Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Ir štai ji apsireiškė apie ketvirtą valandą ryto, šiek tiek išgėrusi. Ji atrodė nustebusi, kai atrado jį čia, ir net susižavėjusi tarė:

— Koks vis dėlto jūs ištvermingas!

Paskui jau kitokiu tonu:

— Luji ir kiti jumis nelabai pasitiki. Padariau viską, ką galėjau. Štai ką man pavyko pasiekti: po keleto minučių jie išeis iš kabareto ir paims du automobilius. Ir jie nesustodami varys iki pat Italijos įvažiavimo. Žinote?

— Ne!

— Tuo blogiau! Tokiu atveju nėra galimybės, kad jums pavyks. Jie nori, kad jūs taip pat paimtumėte automobilį. Prie Italijos įvažiavimo jie šiek tiek palauks, ir kai tik atvyksite, pamirksėsite žibintu, kad juos įspėtumėte. Paskui jums tereikės juos sekti.

— Minutėlę! Italijos įvažiavimas — į kairę ar į dešinę?

— Nei į kairę, nei į dešinę, reikia kirsti visą Paryžių...

— Tai man nieko nesako. Pasiklausiu policininkų.

— Jūs beprotis arba visai nieko nesupratote! Paimti automobilį — tai reiškia priklausantį kažkam iš tų žmonių, kurie šiuo metu vakarieniauja kabarete...

— Viską gerai supratau. Tikrai, jei pasiklausi policininkų, jiems nė nekils įtarimų.

— Bandykite! Bet įspėju, kad Luji ir jo draugai ilgai jūsų nelauks... Dar vienas dalykas: jie nenori prabangaus automobilio. Jiems geriausiai tinka populiariausios markės.

Ji sėdėjo tiesiai priešais jį. Ir staiga jis pasigailėjo, kad ja nepasinaudojo, kai turėjo progą. Kaip jis galėjo nepastebėti, kad ji vis dėlto verta pastangų?

— Kada galėsiu jus vėl pamatyti? — paklausė jis tyliai.

— Aš nežinau... Tai priklauso nuo Luji... Dėmesio!.. Žiūrėkite, jie jau išeina...

Jis apmokėjo sąskaitą, užsivilko apsiaustą, susivyniojo į ritinį laikraščius, kad būtų patogiau įsidėti į kišenę. Du automobiliai šovė į priekį beveik tuo pačiu metu, išsiveržę iš įspūdingos virtinės, užgriozdinusios visą gatvę.

— Jūs man nesakote „iki pasimatymo“?

— Taip... Jūs man labai patinkate... Esate gera moteris...

Ir jau lauke, jausdamas, kad ji žiūri į jį pro langą, jis praėjo šaligatviu kaip žmogus, kuris apie nieką kitką negalvoja, tik kaip pareiti namo, apmetė žvilgsniu du ar tris automobilius, įsėdo į ketvirtąjį ir pasuko starterį.

Automobilis nuvažiavo lengvai, perkirto šaligatvį ir kiek laiko sekė didžiulį limuziną, kuriame sėdėjo daug moterų. Ir kai Popinga norėjo atsisveikindamas pamojuoti pro langą Žanai Rozjė, jau nebesimatė Duė gatvės tabako krautuvėlės, kurioje jis praleido Kalėdų naktį.

1 Ten yra Prancūzijos vidaus reikalų ministerija. (Čia ir toliau - vert. past.)

2 Olandų kolonijos Indonezijos salyne.

V SKYRIUS

Kur Popinga labai nusivilia žiūrėdamas į Popingą su vilnoniu megztiniu ir kombinezonu, bindzinėjantį po garažą, ir kur jis pagaliau išreiškia daugiau nepriklausomybės.

Buvo vos dešimta valanda ryto. Namsargė tik kėlėsi, ir visa korespondencija tebegulėjo sugrūsta į jos kamaraitės kamputį, šalia nepradėto butelio pieno ir kepaliuko duonos. Gatvės tiesėsi be žmonių, ten tvyrojo neviltį varanti tuštuma, kokia paprastai būna kitą dieną po švenčių; netgi taksi nesimatė stovėjimo aikštelėse, ir tik keli tikintieji raudonomis nuo šalčio nosimis neskubėdami ėjo iš naktinių mišių.

— Kas čia? — paklausė Žana Rozjė dar besipinančiu liežuviu. Ji jau keliolika minučių girdėjo kažkokį triukšmą, tik niekaip negalėjo nustatyti ryšio tarp jo šaltinio ir savo kambario durų.

— Policija!

Šis žodis ją bematant prikėlė, ir kojų pirštų galais graibydamasi šlepečių ji suniurnėjo:

— Palaukite minutėlę...

Ji buvo savo namuose, Fromenteno gatvėje. Miegojo viena, ir jos žalia suknelė gulėjo numesta ant kėdės, o kojinės — po lova; kadangi buvo apsirengusi vien naktiniais marškiniais, tai dar užsisiautė peniuarą ir nuėjo atrakinti durų.

