Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Labai keistos buvo Kalėdos, išties! Atrodė, niekam nerūpėjo religinės priedermės ir niekur nesigirdėjo jokio bažnyčios varpo skambtelėjimo. Prie vieno stalo keletas žmonių lošė kortomis. Ten sėdėjo visa šeima: tėvas, motina ir du vaikai. Tėvas žaidė su draugais, šeimos nariai tik žiūrėjo, o vaikai kartkartėmis gurkštelėdavo iš stiklų.

Popinga pagaliau baigė skaičiuoti.

Labai reikšminga povyza jis prisiartino prie baro ir pareiškė šeimininkui:

— Žinote, kiek atneša tokia mašina kaip ši? Mažiausiai šimtą frankų per dieną. Atsižvelgus, kad ji kainuoja kokius penkis tūkstančius frankų...

— Jeigu ima ir iškrenta laimikis? — kažkas paprieštaravo.

— Tai visai neturi reikšmės! Tuoj jums paaiškinsiu...

Du jo užrašų knygutės puslapiai buvo primarginti įvairiomis lygtimis. Jo klausėsi nieko nesuprasdami. Kai jis pagaliau išėjo, kažkas paklausė:

— Kas jis toks?

— Nežinau. Sako, kad užsienietis...

— Kur jis dirba?

— Juolab nežinau! Jis sumetė du šimtus frankų į tą mašiną! Keistas tipas...

— Ar jums neatrodo, kad jis panašus į trenktą?

O vienas geležinkelininkas nusprendė:

— Visi tie užsieniečiai vienodi. Dėl to mes jų ir nesuprantame...

Guanas sugrįžo iš futbolo rungtynių, o Roza išėjo pašokti. Dirbtuves jis užrakino. Įsispyrė į šlepetes, nuėjo į virtuvę ir išskleidė laikraštį, susisuko cigaretę ir atrodė pats ramiausias ir laimingiausias žmogus šioje žemėje, o Kesas tuo metu parašė savo knygutėje keletą pastabų.

Pelnas iš trijų automobilių: trisdešimt tūkstančių frankų, ir tai pačia mažiausia kaina. Ir taip darant kas savaitę, o tai yra labai lengva, per metus atneštų...

Paskui šiek tiek žemiau:

Norėčiau pamatyti Žaną Rozjė ir sužinoti, kodėl ji privertė mane čia atvažiuoti.

Paskui jis iškart nuėjo miegoti, bet prieš tai kokią valandėlę galvojo apie blyksinčias nakties tamsoje geležinkelio linijas, žalias ir raudonas semaforų šviesas, pravažiuojančius tamsius traukinius. Tik štai apie Žaną Rozjė jis mąstė be atvangos. Ir, keistas dalykas, — jis mielai įsivaizduodavo artumo su ja reginius, nors tada, tą lemiamą akimirką, liko jai abejingas.

Kitądien jis atsikėlė dešimtą valandą ryto. Apylinkes buvo užklojusi plonytė sniego danga. Tik keliuose jis nutirpo, o atšlaitėse ir tarp geležinkelio bėgių viskas baltavo. Roza, užsimetusi vien negližė, jau kuitėsi virtuvėje. Jis paklausė, kur jos brolis.

— Išvyko į Paryžių.

Dirbtuvėse krapštėsi vien Gerklūzas, kuris net iškišęs liežuvį it koks stropus mokinukas taisė mašinos starterį.

— Aš taip pat noriu nuvažiuoti į Paryžių, — tarė jis Rozai.

— Brolis sakė, kad neleisčiau. Atrodo, viską turėtumėte suprasti, kai perskaitysite rytinį laikraštį...

— Ir ką gi ten rašo?

— Nežinau. Dar neskaičiau.

Galėjai nujausti, kad ji tikrai nėra smalsi. Jai terūpėjo laiku sumesti svogūnus į puodą. Ji net neatsisuko, kai jis išskleidė laikraštį.

Turime pripažinti, kad su tokia keblia byla mus supažindino tik laikydamiesi didžiausio slaptumo. Vis dėlto mums leido pranešti, kad Kalėdą šventė ne visiems žmonėms buvo poilsis — komisaras Luką iš kriminalinės policijos tą dieną įdėjo nemažai triūso. Tad galima tikėtis, kad jei ne šią, tai kitą akimirką Amsterdamo satyro sulaikymas...

Tik ir kalbama apie jo maniją! Jis paniekinamai pabraukė žodį „satyras“ ir keistai šypsodamasis pasižiūrėjo į nusisukusią Rozą, jos plačius klubus, kurie dar įspūdingiau atrodė pro peniuarą.

Kita vertus, Olandijoje sužinojome, kad byla gali įgauti neįtikėtiną mastą, prie viso to prisidėjus tam, jog Julijaus de Kostero Jaunesniojo bendrovė bus likviduojama per teismą. Ar sužinojęs, kad visos jo santaupos, įdėtos į bendrovę, kuri turėjo jomis rūpintis, buvo prarastos, Kesas Popinga nusprendė atkeršyti šeimininkui? Kito paaiškinimo reikėtų ieškoti...

Iš viso to jis geriausiai įsiminė tik du žodžius: „komisaras Luka“. Paskui jis pasižiūrėjo, kas kunkuliuoja po puodo dangčiu. Vėliau iki vidurdienio visai ištuštėjusiame bistro jis lošė prie žaidimų automato, plepėdamas tik su šeimininku.

Kai Kesas grįžo atgal į dirbtuves, Guanas jau buvo grįžęs ir pusryčiavo. Beje, vos jį atpažino, nes jis vilkėjo elegantišku miestietišku kostiumu.

— Štai pagaliau ir jūs! — šūktelėjo gerokai susierzinęs. — Nesate išprotėjęs, ne? Kurgi buvote nuėjęs?

— Į nedidelę labai mielą kavinę.

— Ar žinote, kas darosi? Aš kalbėjausi su šeimininku šįryt. Vakar inspektorius išvertė iš lovos Žaną Rozjė ir nusivedė į Orfevro krantinę. Jei mes per jus iki ausų neįklimpsime į mėšlo krūvą, tai mums dar labai pasiseks!

— Ir ką ji pasakė?

— Kas?

— Žana Rozjė.

— Nieko nežinau. Šeimininkas jums griežtai draudžia išeiti iš kambario. Roza atneš jums pavalgyti. Nereikia, kad jus čia matytų bent keletą dienų, kol Luji pats duos ženklą...

— Jūs nevalgote? — abejingai paklausė Roza.

— Laukiu, kol man įdės.

— Kai jis jus čia atsivedė, nemaniau, kad viskas taip rimta. Paklausykite! Kas gi jums užėjo? Jūs trenktas, ar ne?

— Aš nesuprantu šito žodžio.

— Ar jums dažnai užeina tokios užgaidos smaugti moteris?

— Taip atsitiko pirmą kartą. Jei ji nebūtų juokusis...

Ir jis pradėjo kramtyti troškintą jautieną su keptomis bulvėmis.

— Taigi norėčiau iškart pranešti, jei, savo nelaimei, prisiliesite prie mano sesers, tai išmalsiu jums snukį! Jei būčiau žinojęs, koks gaidys esate...

Kesas nusprendė, kad jam neverta į tą prakalbą atsakinėti. Nes anas vis tiek nesugebėtų suprasti, todėl geriau valgyti toliau ir nieko nesakyti.

— Jei jau kartą užėjote į savo kambarį, tai nesumanykite niekur iš ten išeiti. Jau užtenka to, kad padarėte nesąmonę nuėjęs į Žiuvizi bistro! Bent jau nesikalbėjote ten su žmonėmis?

— Taip.

Juokingiausia, kad Guanas siaubingai išsigando, o Kesas išliko ramus ir valgė su didžiausiu apetitu.

— Pažiūrėsime, ar šeimininkas nebus padaręs kvailystės. Keista, bet iš pradžių jūs man pasirodėte visai įdomus žmogus!

Štai kur tikra diskusija! Dalyvaujant Rozai, kuri valgė prie stalo kampo, vis pašokdama pasižiūrėti viryklės kaip tikra gera šeimininkė, ir Gerklūzui, kuris tupėjo ant slenksčio, pasidėjęs lėkštę ant kelių.

Popinga nusprendė nesakyti, ką iš tiesų apie tai mano. Atrodė viską pasirengęs tyliai iškęsti, todėl Guanas tęsė:

— Šeimininkas sugrįš po trijų dienų. Kadangi šį vakarą jam jau reikia būti Marselyje, bet kai tik grįš...

Taigi sprendimas dėl Popingos buvo priimtas. Jis baigė valgyti, nusišluostė nosine lūpas ir pareiškė:

— Kylu į savo kambarį. Gero vakaro!

Jam niekas neatsakė, ir jis pasuko laiptų link, bet, dar neužkopus į viršų, Guanas šūktelėjo lyg apgailestaudamas:

— Jei jums ko nors reikės, tris kartus stuktelėkite koja į grindis. Virtuvė kaip tik po jumis. Roza išgirs...

Kesas visiškai nenorėjo miegoti. Jis pasirėmė alkūnėmis į palangę, tik langas čia buvo siaura anga, ir paleido žvilgsnį klaidžioti po fantasmagorišką peizažą, kur pradžioje driekėsi sniegu užkloti plotai, o toliau matėsi geležinkelio bėgiai, kažkokie statiniai, geležinės sijos — visa ta nedarniai išdėstyta didelės stoties materialioji dalis, vagonai be garvežių, šliuožiantys vieni patys, garvežiai be vagonų, riedantys ryžtingu ritmu, švilpukai, gaudesys ir keletas medžių, išvengusių susidorojimo, šakomis liūdnai išryškinančių juodą chaosą lediniame danguje.