Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Popinga net pradėjo kartkartėmis nevalingai gręžiotis ir vis dažniau stabčioti prie veidrodinių vitrinų, kad įsitikintų, ar nėra sekamas. Prie iškabinto ties metro įėjimu plano jis pradėjo galvoti, kokį kvartalą reikėtų pasirinkti nakvynei. Taip, kokį?

Bent jau kažkuriame Paryžiaus kvartale, jei ne kokiuose dviejuose ar trijuose, policija apeis visus pigius viešbučius ir pareikalaus svečių parodyti dokumentus.

Tik kokį kvartalą pasirinks Luką? Ir tik dėl to visą naktį nemiegoti, nors jis ir taip neišsimiegojęs? Ar nėra jau anksčiau pastebėjęs, kad didžiuosiuose bulvaruose yra kino teatrų, kuriuose seansai trunka iki ryto? Nejaugi Luką šautų mintis ieškoti jo kine?

Bet kuriuo atveju jis turėjo trūks plyš atkreipti dėmesį į vieną dalyką, tai yra daugiau nežiūrėti žmonėms tiesiai į veidą taip ironiškai, ypač moterims, tarsi norėtų pasakyti:

— Tai jūs manęs neatpažįstate?.. Ir aš jums nekeliu baimės?

Betgi jis pats ieškodavo tokių progų. Net nesąmoningai dar tebeieškojo. Tai patvirtintų lankymasis restorane, kur padavėjomis dirbo vien moterys.

Būti atsargiam dėl savo žvilgsnių, — pasižymėjo užrašų knygutėje, sustojęs po dujiniu žibintu.

Vienintelis sakinys, kurį perskaitė paskutiniame straipsnyje, tiesiog nedavė ramybės. Primygtinai bandyta įteigti, kad jis pats išsiduos.

Kaip jie galėjo atspėti, kad jam vis užeina kažkoks svaigulys, dėl kurio taip sunku išlikti nežinomam minioje, ir jis kartais pajunta troškimą, ypač kai tuščioje ir tamsioje gatvelėje sutinka praeivį, užklupti jį iš netyčių ir rėžti klausimą:

— Ar žinote, kas aš esu?

Dabar, kai jis jau perspėtas, daugiau tokio pavojaus neiškils. Jis įpras žiūrėti į žmones natūraliai, lyg būtų koks nežinomasis, o ne žmogus, apie kurį rašo visi laikraščiai.

O iš tiesų kokios gi mintys turėjo blaškytis Julijaus de Kostero galvoje, kai jis visa tai sužinojo? Juk jis žinojo! Kadangi apie tai daug rašė ir anglų, ir vokiečių laikraščiai.

Bent jau turėjo pripažinti, kad jo nuomonė apie savo darbuotoją visą laiką buvo klaidinga. Juk jis turėjo būti pažemintas jau paties tono, kuriuo „Mažajame šventajame Jurgyje“ dėstytos tos išpažintys, lyg tai būtų sakęs idiotui, kuris bus visiškai nepajėgus ką nors suprasti.

Tačiau štai darbuotojas pralenkė savo šeimininką, dar ir kaip Popinga perspjovė Julijų. Ar galėtum nors žodeliu papriešgyniauti? Julijus gal kažkur Londone, gal Hamburge ar Berlyne rūpinasi, kaip sureguliuoti savo verslo reikalus nepriekaištinga ir iškilia linkme. O Popinga stačiokiškai išdėstė visam pasauliui, ką iš tikrųjų apie jį mano...

Vieną gražią dieną vien todėl, kad sužinotų de Kostero nuomonę, jis įdės skelbimą į Morning Post , kaip jie buvo sutarę. Tik kaip gauti atsakymą?

Popinga be perstojo vis vaikščiojo. Ir šitaip klaidžioti gatvėmis, krautuvėlių vitrinų šviesoje, minioje, kuri plaukė nežinia kur, tapo antrąja jo gyvenimo dalimi. Ir jo rankos apsiausto kišenėse visą laiką mašinaliai čiupinėjo dantų šepetėlį, teptuką ir skutimosi mašinėlę.

Ir štai jis surado sprendimą. Jis buvo tikras, kad visada suras reikalingus sprendimus, kaip šachmatuose. Tam užteko vos porą kartų apsistoti tame pačiame viešbutyje, parašyti porą laiškų pirmu pasitaikiusiu vardu. Tereikėjo tik poros jam pačiam adresuotų vokų, kad galėtų atsiimti korespondenciją iki pareikalavimo.

Kodėl gi nepradėjus sumanymo jau šį vakarą? Jis dar kartą užėjo į tą pačią aludę. Jis nemėgo tikrų paryžietiškų kavinių, kur staliukai buvo pernelyg maži ir lankytojai sėdėdavo prisispaudę vieni prie kitų. Mat jis buvo įpratęs prie Olandijos salių, kur nėra jokios rizikos užkabinti kaimyno alkūnę.

