnio Popingos bylos tyrimo.

Iš to, ką mes, atrodytų, supratome, aišku, kad šioje byloje atsirado visai nauja grandis, bet Orfevro krantinė šiuo klausimu laikosi absoliučios tylos.

Viską, ką mes galime pasakyti, tai atrodo, kad Popingai neilgai liko džiaugtis laisve.

— Kodėl?

Jis kalbėjosi pats su savimi. Taip, kodėl gi jam jau neilgai liko džiaugtis laisve? Kodėl nepateikiama daugiau smulkmenų? Ir kodėl jis traktuojamas kaip paranoikas?

Jis jau buvo girdėjęs šį žodį, be abejonės. Tik labai smarkiai abejojo dėl to, ką juo norima pasakyti. Ar negalėtų jie nors šiek tiek patikslinti? Jei būtų galima pasižiūrėti žodyne? Į viešąsias Groningeno bibliotekas iš pradžių reikėdavo užsirašyti, kad įleistų. Panašiai turėjo būti ir Paryžiuje. O kavinėse telefonų knygos ir geležinkelio tvarkaraščiai nuolat žiūrinėjami, bet nešioti žodynus klientams vis dėlto visiškai neįprasta.

Šlykštu, ir tiek! Tai jau įgavo tikro sąmokslo mastus. Tokia nepelnytai patiriama piktadarybė. Dar ir šita užuomina apie naujai atsiradusią grandį, kurią taip susirūpinta nutylėti.

Ar tik Žana Rozjė, kuri tiek daug žinojo, nebus pasakiusi komisarui Luką, kad jis yra šlykštus galvijas? Popingai vis stiprėjo nuojauta, kad tas seklys nieko nedaro, netgi visiškai jo neieško, įsitikinęs, kad grobis įklius pats savaime.

Ar taip nebus dėl to, kad per spaudą išlindo į viešumą kai kurie jo būdo bruožai ir dar tie keletas dviprasmiškų posakių, kuriuos malonėjo jiems išsakyti?

Tačiau anas klydo, nes Popinga visiškai nemanė nuleidęs galvą įkišti ją tiesiai į spąstus. Jis bent jau buvo ne ką mažiau protingas už tą poną, o štai anas psichiatras arogantišku tonu išvis tesugebėjo pasakyti vos vieną žodį:

— Paranoikas!

Lygiai taip pat kiti apie jį sako beprotis. Kaip anie apie jį sakydavo iškrypėlis. Kaip ta moteriškė iš Monmartro priemiesčio, apie jį pasakiusi liūdnas. Kaip ta liesa mergšė iš Birago gatvės apibūdino, kad jis mėgsta vien riebias moteris.

Ar jo pranašumas prieš juos visus nepasireiškia kaip tik taip, kad jis bent jau pažįsta save?

Jis dar kartą perskaitė straipsnį, — koks vis dėlto trumpas, — jau gerdamas kavą su grietinėle ir valgydamas raguolį bariuke, kurio sienos buvo išklijuotos XIX šimtmečio stiliaus plytelėmis. Paskui jis prisiminė tą merginą mėlyno atlaso suknele, išvartė visus laikraščius, pagaliau rado keletą eilučių kriminalinėje kronikoje:

Šiąnakt, per naujametį pobūvį, vienoje Gobleno kvartalo kavinių atstumtas mylimasis Žanas R... iššovė į Žermeną H.... kurios tėvas yra prekiautojas vynais ir kartu visų mūsų mylimas municipalinis patarėjas. Sužeistas kulka, laimei, tebuvo vienas šokėjas Žermenas V.... kuris, aptvarsčius žaizdą, išvyko namo. Žanas R... išvežtas į areštinę.

Jis juokėsi pats sau vienas, nežinodamas kodėl. Nors nudvėsk iš juoko, jei drama baigiasi šitaip, tik galbūt baigsis vedybomis. Kadangi Popinga nebuvo tikras, kad Žermena H.... kaip ją vadino laikraštis, nesielgė taip tyčia.

Beliko sužinoti, ką Julijus de Kosteras atsakė į žinutę, nes nepamiršo kasdien skaityti Morning Post. Popinga sėdo į autobusą, nes reikėtų pereiti kone pusę Paryžiaus, kad pasiektum 42-ąjį pašto skyrių Beri gatvėje. Ten jis pasirodė visiškai nesibaimindamas ir parodė abu vokus, adresuotus Smitsono vardu.

Be didesnių sunkumų krūvelėje su raide S surado ir perdavė jam voką, kurio adresas buvo išspausdintas rašomąja mašinėle.