Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Tik trys kažkokie laužai! Gyvas niekas! Nežiūrint, kad dabar Kalėdos...

— Eik greičiau ruošti mums kavos! Gal ko nors užvalgysi, Luji?

— Ačiū! Dar kalakutas skrandyje tebetupi...

Čia niekas nesirūpino, kas apskritai dedasi kitur. Visi jautėsi labai saugiai. Tarp dviejų veržliarakčio pasukimų buvo svaidomasi sąmojais, paskalomis.

— Žanai gerai sekasi?

— Tai ji čia atgrūdo mūsų draugą, kurį turėsi saugoti, kol gausi naujų nurodymų. Tik atsargiau! Jis yra kaip reikiant šlapias, ir jei leisis pričiumpamas...

Per valandą registraciniai numeriai buvo pakeisti, taip pat variklių ir važiuoklių žymos. Už dirbtuvių matėsi virtuvė, galima prisiekti, kad visai švari, kur Roza paruošė kavos, padėjo duonos, sviesto ir dešros.

— Jūs, — tarė Luji Kesui, po gurkšnelį siurbčiodamas kone verdančią kavą, — slapstysitės čia ir darysite viską, ką Guanas pasakys. Kadangi neturite popierių, tai neverta niekur landžioti ir išsidirbinėti! Ateinančią savaitę pažiūrėsime, kaip jus ištraukti iš čia... Ar aišku?

— Viską supratau! — atsakė patenkintas Popinga.

— Tai mes, visi kiti, mauname? Fernanas važiuoja Reimso keliu... O tu geriau aplenk Paryžių ir bandyk parduoti kledarą Ruane... Na, aš tai tūpsiu Orleane... Iki vakaro, vaikučiai!.. Iki vakaro, gražioji mano Roza!..

Kesui iš pradžių pasirodė visai smagu pabūti šioje naujoje aplinkoje, ypač su žmonėmis, kurių dar nepažinojo. Darbas buvo baigtas, ir Guanas, kurio ūgis siekė metrą aštuoniasdešimt ir jis atrodė dar stipresnis už „Okeano III“ kapitoną, gardžiavosi kava ir vyniojosi cigaretę, o Roza, pasirėmusi alkūnėmis į stalą, ramiai sau svajojo.

— Tu užsienietis?

— Olandas.

— Kadangi visiškai nereikia, kad tave surastų, tai geriau visiems sakyti, jog tu anglas. Mūsų apylinkėse yra keletas. Bent jau kalbi angliškai? Farai turi tavo požymių aprašymą.

Kol Kesas gėrė kavą, įsipylęs daug pieno, Guanas užkopė į viršų ir atnešė senas mėlynas kelnes bei kombinezoną, panašų į savo, taip pat tankų pilkos vilnos megztinį.

— Še! Pasimatuok!.. Turėtų tikti... Roza tau paklos lovą kamaraitėje, kur už mūsų kambario... Jei gerai supratau, bus geriausia, kad tu ten kuo ilgiau snūduriuotum belaukdamas...

Roza taip pat užkopė į viršų, suprantama, pakloti jam lovos. Guanas, kurį jau suėmė snaudulys, prisimerkė ir liko sėdėti nejudėdamas, ištiesęs kojas, kol pasigirdo balsas, šaukiantis iš viršaus:

— Galima lipti!

— Girdi?.. Eik gulti... Labanaktis...

Laiptai buvo tamsūs ir siauri. Kesas turėjo pereiti Guano ir Rozos kambarį, kuriame viešpatavo didžiausia netvarka, ir taip pateko į mažiuką kambarėlį. Ten stovėjo sudedamoji lovelė, staliukas, o ant sienos kabojo įskeltas veidrodis.

— Kai norėsite nusiprausti, jums tereikės nueiti prie čiaupo koridoriuje... Triukšmas jums netrukdo?.. Kadangi dieną ir naktį čia girdisi traukinių švilpukai... Mes gyvename šalia manevrinės geležinkelio stoties...

Ji uždarė duris, o jis priėjo paspoksoti prie lango. Ir vakaro prieblandoje jis įžiūrėjo bėgius, nusidriekiančius į begalybę, vagonus, ilgiausius traukinius, kokią dešimtį garvežių, kurie po murziną dangų skleidė skaisčiai baltus garų kamuolius.

Jis nusišypsojo, pasitraukė nuo lango, atsisėdo ant lovos krašto ir po keliolikos minučių jau kietai miegojo, net nenusirengęs.

Dar jis tebemiegojo, kai Žana Rozjė buvo pakviesta į Policijos kriminalinių nusikaltimų tyrimo skyrių. Jis vis tebemiegojo, kai ji įsitaisė prie staliuko „Pas Meli“, ir neprabudo net antrą valandą, kai Roza pravėrė duris į jo kambarį, nustebinta taip ilgai užsitęsusios tylos.

Jis atsikėlė tik trečią valandą ir užsivilko naujuosius drabužius, kurie buvo šiurkštesni negu iš pradžių atrodė, apgraibomis nusileido visiškai neapšviestais laiptais ir virtuvėje pamatė iš krašto padengtą stalą.

— Jūs mėgstate triušį?

— Na žinoma!

Jis mėgo viską, kas tik valgoma.

— Kur jūsų vyras?

— Jis nėra mano vyras. Tai mano brolis. Jis nuėjo į futbolo rungtynes, penkiolika kilometrų nuo čia.

— O kiti dar negrįžo?

— Jie niekada negrįžta atgal šituo keliu.

— O Žana Rozjė? Kartais čia atvažiuoja?

— Ką ji čia darytų? Juk ji yra šeimininko žmona!

Jam labai norėjosi pamatyti Žaną, nors gerai nežinojo kodėl. Jis pradėjo ilgėtis pasijutęs atskirtas nuo jos ir vis galvojo apie tai valgydamas gabalą triušio ir mirkydamas duonos plutas tirštame padaže.

— Ar galiu eiti pasivaikščioti?

— Šarlis nieko apie tai man nesakė.

— Kas tas Šarlis?

— Mano brolis! Guanas, jei jums geriau patinka...

Keista moteriškė. Ji šiuose namuose taip priminė tarnaitę. Jos veido oda buvo blyški, kone mėnulio atspalvio, todėl ji labai ryškiai išsidažydavo lūpas, dėvėjo oranžinio šilko suknelę, kuri visai netiko, ir avėjo batus pernelyg aukštais kulnais.

— Po pietų jūs visą laiką būnate dirbtuvėse?

— Reikia, kad kas nors pasiliktų. Šį vakarą aš einu pašokti.

Jis nusprendė išeiti. Vaikštinėjo Žiuvizi gatvelėmis, kuriose šiandien visi praeiviai buvo apsirengę išeiginiais drabužiais. Su savo megztiniu ir gautomis iš Guano kelnėmis, susikišęs rankas į kišenes, jis vaikščiojo po miestelį ir galvojo, kur rasti krautuvėlę ir nusipirkti pypkę. Nors visos atrodė labai prastai, bet vis dėlto nusipirko, prikimšo pilko tabako, paskui nuėjo į kavinę, kur lankytojai rinkdavosi pažaisti rusiško biliardo.

Čia jis aptiko gan sudėtingą žaidimų automatą, kur mesdavai franką, o skrituliai imdavo suktis, sustodami ties įvairiais vaisiais ir sudarydami derinius, pagal kuriuos galėjai laimėti du, keturis, aštuonis ar net šešiolika frankų, žiūrint, kiek jų būdavo tame įrenginyje.

— Ar neiškeistumėte man penkiasdešimt monetų po vieną franką? — paklausė jis.

Po pusvalandžio jis paprašė iškeisti dar penkiasdešimt frankų, nes žaidimas įtraukė jį kaip reikiant. Į jį daug kas žiūrėjo. Netgi prieidavo pažiopsoti, kaip jis žaidžia. Jis buvo išsitraukęs iš kišenės raudonąją užrašų knygutę, kur žymėjosi visus statymus.

Penktą valandą, kai oras net pamėlynavo nuo tabako dūmų, jis vis dar žaidė, visai nesirūpindamas, kas vyksta aplinkui, nes jau pradėjo perprasti visą sistemą.

— Taip išeina, — pasakė jis šeimininkui, — kad viena iš dviejų monetų įkrenta į specialią dėžutę, kurioje ir surenkamas savininko pelnas.

— Nežinau. Mums nieko neatitenka. Tai žmonės, kurie ją čia pastatė, ateina susirinkti pajamų.

— Kas kiek laiko?

— Maždaug kas dvi savaites. Įvairiai būna.

— Ir kiek jie susirenka?

— Neturiu nė supratimo.

Lankytojai vis dirsčiojo į jį, stebėdamiesi jo sudėtingais skaičiavimais ir matydami jį žaidžiant taip, kad nekrustelėdavo nė vienas veido raumenėlis. Kai iškrisdavo aštuoni ar dvylika frankų, nė nemirktelėdamas susižerdavo, užsirašydavo kažkokį skaičių ir tęsdavo...

Klientai čia daugiausia buvo geležinkelininkai, ir Kesas, nepertraukdamas žaidimo, kažkurio paklausė:

— Ar šita geležinkelio stotis labai didelė?

— Ji pati reikšmingiausia visoje Paryžiaus didmeninėje prekyboje. Kaip tik pas mus atliekami visi sąstatų manevrai... Žinote, jei ir toliau taip žaisite, tai galite prarasti viską, ką turite...

— Žinau.

— Ir vis tiek žaidžiate?

Jis turėjo padėti į šalį pypkę, nes ši trukdė žaisti. Ir nusipirko cigarų. Išgėrė aperityvo, kurio net pavadinimo nežinojo, bet matė, kad jį geria dauguma klientų, be to, patiko spalva.