Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Здесь есть возможность читать онлайн «Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltos lankos, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Keso Popingos gyvenimas daugelį metų sruveno ramiai. Vieną dieną bendrovė, kurioje jis dirba ir į kurią yra įdėjęs visus savo pinigus, bankrutuoja. Nuo šios akimirkos jo gyvenimas gali pakrypti visai kita vaga... Ką pasirinks Kesas Popinga – bandys išsaugoti savo miesčionišką namų jaukumą ar sės į naktinį traukinį, riedantį išsvajotos laisvės link? Kas jis iš tiesų – beprotis maniakas, pavojingas žudikas ar tik nelemtai susiklosčiusių aplinkybių auka?

Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Žana Rozjė tai žinojo! Guanas žinojo! „Pikrato“ metrdotelis žinojo! Moteris, kuri jį paliko apie vidurdienį, taip pat tai pastebėjo.

Vadinasi, jeigu jis nenori tapti žmogumi su cigaru , tai turi rūkyti ką nors kita, pypkę ar cigaretes. Ir cigaro jis atsižadėjo labai apgailestaudamas. Juk tai sudarė gyvybiškai jautrią jo asmenybės dalį.

Priėmęs sprendimą, nedelsdamas jį ir įvykdė: sutraiškė peleninėje tai, kas dar liko iš cigaro, ir prisikimšo tą juokingą pypkę, kurią buvo nusipirkęs Žiuvizi.

Šiuo metu komisaras Luką tikrai turėjo būti Fromenteno gatvėje ir tęsdamas tyrimą pradėti namsargės ir tikriausiai tų dviejų namo gyventojų, su kuriais jis susidūrė koridoriuje, apklausą. Ir jis panoro iškrėsti smagų pokštą — paskambinti komisarui ir pasakyti:

— Komisaras Luką? Čia Kesas Popinga! Ką manote apie pranešimuką, kurį perdaviau? Matote, aš jums dovanoju premijos tašką, nes esu geras žaidėjas...

Bet tai buvo pavojinga. Jis įtarė, kad telefono linijos galėjo būti perklausomos, bet ir šitai jam nesutrukdė pasismaginti. Pačiame salės kampe stovėjo telefono kabina. Jis nusipirko žetonų ir paskambino į tris laikraščius, kurie apie jį paskelbė ilgiausius straipsnius. Paskutiniajame jis netgi pakvietė prie telefono redaktorių, kuris pasirašė ties ta rašliava:

— Alio!.. Kesas Popinga šiąnakt Paryžiuje surengė naują išpuolį... Galite tuo įsitikinti, jei nuvyksite į Fromenteno gatvę, numeris tryliktas... Taip... Sakote?..

Kitame linijos gale nepažįstamas balsas kartojo:

— Kas prie telefono?.. Tai jūs, Maršando?..

Jį supainiojo su nuolatiniu laikraščio reporteriu.

— Betgi ne, joks ne Maršando! Čia Kesas Popinga su jumis kalba! Labą vakarą, pone Saladenai! Pasistenkite daugiau nerašinėti kvailysčių, ypač, kad aš esu beprotis...

Jis pasiėmė skrybėlę, apsiaustą, nusileido laiptais ir pėsčiomis nukulniavo į kvartalą, kur buvo numatęs pernakvoti, tai yra Bastilijos link.

Toks buvo vienintelis patikimas būdas — keisti ne vien restoranus bei viešbučius, bet taip pat ir jų kategorijas. Jis buvo įsitikinęs — jei du kartus apsistojo tam tikros kategorijos viešbutyje, tai jo ieškos visuose tokio pobūdžio viešbučiuose. Jis netgi buvo įsitikinęs, kad šiąnakt Monmartre komisaras Luką išnaršys daugumą tokių nakvynės įstaigų.

Jis jautėsi visai kaip tie du jaunuoliai, su kuriais žaidė šachmatais, vis laukusiais lemtingo kirčio, ir jis pagaliau kirto!

Tačiau Bastilijos kvartale jis nusprendė pavakarieniauti už fiksuotą keturių ar penkių frankų kainą ir nakvoti viešbutyje už dešimt frankų.

Pavyzdžiui, jis dar nenusprendė, ar miegos vienas, kaip jau du kartus teko, ar atsives kompanionę.

Apie tai jis galvojo visą kelią, netgi kai jau priėjo Sent Antuano gatvę. Pagaliau nusprendė, kad tai ne ką mažiau pavojinga, jei tik ne dar daugiau, kaip lagaminėlis ar cigaras. Jis įsivaizdavo policijos raportus, mintyse kartodamas:

Paprastai nakvoja žemos kategorijos viešbutyje su atsitiktine kompanione...

Ir policija stebės visas vieteles, kur tik laisvo elgesio moterims įprasta verbuoti klientus!

„Taip neatsargu!“ — nusprendė jis.

Lygiai taip pat neatsargu būtų žaisti šachmatais įvairiose vietose, nes viskas pasibaigs taip, kad raporte atsiras pastaba:

Popietes leidžia laiką žaisdamas šachmatais Paryžiaus ir jo apylinkių aludėse...

Bent jau šitaip, komisaru Luką dėtas, būtų koregavęs asmens bylos duomenų kortelę, neužmiršdamas pažymėti, kad kišenėje jis nešiojasi skutimosi mašinėlę, teptuką, muilą barzdai ir dantų šepetėlį.

O pagalvojus, kad tokio pobūdžio pranešimų gali pasirodyti visuose Paryžiaus laikraščiuose...

Jis skynėsi kelią per minią, išilgai apšviestų parduotuvių vitrinų, ir netgi prisivertė nusišypsoti, pagalvojęs apie tokių pastabų pasekmes.

Pirmiausia visose kavinėse, kur tik galėjai žaisti šachmatais, lankytojai gana įtariai žvalgysis vieni į kitus ir galbūt netgi žaidžiant partiją padavėjas išnaršys apsiaustus, ypač pilkus, kad įsitikintų, ar kišenėse nėra skutimosi mašinėlės arba teptuko.

O jau moterys... Jos įžvelgs Popingą visuose klientuose, ir Kesas buvo įsitikinęs, kad pasipils daugybė įskundimų...

„Šito tai nereikia...“ — vis kartojo jis.

Ir vis dėlto jis jautė pagundą tapti personažu, kurį ką tik nusipiešė. Jis atmetė tokią pagundą, pabandė išlikti šaltakraujis ir, kad išblaškytų tokias mintis, nusprendė po vakarienės nueiti į kiną.

Jis pavalgė už fiksuotą penkių frankų kainą, bet sumokėjo vienuolika, nes negalėjo atsisakyti papildomo patiekalo ir deserto. Jį aptarnavo moterys baltomis prijuostėmis, ir jam dingtelėjo mintis, ar ta jį aptarnavusioji galėtų jį prisiminti. Iš smalsumo davė jai penkis frankus arbatpinigių.

Ar ji nebus nustebusi, netyrinės jo dėmesingai ir nenustatys panašumų tarp to žmogaus, apsirengusio pilkai, jo svetimšalio akcento ir satyro, apie kurį rašė laikraščiai?

Kad nors ką! Ji įsimetė pinigus į kišenę ir tęsė savo darbą, lyg būtų davęs jai kokius penkiasdešimt santimų ar porą frankų.

Kinas buvo priešais — „Sen Polio“ kino teatras. Jis nusipirko bilietą ložėje, nes nevengė būti matomas. Bilietų kontrolierė čia buvo apsirengusi raudonai, visai kaip grumas „Karltono“ viešbutyje Amsterdame.

Ir jis nusprendė pasielgti visai priešingai. Jis jau nedavė arbatpinigių, ir ji nueidama pasitenkino vien pabambėjusi, bet ypatingo dėmesio į jį neatkreipė.

Tai bent dienelė! Net nesitiki, kad jau praėjo. Dar pagalvojus, koks tylos sąmokslas jį supo.

Žana Rozjė neįspėjo policijos! Laikraščiai daugiau neberašė apie bylos tyrimą! Guanas nerodė jokių gyvybės žymių! Luji tebebuvo Marselyje, o ta moteris iš ryto pasitenkino vien paskelbusi, kad jis yra liūdnas, lyg dažnai su juo matytųsi.

Groningene jis niekados neidavo į kiną, nes mamytei atrodė, kad tokia pramoga yra vulgari. Kiekvieną žiemą jie įsigydavo abonementą į ketvirtadienio koncertus, ir tokios pramogos turėjo užtekti.

„Sen Polio“ kino teatre Popinga užsikrėtė savotiška karštligės atmosfera. Jis dar nepažinojo tokio pobūdžio visuotinai lankomų salių, kur susikemša daugiau kaip tūkstantis žmonių, susispaudusių vieni prie kitų, valgančių apelsinus ir čiulpiančių rūgščias karameles.

Jam už nugaros driekėsi žmonių užkimšta galerija ir kai atsigręžė, pamatė šimtus veidų, nutvieskiamų ekrano mirgėjimo, ir tai jam pasirodė įspūdinga.

O pagalvojus, kad kažkuris iš jų imtų ir šūktelėtų:

— Tai jis!.. Amsterdamo beprotis!.. Žmogus, kuris...

Kaimyninėse ložėse visai priešingai — tik storos kailiniuotos moterys, jaunos moterys rausvomis kaip dešrelės rankomis, drūti ponai, taigi visas kvartalo komersantų elitas.

Per pertrauką jis pajuto kažką panašaus į galvos svaigulį, todėl nedrįso įsimaišyti į šitą minią, kuri lingavo tai baro, tai pisuarų link. Jis pasiliko žiūrėti reklaminių filmų, ir prekių siūlymai jam priminė apsipirkimus Groningene, kada mamytė užsisakinėdavo visų didžiųjų Olandijos parduotuvių katalogus.

O ką gi veikia mamytė šiuo metu? Apie ką ji galvoja? Ji vienintelė kalbėjo apie amneziją, nes, be abejo, skaitė Telegraaf laikraštyje ištraukomis spausdinamą karo romaną, kuriame kontūzytas vokiečių kareivis užmiršo net savo vardą ir tik po dešimties metų grįžo į savo namų židinį, ten pamatė savo žmoną antrąkart ištekėjusią, o vaikai jo neatpažino.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius»

Обсуждение, отзывы о книге «Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x