Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Būčiau galėjusi pašaukti namsargę...

— Ką ji čia darytų?

Ir, pasijutęs vyru, nusimetė apsiaustą, truktelėjo gurkšnį vyno iš to paties butelio ir atidarė miegamojo duris. Jis pastebėjo, kad ant naktinio staliuko stovi telefono aparatas, ir nusprendė būti budrus, bet Žana Rozjė jau pagavo jo žvilgsnį ir atspėjo ketinimus.

Buvo tikras malonumas žaisti su ja. Nuojauta jai kažką sakė, bet ji taip stengėsi išsaugoti šaltą kraują, kad jos jausmai atrodė beveik neįžvelgiami.

— Jūs nenusirengiate? — paklausė jis, nusirišdamas kaklaraištį ir nusisegdamas marškinių apykaklę.

Ji dar nebuvo nusivilkusi voverių kailinių ir tik kažkokiu kupinu nevilties judesiu paleido juos slysti nuo pečių.

— Kai tik sužinojau, kad Luji išvyko į Marselį, tai iškart sumaniau tuo pasinaudoti... O kieno čia portretas virš lovos?

— Mano tėvo.

— Vis dėlto gražus vyras! O tie jo ūsai tokie ypatingi...

Jis atsisėdo į Liudviko XIV stiliaus foteliuką nusiauti batų. O Žana Rozjė, visai priešingai, neskubėjo rengtis. Perėjusi keletą žingsnių per kambarį, ji atsistojo viduryje ir ištarė:

— Tikriausiai nesumanėte čia pasilikti?

— Bent jau iki rytojaus tai tikrai!

— Apgailestauju, bet tai neįmanoma.

Jai tam užteko drąsos. Bet prieš jos valią žvilgsnis ieškojo telefono aparato. Ypač tą akimirką, kai jis, užuot atsakęs, tik nusikvatojo ir nusiavė kitą batą.

— Jūs negirdėjote?

— Girdėjau, bet tai neturi reikšmės, ar ne? Pamiršote, kad mudu jau miegojome vienoje lovoje! Tą naktį aš buvau labai pavargęs. Ir dar aš jūsų visai nepažinojau. Nuo to laiko aš gailiuosi...

Ir jis liko sėdėti, patenkintas savimi, šiek tiek apimtas drebulio, nuo kurio jo balsas paduslėjo.

— Paklausykite... — ištarė ji. — Aš nenorėjau kelti skandalo ten apačioje, kviesti namsargės ir gyventojų... Žinau, kad jūs rizikuojate. Bet tučtuojau apsirenkite! Ir išsinešdinkite! Norėčiau tikėti, kad nesate šitaip išprotėjęs ir neįsivaizduosite, jog aš sutikčiau dabar...

— Dabar, kai — kas?

— Nieko!

— Dabar, kai... ką sužinojote? Sakykite! Dabar, kai sužinojote, kas atsitiko Pamelai? Atsakykite gi! Galiu jus užtikrinti, kad mane tai tiesiog siaubingai linksmina! Štai jau tris dienas spėlioju, ką jūs apie tai manote...

— Nesuteikite man tokio vargo!

— Trys dienos, kai aš kartoju: „Ji ne tokia kvaila kaip kitos...“

— Galimas daiktas, bet vis dėlto jūs išsinešdinsite.

— O jei neišsinešdinsiu?

Jis atsistojo priešais ją vienomis kojinėmis, segdamasis viršutinę marškinių sagutę.

— Tada tik jums nuo to blogiau.

Ir ji išsitraukė iš stalčiaus revolverį perlamutro rankena ir atstatė jį, nesitaikydama, net ne visai užtikrintai laikydama.

— Jūs šausite?

— Nežinau. Manyčiau.

— Kodėl? Taigi aš jus klausiu, kodėl daugiau nebenorite. Pirmą kartą aš nenorėjau.

— Meldžiu, išeikite!

Ji rengėsi nepastebimai prisėlinti prie telefono. Bet jos ne visai grabus judesiai išdavė baimę, kurią taip norėjo nuslėpti. Turbūt ta baimė sujudino Keso viduje viską, kas sukėlė jam priepuolį. Bet aktorinių gebėjimų jis dėl to neprarado.

— Paklausykite, Žana, — verkšleno jis nunarinęs galvą, — jūs tokia pikta su manimi, o man tereikia, kad mane suprastumėte ir...

— Nesiartinkite.

— Aš nesiartinsiu, bet meldžiu mane išklausyti, atsakyti man. Aš žinau, kad Guanas ir jo sesuo nori perduoti mane policijai.

— Kas jums tai pasakė? — pasipiktino ji.

— Aš girdėjau, kaip jie apie tai kalbėjosi. Taip pat žinau, kad Luji tikisi išpešti iš manęs stambią sumą.

— Tai netiesa!

— Tiesa! Jis tikriausiai jums to nepasakė, bet prasitarė Guanui, o šis viską pakartojo seseriai. Aš klausiausi jų pokalbio. Aš pabėgau pro langelį ir atėjau...

Ji turėjo būti išmušta iš vėžių, nes jau tiek nesirūpino gynyba ir kažką galvojo, įbedusi žvilgsnį į grindų kilimą. O jis kuo išraiškingiau tęsė:

— Įrodymas, kad jūs kai ką žinote ir taip pat mane išduodate, — tai revolveris, kurio griebėtės...

— Čia ne dėl to!

Ji tuoj pat kilstelėjo galvą, atrodytų, buvo visai nuoširdi.

— O dėl ko?

— Nesuprantate?

— Norite pasakyti, kad keliu jums baimę?

— Ne!

— Taigi?

— Nieko!

Jam pavyko pasislinkti trejetą žingsnių arčiau. Dar pora žingsnių, ir jis visai šalia. Dabar jau viskas buvo nulemta. Jis net negalvojo, ką darys, bet žinojo, kad įvykis, taip sakant, bręsta.

— Taigi jums reikėtų žinoti vieną dalyką...

— Nutilkite!

— Jei ji nebūtų tokia kvaila...

— Nutilkite gi pagaliau!

Prarasdama kantrybę, ji mostelėjo ranka ir akimirkai nusuko revolverį į šoną. Kesas stulbinančiu tikslumu tiesiog žaibiškai tuo pasinaudojo. Jis užšoko ant jos, parbloškė ant lovos ir išplėšė ginklą. Tuo pat metu, kad neleistų rėkti, užmetė jai ant veido pagalvę ir užgulė visu svoriu.

— Pažadėkite, kad nepaskambinsite...

Ji priešinosi. Ir pasirodė labai stipri. Ji atstūmė pagalvę nuo veido, ir tada jis smogė jai į galvą revolverio rankena kartą, du, tris kartus, nes jam terūpėjo, kad ji pagaliau nustotų judėti.

Kai jis jau avėsi batus, nusiplovęs rankas, ant kurių pastebėjo kraujo dėmių, buvo visiškai ramus, kaip apsilankęs pas Pamelą. Tik gal šį kartą ta ramybė buvo labiau slegianti, gal net liūdna? Kai jau buvo pasirengęs išeiti, jis vėl sugrįžo ir atsistojo prie lovos, palietė rudus Žanos plaukus ir suniurnėjo:

— Kaip blogai!

Ir tik leisdamasis laiptais jis gūžtelėjo pečiais ir įsikabino guodžiančios minties: „Dabar bent jau viskas baigta!“

Jis žinojo, kad vienintelis tegalės save suprasti. Kas gi iš tikrųjų yra baigta, to jis negalėjo paaiškinti. Tai buvo viskas, kas tik siejo jį su kitų gyvenimais. Nuo šiol jis liko visiškai vienas prieš visą pasaulį!

Jį trumpam apėmė panika. Jis tuščiai bandė atsidaryti duris pirmame aukšte. Nepažinodamas Paryžiaus, jis nežinojo, kaip čia viskas veikia; jis negalėjo nustygti vietoje, kaktą išpylė baimės prakaitas.

Jam dingtelėjo mintis, ar neužkopus į viršutinį aukštą ir nepralaukus ten iki ryto, kada gyventojai išeis iš namų. Bet atsitiktinumas lėmė, kad kažkas paskambino, ir durys atsidarė. Jis pamatė įeinant porelę, ji gerokai nustebusi net atsigręžė į tą sprunkantį šešėlį.

Vėl žmonės, kurie rytoj kažką pasakos apie jį policijai!

Monmartre buvo ramu. Net iškabos buvo užgesintos. Tik kartais išnirdavo retas taksi, siūlydamas paslaugas.

Tik kam jam reikia stabdyti taksi, jei net pats nežinojo, kur eina?

Bet vienas dalykas vis dėlto jam nedavė ramybės: akyse vis iškildavo Žanos Rozjė atvaizdas, kuri vėlavo grįžti namo ir kuri...

Nieko nepadarysi! Jis susistabdė pirmą pasirodžiusį taksi, tik jam buvo labai sunku paaiškinti, ko iš tiesų nori.

— Tai štai! Nuvažiuosite iki Fromenteno gatvės trylikto numerio. Užkopsite į ketvirtą aukštą pas panelę Rozjė. Ji laukia taksi, kad ją nuvežtų į geležinkelio stotį. Štai dvidešimt frankų avanso.

Vairuotojas, atrodė, nelabai juo pasitikėjo.

— Esate tikras, kad šita ponia?..

— Aš gi jums sakau, kad ji laukia taksi!

Tas tik gūžtelėjo pečiais ir įjungė variklį, o Popinga sparčiais žingsniais jau ėjo miesto centro link. Kas jam, jei paieška prasidėtų šiek tiek anksčiau ar truputį vėliau, nes jis buvo tikras, kad išsisuks.

Jį ypač pralinksmintų, jei sužinotų, kad Žana Rozjė pateikusi tikslius jo požymius ir pagelbėjusi policijai. Bet kažkoks slaptas balsas, prieštaraudamas sveikam protui, kuždėjo, kad ne.