— Ko gi jūs norite?

Ji mažai pažinojo šį policijos inspektorių. Jis įžengė į kambarį, nusiėmė kepurę, pasuko elektros jungiklį ir tepasakė:

— Komisaras Luką norėtų jus matyti. Ir man nurodyta jus atvesdinti į Krantinę.

— Tai jis tenai dirba ir švenčių dienomis?

Tikriausiai Žana Rozjė šitokia, dar neapsirengusi ir netvarkinga, ką tik išlipusi iš lovos, atrodė gražesnė. Jos rudi plaukai krito ant veido, o dar nepadažytose akyse atsispindėjo išgąsdinto gyvulio nepatiklumas.

Ji pradėjo rengtis, visiškai nesidrovėdama inspektoriaus, kuris rūkė cigaretę ir dėl visa ko nenuleido nuo jos akių.

— Koks lauke oras? — paklausė ji.

— Smarkiai šąla.

Ji tik šiek tiek pasidažė. Ir jau gatvėje vėl paklausė:

— Jūs neimate taksi?

— Ne! Dėl to man neperdavė jokių nurodymų.

— Tiek to, aš pati užmokėsiu. Nejaučiu jokio noro per pusę Paryžiaus važiuoti autobusu.

Kai jiedu atvažiavo į Orfevro krantinę, kur turėjo pereiti per daugybę tuščių koridorių ir pro begalę užrakintų kabinetų, tai ji, sugebėdama neišsiduoti savo palydovui, tuo metu perkratė galvoje visas įmanomas hipotezes ir pasirengė atremti bet kurį komisaro klausimą.

O jis vien iš principo privertė ją pralaukti koridoriuje gerą ketvirtį valandos, bet Žana Rozjė jau buvo net pernelyg gerai apsipratusi su šia įstaiga, kad parodytų bent menkiausią nekantravimo ženklą.

— Įeikite, mano mažyle... Atleiskite, kad priverčiau taip anksti atsikelti...

Ji atsisėdo prie rusvo tarnybinio stalo, ten pat pasidėjo rankinuką, pasižiūrėjo į komisarą Luką, pliką tėviškos išvaizdos vyriškį.

— Jau labai daug laiko praėjo, kai jūs čia buvote, ar ne? Pasižiūrėkime, paskutinį kartą, jei gerai prisimenu, čia lankėtės prieš trejus metus dėl tos kvaišalų istorijos. Tai kaip čia yra? Atrodytų, kad jau nebegyvenate kartu su Luji?

Pirmi du sakiniai buvo skirti užkalbėti dantims, sudaryti atitinkamai atmosferai, bet Žana sudrebėjo po trečiojo ir pagaliau atsiliepė:

— Ką jūs norite man pasakyti?

— Iš tikro net nežinau. Šiąnakt, kai valgiau Kūčių vakarienę Monmartre, kai kas man papasakojo, kad buvote susidėjusi su užsieniečiu, gal vokiečiu, gal anglu...

— Be juokų!

— Štai kodėl ir paprašiau atvykti. Ir vien iš rūpesčio, kad nepatirtumėte nemalonumų...

Jų pasiklausius, galėjai pamanyti, kad kalbasi du geri draugai. Komisaras skersai ir išilgai vaikščiojo po kabinetą, užsikišęs pirštus už liemenės prakarpos. Lankytojai jis pasiūlė cigaretę, ir ji užsirūkė, sukryžiavusi kojas ant kėdės, įsmeigusi žvilgsnį į ištuštėjusią Senos krantinę, į tilto galą, pro kurį vis suko autobusai.

— Atrodo, žinau, ką norite pasakyti, — sumurmėjo ji šiek tiek pamąsčiusi. — Galėčiau lažintis, kad kalbate apie užvakarykštį klientą...

Ir Luką apsimetė nustebęs.

— Ak! Jis buvo klientas? O man sakė...

— Nieko kito jums negalėjo pasakyti. Jei jums kas nors apie tai kalbėjo, tai galėjo būti tik Fredis, „Pikrato“ metrdotelis. Jie jau rengėsi uždaryti kabaretą, kai atėjo tas olandas, atrodė, labai norintis pasilinksminti. Jis pakvietė mane prie savo staliuko, užsakė šampano, paskui, kai reikėjo apmokėti sąskaitą, jis keitėsi florinus. Mudu nuėjome į Viktoro Masė gatvę, kur visada veduosi klientus, nes ten švaru. Ir atsigulėme miegoti. Jis manęs net nepalietė...

— Ir kodėl gi?

— Iš kur aš galiu žinoti? Iš ryto man pasidarė bjauru miegoti su tuo storu sriubos termosu, ir aš išėjau...

— Su jo pinigais?

— Ne. Aš jį pažadinau, ir jis davė man tūkstantį frankų.