Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Kokie niekai!

Bet Popingai tai nieko nesakė ir iš to nebuvo jokios naudos. Jam tik magėjo sužinoti, kaip ir daugelį kitų dalykų, ar mergina, kurios net vardo nepaklausė ir kuri miegojo su juo, kai buvo apsistojęs Monmartro priemiestyje, ir jam nupirko skutimosi mašinėlę, nebus jo atpažinusi pagal nuotraukas ir pateikusi paaiškinimų policijai.

Tai buvo svarbu, nes jei jie sužinotų, kad jis kišenėje nešiojasi skutimosi mašinėlę ir teptuką, ir kurią nors naktį nuspręstų praleisti ne vienas, būtų labai greitai aptiktas.

Tačiau miegoti vienam buvo kankinama. Šitaip jis išmiegojo „Puikiosios viešnagės“ viešbutyje Brejo gatvėje, kur turėjo atsiimti abu laiškus, kad galėtų prisistatyti pašto iki pareikalavimo skyriuje Smitsono vardu.

Šitaip jis miegojo ir rytojaus dieną Vožiraro kvartalo viešbutyje, net norėjo naktį keltis iš lovos ir eiti į gatvę ko nors pasiieškoti. Visa tai jam darydavosi labai keistai. Jei kartu būdavo kokia nors moteris, jis tučtuojau užsnūsdavo ir neprabusdavo iki paryčių. O vienas, priešingai, imdavo galvoti iš pradžių apie šį bei tą, visai kaip vežimas, kuris krusteli nuo šlaito, paskui rieda vis greičiau, lekia vis greičiau ir greičiau. Taip jam į galvą ateidavo vis daugiau įvairių nemalonių dalykų, kad pagaliau net atsisėsdavo lovoje ir užsidegdavo šviesą.

Jei būtų kam nors tai papasakojęs, galėtum sakyti, kad jį kankino sąžinė, nors tai buvo netiesa. Juk jis net nepagalvodavo apie mirusią Pamelą, užtat labai dažnai įsivaizduodavo matąs Žaną Rozjė, kurią nors ir sužeidė, bet ji neįskundė jo policijai. Taip pat matydavo ir vaidingąją Rozą, nors ji nė karto nebuvo su juo susiginčijusi. Tai kodėl visose jo fantasmagorijose jai tekdavo raganos žiežulos vaidmuo? Ir kodėl jis visą laiką svajodavo, kad Žana Rozjė, jam šiek tiek ironiškai ilgai žvelgiant jai į akis, priglaustų lūpas prie jo blakstienų, o drėgną ranką — prie jo delnų?

Gal jau geriau leisti tokias neramias naktis negu rizikuoti, kad tave atpažintų kokia vienos nakties draugė? Ir neatsirastų nė vieno žurnalisto, kuris pajustų gailestį ar bent jau būtų toks kvailas, kad parašytų: „Policija žino tai ir tatai... Ji sergsti jį tokioje ir tokioje vietoje...“

Ar dėl to, kad laiškus jis rašė aludėse, taip pat ir pneumatinį pranešimą komisarui Luką, visas tas įstaigas ims sekti? Net be specialios priežiūros ten vis vien jam iškiltų tam tikra grėsmė, nes kavinių padavėjai yra labai įgudę stebėtojai; kita vertus, jie taip pat skaito laikraščius, ir per du apsilankymus jiems užtenka laiko įdėmiai apžiūrėti ir palyginti savo klientus.

Kodėl gi laikraščiai tiesiai šviesiai neparašo: „Vien tik per vakarykštę dieną centrinės miesto dalies kavinėse penki užsieniečiai prašė kuo rašyti, ir apie juos pranešta policijai. Jie pristatyti į įvairius komisariatus, kad būtų galutinai išaiškinta jų tapatybė...“

Kadangi to niekas nedarė, tai Popinga turėdavo dešimtis kartų imtis įvairių atsargumo priemonių, o šį vakarą reikėjo būti ypač budriam, nes miestas jau pradėjo pamažu šurmuliuoti.

Tai, suprantama, dėl artėjančių Naujųjų metų. Daugumoje kavinių net negalėjai prisėsti, nes salės buvo tvarkomos kviestinėms vakarienėms, ir padavėjai, atsistoję ant staliukų, karstė amalų kuokštus bei popierines girliandas.

Popinga prisiminė savo pirmąją šventinę vakarienę Paryžiuje sutinkant Kalėdas. Tai buvo prieš savaitę Duė gatvės bare, ten jį du kartus aplankė Žana Rozjė. Juk ji net du kartus susirūpino dėl jo, nors sėdėjo Luji ir savo bičiulių draugijoje! Paskui ta keista išvyka vogtais automobiliais, atvažiavimas į Žiuvizi, apsnigta manevrinė geležinkelio stotis ir tie traukiniai, tas garvežių alsavimas, duslus bėgių atsparų trinksėjimas...

Jis ėjo... Jis daug nuėjo per tas porą dienų vien iš nepasitikėjimo kavinių padavėjais. Ir kada sustodavo, tai rinkdavosi mažyčius bistro, kokių pasitaiko kiekviename kvartale. Ir kaskart pagalvoji, kaip tokie išsilaiko, nes juose niekada nematai nė vieno lankytojo.

Jam neužteko drąsos nueiti ir pamiegoti, ir jis vis galvojo, ar komisaras Luką rengiasi šventinei vakarienei. Tik kur galėtų vakarieniauti kriminalinės policijos komisaras?

Jautėsi ir kažkokia nykuma! Bet tai praeis su šventėmis, kada Paryžiuje išsisklaidys šita nervinga atmosfera, kada nebeliks to skubėjimo dėl būtinybės trūks plyš pasilinksminti.

Iš baimės, kad pagunda nenusitemptų pasižiūrėti, ar Duė gatvėje ta pati mergina tebepardavinėja gėles, šiąnakt jis pasirinko Gobeleno kvartalą beveik kitame miesto gale, kuris su visais tais didžiuliais nei senoviniais, nei šiuolaikiniais prospektais, vienodais kaip kareivinės namais ir kavinėmis, prisikimšusiomis nei turtingų, nei vargšų, jam pasirodė vienas nykiausių Paryžiuje.

Štai vienoje tokių pasibuvimo vietų jis pagaliau prisiglaudė. Kampinis restoranėlis buvo alinės tipo, ten afiša prie įėjimo siūlė šventinę vakarienę už keturiasdešimt frankų, įtraukiant ir šampaną.

— Jūs būsite vienas? — nustebo padavėjas.

Jis ne vien tiktai atėjo vienas, bet buvo ir vienas pirmųjų lankytojų, todėl turėjo laiko nuodugniai apžiūrėti viską, stebėti, kaip vienas po kito ant scenos sulipa penki muzikantai, pasiklausyti jų anekdotų, kol jie derinosi instrumentus, o padavėjai tuo metu šalia stalo įrankių dėliojo amalų šakeles ir vėduoklėmis lankstė servetėles lyg provincialiam vestuvių baliui.

Paskui pradėjo rodytis klientai, ir tai vis labiau panėšėjo į vestuves. O Popinga net pamanė, ar nebūtų taktiška iš čia išeiti.

Čia visi žmonės iš tikrųjų vieni kitus pažinojo ir sustūminėjo stalus vieną prie kito, rengdamiesi bendram pokyliui. Ir visi čia rinkosi šeimomis, ir matei, kad jos priklauso tam visuomenės sluoksniui, kurio atstovai sėdėdavo ložėse „Sen Polio“ kino teatre. Suprantama, jie buvo kvartalo prekijai: švariai nusiprausę, išsikvepinę, apsirengę, ką tik turi geriausia, o beveik visos moterys pasipuošusios naujomis suknelėmis.

Teprireikė kokių penkiolikos minučių, kad per visą šitą salę, tokią šaltą, kai Popinga ten pasirodė, nuvilnytų pokalbiai, juokas, muzikos garsai, peilių, šakučių ir taurių skimbčiojimai.

Tik atėjusieji iškart pasinerdavo į linksmybes, nes dėl to jie čia susirinko, tad niekas ir negaišo prisitaikyti prie bendros nuotaikos, ypač rimtos damos, iš kurių garsiausiai krykštavo pačios storiausios.

Kesas, kaip ir visi, valgė daug, pernelyg apie nieką negalvodamas. Nuotaika jam, dievai žino kodėl, iškėlė atmintyje tą atsitikimą apie cukraus pudrą jaučių uodegų sriuboje, kada jo draugui buvo suteiktas profesoriaus laipsnis. Kodėl gi atrodė, kad laikraščiai tik ir laukia kažko panašaus į išpuolį prieš Pamelą?

Jis sėdėjo kampe. Netoliese, kur aplink ilgiausią stalą būrėsi ištisas ratas tarpusavyje artimų šeimų, pačioje garbingiausioje vietoje buvo įsitaisęs didingas, patenkintas savimi vyriškis, apsirengęs ankštoku smokingu, su nukarusia laikrodžio grandinėle ir tokiais ūsais, kurie atrodė pamirkyti politūroje. O pasiklausęs pokalbių, Kesas spėjo, kad jis galėjo būti municipalinis patarėjas arba kažkas panašaus.

Jo žmona atrodė ne ką mažiau įspūdingai: įpakuota į juodo šilko suknią, kurioje lyg vitrinoje išdėstė šūsnį deimantų, gal tikrų, gal dirbtinių.

Toliau, tėvui iš kairės, sėdėjo duktė, kuri panėšėjo į abu gimdytojus iš karto, bet vis dėlto nebuvo bjauri. Žinoma, kada nors ji pasidarys panaši į savo motiną, bet kol kas atrodė šviežutėlė, toks trykštantis rausvumas mėlyno atlaso suknele; atvirai tariant, ji nebuvo visiškai apriebėjusi, tik oda labai lepi, o korsetas taip sutrauktas, kad kartkartėmis jautei, kaip jai sunku kvėpuoti.