— Paduokite man telefonų knygą.

Jis atsivertė, kur pakliuvo, pataikė į Brejo gatvę, kurios jis visiškai nepažinojo, pasirinko viešbutį pagal vardą, tai yra „Puikiąją viešnagę“.

Paskui jis parašė laišką, tiksliau — įdėjo švarų popieriaus lapą į voką, ant kurio užrašė:

P. Smitsonui, „Puikiosios viešnagės“ viešbutis, 14 b. Brejo gatvė.

Kodėl nesutaupius laiko ir neužrašius iškart dviejų vokų? Jis pakeitė rašyseną. Specialiai antrajam vokui.

Kodėl gi nepasinaudojus pneumatinio pašto sistema?

Kodėl gi nepasinaudojus proga viską padaryti iki galo ir nepaprašius pinigų iš de Kostero, kuris turėtų siaubingai drebinti kinkas, kad tik jis nepapasakotų jo tikrosios istorijos.

Kesas — Julijui. Atsiųskite penkis tūkstančius Smitsonui, iki pareikalavimo, 42-asis skyrius, Paryžius.

Šiais smulkiais rūpesčiais jis užsiėmė iki vienuoliktos vakaro, nes niekur neskubėjo, ir jam buvo malonu taip lėtai kraiglioti dailia, smulkia ir gerai įskaitoma rašysena.

— Atneškite man pašto ženklų, oficiante!

Paskui jis užėjo į telefono kabiną, paprašė sujungti su „Puikiosios viešnagės“ viešbučiu, pradėjo kalbėti angliškai. Vėliau perėjo į prancūzų kalbą, tik su ryškia anapus Lamanšo tartimi:

— Alio!.. Čia ponas Smitsonas... Atvyksiu pas jus rytoj iš ryto... Ar nepasaugotumėte korespondencijos, kuri ateis mano vardu?

— Gerai, pone!

Ar komisaras Luką nebuvo nusodintas? Ar galėjo pagalvoti apie tokį Popingos šaltakraujiškumą?

— Jūs norėtumėte kambario su vonia?

— Suprantama!

Juolab jam buvo pikta, kad susijaudino, vos atsiliepė moters balsas. To jis bet kokia kaina turėjo vengti. Vakariniame laikraštyje buvo aiškiai parašyta, kad iš jo tikimasi naujo išpuolio, kuris suteiktų papildomų žinių policijai.

— Bet aš nerengsiu jokio naujo išpuolio! — nusprendė jis. — Ir tą patvirtins tai, kad visiškai ramiai eisiu į kiną. Rytoj, šeštą valandą, apsistosiu „Puikiosios viešnagės“ viešbutyje, lyg būčiau ką tik išlipęs iš traukinio.

Dar vienas įrodymas, kad jis apgalvojo viską, kai kitoje kavinėje paprašė geležinkelio tvarkaraščio ir pasižymėjo, kad Strasbūro traukinys atvyksta penktą valandą trisdešimt dvi.

— Taigi galėsiu jiems paaiškinti, kad atvažiavau iš Strasbūro!

Pirmyn! Darbas baigtas. Jis galėjo eiti į kiną ir dar labiau nusiramino, pamatęs, kad ten žiūrovus sutinka ne bilietų kontrolierės, o stambūs uniformuoti vaikinai.

Ką šiuo metu galėjo veikti komisaras Luką? Arba Luji, kuris jau tikrai turėjo būti grįžęs iš Marselio? O Guanas? Ir Roza, kurios jis neapkentė be jokios aiškios priežasties?

IX SKYRIUS

Mergina melsvo atlaso suknele ir kreivanosis vaikinas.

Ką gi reikštų laikraščiams, jei išspausdintų apie jį nors keletu žodžių daugiau? Paprastai jie pripasakoja tiek ir dar tiek, atskleidžia, ką policija mano apie tą ir aną, paspendė šitokius ar anokius spąstus, paskelbia labai ryškias nuotraukas tų, kas seka nusikaltimų pėdsakais.

Tačiau Popinga pastebėjo, kad nė vienas laikraštis neįdėjo komisaro Luką nuotraukos. Žinoma, tai nebuvo labai jau reikšminga. Pats komisaras asmeniškai nelakstė gatvėmis kaip koks skalikas šniukštinėdamas Kesą, bet jam norėtųsi savo priešininką pažinoti iš veido, ne vien tik susidaryti apie jį nuomonę.

Ne tiek pati žiniasklaidos tyla atrodė iškalbi, kiek policijos nuorodos, dėl kurių ji prasidėdavo. Pavyzdžiui, laikraštis, paskelbęs ilgą Popingos laišką, pridėjo štai tokį prierašą:

Komisaras Luką, gavęs šį raštą, tik nusišypsojo, grąžino jį mums ir gūžtelėjo pečiais.

— Ką apie tai manote? — paklausėme mes.

Bet komisaras vien numojo ranka ir tik tiek tepasakė: