Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Žiūrėk tu man! — išrėžė stačiokiškai.

Ir jos žvilgsnis sustojo ties pašnekovo akimis, priverstine šypsena, drebančiomis rankomis.

— Juk jūs manęs nesupainiosite su šokėja, ar ne? Bus geriau, jei pavalgysite ir eisite miegoti!

Šitaip be jokio triukšmo, priblokšdama vien savo laikysena, privertė jį pralaisvinti kelią. Jau atsidūrusi prie slenksčio, ji dar atsigręžė:

— Kai pavalgysite, jums tereikės palikti padėklą už durų.

Po akimirkos Popinga jau sėdėjo vos nespausdamas žando prie dūmtraukio. Ir netrukus jis išgirdo, kaip atsiveria ir vėl užsidaro įstiklintos virtuvės durys. Subildėjo kėdė — tai Roza sėdosi... Tyla... Stiklinė stuktelėja į butelį...

— Jis miegojo?

— Atrodo, kad taip.

— Nieko nesakė?

— O ką jis turėjo sakyti?

— Atrodo, girdėjau judu kalbantis.

— Aš jam pasakiau, kad pavalgytų ir paliktų padėklą už durų.

— Ar tau neatrodo, kad aš teisus, o Luji tiesiog neatsargus? Jei Luką privertė Žaną ateiti į Krantinę, tai reiškia, kad kažką sugalvojęs... Žana jau turėtų būti sekama, Luji taip pat. Tai dabar vis suku galvą, ar šiandien policija jau nesužinojo, kad su juo mačiausi. Įtariu, kad ir mane sekė...

— Tu nori jį įskųsti?

— Kaip čia pasakius, jei ne Luji...

Jis turėjo visiškai užsimiršti skaitydamas laikraštį, nes gana ilgai nieko nesigirdėjo. Pagaliau jis atsiduso:

— Ar jis jau nuėjo miegoti? Šiąnakt vis vien nieko neišeis! Einu, užrakinsiu dirbtuves.

Popinga, kaip Roza ir prašė, nunešė padėklą už durų ir labai rūpestingai jas uždarė. Paskui jis nusivilko drabužius, kuriuos jam paskolino Guanas, ir apsirengė savo pilkuoju kostiumu, į kišenes susikišo visus, kiek dar liko, pinigus ir raudonąją užrašų knygutę.

Tik jis visiškai nedegė nekantrumu. Išsitiesęs lovoje, užsimetęs apklotą jis laukė. O brolio ir sesers pusėje ramiai nusirengta, apsikeitus keletu žodžių, pajudinus iš vietos kai kuriuos daiktus. Paskui jiedu atsigulė, dar nuo vaikystės kažkokiame skurdžiame kaime įpratę penkiese ar šešiese miegoti tame pačiame kambaryje.

— ...naktis, Roza!

— ...naktis!

— Nenoriu pasirodyti pranašu. Aš jaučiu tai, nors tu man nepritari. Bet pamatysi, kad buvau teisus!

— Pamatysime... — atsiliepė ji abejingai arba jau mieguistai.

Popinga palaukė ketvirtį valandos, paskui ištykojo pusvalandį, tada be jokio triukšmo atsikėlė, priėjo prie langelio. Snigo. Akimirką dar baiminosi: jei atvers langą, tai į namus bematant įsiverš visi manevrinės stoties triukšmai ir prikels brolį su seseria.

Bet jis žinojo, kad viskas įvyks labai greitai. Tiesiai po langeliu stovėjo senas furgonas, iki kurio nudrengto brezento tebuvo du metrai. Popinga akimirksnį pakibo tuštumoje ir krito žemyn, o dar po akimirkos jau bėgo per dykvietę, kuri driekėsi už dirbtuvių, palikdamas plonai iškritusiame sniege juodas pėdas.

Jis norėjo pasižiūrėti, kelinta valanda, ir pamatė, kad nebeturi laikrodžio, kurį paimti galėjo tik Guanas. Paskui jis susiorientavo apylinkėse ir pasiekė Žiuvizi, ten turėjo pražingsniuoti pro bistro, kur visai neseniai žaidė lošimo automatu. Ir vos ten neįėjo, nes norėjosi pasirodyti tokiam, koks iš tikrųjų yra — su kostiumu ir pilku apsiaustu, su prisegamąja marškinių apykakle ir kaklaraiščiu.

Laikrodį jis surado stotyje — rodė be dvidešimt vienuoliktą. Jis įėjo į vidų ir maloniai paklausė tarnautojo, kada vyksta traukinys į Paryžių.

— Po dvylikos minučių, — atsakė šis.

Stoties perone jam pagaliau palengvėjo. Ne, remonto dirbtuvėse jis nė akimirkai nepasidavė baimei! Bet tokio jausmo jis dar neišgyveno nuo pat išvykimo iš Groningeno. Jam atrodė, kad atvykdamas į Žiuvizi jis nelauktai prarado visus pabėgimo suteiktus pranašumus.

Jis jautėsi panašiai, lyg vėl būtų patekęs į ponios Popingos ir Julijaus de Kostero globą, tik dabar juos pakeitė Luji, Guanas ir Roza.

Tačiau šie žmonės jį suprato nė kiek ne geriau negu Groningene. Kokį gi ten žodį apie jį pasakė Guanas? Ir atsivertė užrašų knygutę tik todėl, kad jį susirastų:

— Nugalabijo!

Štai šitoks jis jiems atrodo: nugalabijo Julijų de Kosterą ir yra trenktas!

Nemalonus jausmas buvo sudedamojoje lovelėje keletą valandų klausytis garsų iš virtuvės. Kesas net kažkurią akimirką pasijuto atsidūręs Groningene, kada, pavyzdžiui, jo kambaryje girdėdavosi, kaip už durų žmona plepa su tarnaite. Jos lygiai taip pat neskubėdamos košdavo frazes ir apie žmones bei dalykus spręsdavo taip, lyg visas pasaulis negalėtų atsigėrėti jų intelektu...

Bet Guano nuomonė apie Luji vis dėlto buvo teisinga — kažkoks vaikėzas, kuris vaidino didelį viršininką, bet gerai nežinojo, ko pats nori...

Popinga dar niekuomet nesijautė toks tvirtas kaip dabar, matuodamas žingsniais stoties peroną, žiūrinėdamas turistines afišas ir rūkydamas cigarą. Jo mintys pleveno ištisu dangumi aukščiau visokių Luji, Guano, Julijaus de Kostero, visų tų kunkuliuojančių plepalais pagyrų puodų.

Jis buvo tikras, kad, nusipirkęs bet kurį laikraštį, suras ten apie save kokių nors žinių. Galbūt jau išspausdino jo naują nuotrauką? Jo ieškojo policija! Žmonės drebėjo vien nuo minties, kad kažkur netoli gali slampinėti Amsterdamo satyras.

O jis kuo ramiausiai išėjo iš savo prieglobsčio, nusipirko antrosios klasės bilietą, laukė traukinio ir rengėsi vykti į Paryžių, kur komisaras Luką vadovauja jo paieškoms.

Ar tai nepatvirtina, kad jis yra tvirtesnis ir protingesnis už juos visus? Ir jis padarys dar geriau: nueis pas Žaną Rozjė vien dėl to, kad tai pavojinga, kad tai vienintelis dalykas, kurio negalima daryti.

Beje, jis ir taip norėjo ją pamatyti. Buvo reikalų, kurie tarp jųdviejų liko nesutvarkyti.

Traukinys įriedėjo į peroną. Atsitiktinumas panoro, kad jis užimtų vietą kupė kartu su dviem sodietėmis moterimis tamsia apranga, plepančiomis apie svarbius kaimo įvykius, kaimynų ligas ir mirusius šiais metais.

Apdairiai įsitaisęs kamputyje, stebėjo jas vos tvardydamas beprotišką troškimą pareikšti:

— Leiskite man prisistatyti: aš esu Kesas Popinga, Amsterdamo satyras!

Jis to nepasakė, ne! Tik daug kartų apie tai pagalvojo. Ir jis atsidavė piktdžiugiškam malonumui įsivaizduoti sceną, kuri iš to išsirutuliotų. Kad ir kaip ten būtų, bet Paryžiuje jis sudėjo į vežimėlį savo bendrakelionių lagaminus, tačiau negalėjo ištverti ironiškai nenusišypsojęs, kai pramurmėjo gerai išauklėto žmogaus tonu:

— Aš jūsų paslaugoms!

Iš esmės štai ko jis norėjo: likti vienas, visiškai vienas, žinantis tai, ką jis žinojo, vienintelis, pažįstantis Kesą Popingą, ir klaidžioti minioje, vaikščioti pirmyn atgal tarp žmonių, stumdančių jį ir nežinančių, kas jis toks, ir galvojančių apie jį pagal perskaitytus laikraščius kvailus dalykus, visąlaik skirtingus.

Pavyzdžiui, šioms dviem moterims jis atrodė mandagus vyriškis, kokių šiais laikais nedažnai pasitaiko. Rozai... Iš tikrųjų tai ji aiškiai ir nepasakė, ką apie jį mano, bet buvo įsitikinęs, kad jį niekina, nes jai trūksta vaizduotės.

Jis jautėsi laimingas, sugrįžęs į Paryžių, vėl matydamas jo autobusus, taksi, žmones, žingsniuojančius visomis įmanomomis kryptimis, dievai žino kokio neegzistuojančio tikslo link. Jis turėjo laiko. „Pikratas“ nebūdavo uždaromas iki trečios ar ketvirtos valandos ryto, ir numanant, kad Žana Rozjė iš ten išeis viena, tai namuose ji bus gal apie penkiolika minučių po trečios ar šiek tiek vėliau.