Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Pusryčių valgyti jis nenorėjo, bet bare išgėrė dvi dideles stiklines pieno su raguoliais ir į didžiuosius bulvarus nusipirkti popietinių laikraščių atėjo kaip tik tuo metu, kada jie turėjo pasirodyti.

Nuo pat ryto jis bandė apsimesti, kad negalvoja apie Žanos Rozjė likimą, bet iš tikrųjų buvo labai susirūpinęs ir godžiai vartė laikraščių puslapius. Ir buvo baisiai apstulbintas, susierzinęs, jautėsi net užgautas, kad nerado apie tai nė eilutės. Apie jį apskritai daugiau nieko nerašė, lyg Pamelos istorija būtų visiškai pamiršta. Netgi priešingai, be saiko išsiplėsta aprašinėjant niūrią dramą, kuri išsirutuliojo Paryžiaus-Bazelio eksprese.

Suprantama, jei Žana Rozjė būtų mirusi, tai ir visi laikraščiai sukiltų ant kojų. Taigi...

Jeigu tiktai ne... Kas žino, ar čia nebus kokie spąstai, o policija nuslėpė nusikaltimą, tikėdamasi, kad jis kaip nors neapgalvotai išsiduos? Jei tik jis galėtų pamatyti komisarą Luką ne vien pro lango stiklą! Tuomet galėtų įvykdyti vieną sumanymą. Bent jau galėtų įvertinti, koks jis žmogus, o tada jau ir numanyti kai kurias gudrybes, kurių galima iš jo tikėtis...

Nieko nepadarysi! Jis buvo sumanęs vieną dalyką, kurį galėjo atlikti be didesnės rizikos. Juk Žanos kambaryje ant naktinio staliuko stovėjo telefonas...

Jis nuėjo į aludę, telefonų knygoje susirado Rozjė numerį, paprašė, kad telefonistė sujungtų, ir išgirdo nepažįstamą balsą, bet iš tonacijų galėjo spręsti, kad ji buvo tam tikro amžiaus moteris.

— Alio! Paprašyčiau panelę Rozjė, jei ji yra?

— O kieno vardu turėčiau kreiptis?

— Pasakykite, kad čia prašo vienas toks draugas...

Šitaip jis sužinojo, kad ji nėra mirusi! Kurį laiką tvyrojo tyla, paskui:

— Alio! Turite ką nors perduoti? Panelė Rozjė smarkiai negaluoja ir negali prieiti prie aparato...

— Tai rimta?

— Ne, nėra rimta, bet...

Užtenka! Jis padėjo ragelį ir sugrįžo į pagrindinę aludės salę ieškodamas vietos atsisėsti, bet tik po keliolikos minučių pakvietė padavėją ir paprašė, kad atneštų kokius nors rašymo reikmenis.

Jo nuotaika buvo visiškai subjurusi. Jis ilgai galvojo, ką turėtų pasakyti. Pagaliau tvirta rašysena jis užmetė pradmenis:

Pone komisare,

Manyčiau, mano pareiga yra pranešti, kad šiąnakt įvykdytas naujas nusikaltimas, kuris turės nemažą reikšmę Popingos byloje. Galbūt galėtumėte nuvykti į panelės Rozjė namus Fromenteno gatvėje ir apklausti, kokiomis aplinkybėmis ji tapo tokios būklės, kokios dabar yra...

Jis suabejojo pamanęs, ar pernelyg anksti neatskleis kortų, paskui piktdžiugiškai tęsė prisimindamas Guaną ir jo seserį:

Kita vertus, aš naudojuosi šia proga, kad galėčiau bendradarbiauti su prancūzų policija, kuri taip rūpinasi manimi, jog aš savo ruožtu taip pat turėčiau ja pasirūpinti.

Jeigu tik galite, tai pačiu artimiausiu metu imkitės griežtų priemonių prieš automobilių vagių gaują, kuri išplėtojusi veiklą didžiuliu mastu. Tai ta pati gauja, kuri, be kita ko, Kalėdų naktį pavogė tris automobilius Monmartro kvartale.

Nusiųskite būrį policijos pareigūnų į naktinę pasalą prie „Guano ir Borė“ autoremonto dirbtuvių Žiuvizi miestelyje. Nėra reikalo vykti jau pačią artimiausią naktį, nes ten nieko nevyks, kai gaujos vadas išvažiavęs į Marselį. Bet jau kitomis naktimis galėsite pradėti sekti. Labai mane nuviltumėte, jei nesugebėtumėte susitvarkyti iki sausio pirmosios.

Turėjau garbės į jus kreiptis, pone komisare, ir išreiškiu ypatingą pagarbą.

Kesas Popinga

Labai patenkintas jis viską perskaitė, užklijavo voką, užrašė adresą ir pasišaukė padavėją.

— Sakykite! Jei laiškas pateks į paštą tučtuojau, tai kada jis nueis?

— Paryžiuje? Rytoj iš ryto... Bet galite siųsti pneumatiniu paštu, ir jis nueis greičiau kaip per porą valandų...

Nespėdavo praeiti ir valanda, kaip jis sužinodavo kokį nors naują dalyką. Taigi jis išsiuntė laišką pneumatiniu paštu ir pasitraukė iš to kvartalo, nes tyčia naudojosi aludės blankais.

Buvo ketvirta valanda. Darėsi gana šalta, ir apie gatvės žibintų dujų degiklius ėmė telktis permatoma migla. Nesustojamai žingsniuodamas, jis priėjo Seną ten, kur ir tikėjosi prieiti, tai yra prie Naujojo tilto, ir perėjo juo į kitą miesto pusę.

Jis nėjo, kur pakliūva. Buvo nusistatęs aiškų kelionės tikslą. Dabar, kai jau pakankamai dėmesio skyrė būtiniems reikalams, jam norėjosi atsipalaiduoti, sužaisti šachmatų partijėlę.

Tačiau kurgi užsienietis, atvažiavęs iš Groningeno ir nieko čia nepažįstantis, gali tikėtis susirasti partnerį? Nebent vienintelėje vietoje, didžiojoje kavinėje, esančioje netoli universiteto fakultetų, todėl gausiai lankomoje studentų.

Argi Paryžiuje turėtų būti ne taip? Taigi jis pasuko į Lotynų kvartalą, paskui pagrindine jo gatve, Sen Mišelio bulvaru. Be abejonės, jis jautėsi šiek tiek išmuštas iš vėžių, nes ten šurmuliuojantis sambrūzdis neturėjo nieko bendra su iškilia Groningeno ramybe, bet tai jo neatgrasė.

Kokiame tuzine kavinių, kurių vidų jis apžiūrėjo pro langus, apskritai nebuvo žaidžiami jokie žaidimai, ir jautėsi, kad žmonės, atėję ten pasėdėti, nelinkę pernelyg ilgai užsibūti.

Bet pasižiūrėjęs į kitą bulvaro pusę, kažkokios aludės antstate, jis pastebėjo už užuolaidų išryškėjančius siluetus, kurie mosikavo biliardo lazdomis.

Jis pasijuto toks išdidus, lyg jau būtų laimėjęs šachmatų partiją. Po akimirkos jį apėmė dar didesnis pasididžiavimas, kai, apžiūrėjęs visą aukštą, atrado kuklią prirūkytą salę, kur lempos su žalsvais gaubtais apšvietė keliolika biliardo stalų, o už jų ir daugybę staliukų, prie kurių buvo žaidžiama kauliukais, kortomis ir šachmatais.

Lygiai taip pat oriai, lyg būtų gimtajame šachmatų klube, jis nusivilko sunkų apsiaustą, pakabino jį ant pakabos ir nuėjo į tualetą nusiplauti rankų, ten susišukavo, išsivalė panages, o sugrįžęs prisėdo prie dviejų jaunuolių, žaidžiančių šachmatais. Po kiek laiko jis užsisakė pusę bokalo tamsiojo alaus ir prisidegė cigarą.

Gaila, kad jis buvo nusprendęs du kartus nesirodyti toje pačioje vietoje, kitaip ši kavinė būtų pati ta, kur mielai praleistų visas popietes. Ir jokios moters, o tai jam iš tikrųjų buvo malonu! Priešingai, čia dauguma lankytojų buvo jauni vyrukai, studentai, kai kurie iš jų net nusimetė švarkus, kad būtų patogiau žaisti biliardą.

Vienas šachmatininkas prie staliuko, dėvintis raginius akinius, buvo japonas, o kitas šalia — stambus šviesiaplaukis vaikinas, pilnakraujo veido, kuriame atsispindėjo visi jo jausmai.

Kesas, jausdamasis lyg gimtajame Groningene, išsitraukė iš kišenės akinius auksiniais rėmeliais, rūpestingai nusišluostė stiklus ir tik tada užsidėjo ant nosies. Po to slinko minutė po minutės, o jis nieko kito neveikė, tik stebeilijosi į šachmatų lentą, kur figūros taip pat puikiai užimdavo vietą jo atmintyje kaip ką tik ten buvę Paryžiaus plano kvartalai.

Net kvapas, kuriame maišėsi alus, cigarai ir pjuvenos, kaip čia viskas priminė Groningeno šachmatų klubą. Net padavėjo aistra, kai jis pertraukdavo savo darbą, kad atsistotų žaidėjams už nugaros ir jo smerkianti veido išraiška komentuotų partijos pabaigą.

Štai tokioje aplinkoje Kesas galėtų išsėdėti valandų valandas nė nekrustelėdamas, užsimetęs koją ant kojos, o cigaro pelenų antgalis paprastai pailgėdavo tris keturis centimetrus!

Ir tik tada, kai japonas pasidarė labai jau nelaimingas ir, mąstydamas daugiau kaip dešimtį minučių prie lentos, nedrįso pajudinti figūros, pagaliau jis leido cigaro pelenams nukristi ant žemės ir iš lėto pratarė: