Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Ar septintas numeris jau laisvas?

To niekas neprisiminė, ir darbuotoja nuėjo pasižiūrėti; ji pamatė giedrą miegančio Keso veidą atvira burna, o šalia, ant stalo, pluoštą banknotų, bet nedrįso prie jų prisiliesti.

Buvo jau ketvirta valanda ir pradėjo degti šviesas, kai Žana Rozjė savo ruožtu stumtelėjo viešbučio biuro duris.

— Ar tas tipas, su kuriuo šiąnakt atėjau, jau išvyko?

— Manau, kad dar tebemiega.

Žana Rozjė su laikraščiu rankoje užsiropštė per visus aukštus, stumtelėjo kambario duris ir pasižiūrėjo į Popingą, kuris vis gulėjo nė krust ir kurio veidas bemiegant įgavo vaikišką išraišką.

— Kesai! — prislopintai šūktelėjo ji.

Žodis jį pasiekė ir pro miegus, bet prireikė du ar tris kartus pakartoti, kad pradėtų suvokti, kas dedasi. Taigi Popinga pravėrė vokus, virš lovos pamatė uždegtą lempą ir jos šviesoje Žaną Rozjė su voverių kailiniais bei kepure.

— Jūs vis dar čia! — sumurmėjo jis abejingai.

Ir jau taikėsi apsiversti ant kito šono, kad vėl užsikabintų už sapnų gijos. Todėl jai teko jį net papurtyti.

— Tu negirdėjai, ką aš tau sakiau?

Jis pasižiūrėjo į ją visiškai ramiai, prasitrynę akis, šiek tiek kilstelėjo lovoje ir romiu balsu, beveik tokiu pat vaikišku kaip ir veido išraiška, kai miegojo, paklausė:

— Ir ką tu man sakei?

— Aš tave pavadinau Kesu... Kesu Popinga!

Ji ištarė paskiemeniui, kad jam nekiltų abejonių.

— Tu dar nesupranti?.. Še!.. Skaityk!..

Ji numetė ant lovos vidurdienio laidos numerį, nervingai žirgliodama per kambarį.

Prabangiame Amsterdamo viešbutyje nužudyta šokėja.

Žudikas nustatytas pagal dokumentus, kuriuos paliko nusikaltimo vietoje.

Manoma, kad jis buvo beprotis arba sadistas.

Žana Rozjė nekantravo, visą laiką gręžiojosi į savo bendrą, laukdama kokios nors reakcijos. O jis nė nemanė blaškytis ir labai paprastai paprašė:

— Ar negalėtum paduoti man švarko?

Jai užteko naivumo apčiupinėti kišenes ir įsitikinti, kad ten neslepiamas ginklas, kurį ir norėjo, kad jam perduotų. Bet ten buvo cigaras! Jis tiesiog stulbinamai lėtai jį prisidegė, po to pasitaisė pagalvę, patogiau atrėmė nugarą ir tik tada pradėjo skaityti, kartais be garso krutindamas lūpas.

...paskutinėmis žiniomis vadinamasis Popinga paliko savo namus Groningene tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia iškelti klausimą, ar jo sąžinės neslegia ir kitas nusikaltimas. Iš tiesų jo šeimininkas p. Julijus de Kosteras, netikėtai dingęs ir...

— Tai čia tikrai tu? — kapodama skiemenis ištarė Žana Rozjė, jau netekdama kantrybės.

— Žinoma, kad aš!

— Tai tu pasmaugei tą moterį?

— Aš gi to nedariau tyčia... Vis galvoju, kaip ji galėjo numirti... Tarp kitko, šiame straipsnyje daugybė dalykų yra perdėta ir taip pat yra visiškai klaidingų dalykų...

Paskui jis atsikėlė ir pasuko tualeto link.

— Ką tu darai?

— Rengiuosi... Turiu nueiti papusryčiauti...

— Jau penkta valanda!

— Tada aš eisiu vakarieniauti.

— Ir ką tu manai daryti paskui?

— Nežinau.

— Ir tu nebijai, kad tave tučtuojau suims?

— Bet tam dar reikia mane atpažinti...

— Ir kur tu eisi miegoti? Pamiršti, kad tavęs gali paprašyti dokumentų?

— Tai nemaloniausia, savaime suprantama!

Jam dar neužteko laiko apie viską pagalvoti, o miegojo jis taip kietai, kad prireikė tam tikrų pastangų pradėti mąstyti.

— Aš apie tai tučtuojau pagalvosiu. Beje, neturiu net dantų šepetuko. Ar šiandien gruodžio dvidešimt ketvirtoji?

— Taip.

— O čia ar Kalėdoms nepuošiami medeliai?

— Čia valgomos kūčios... Vakarieniaujama ir šokama visuose restoranuose, kur tik kokie yra, visose kavinėse... Paklausyk, gali prisiekti, kad nekabini man makaronų?

— Kuriam galui?

— Aš nežinau! Ar tik nesilinksmini, vedžiodamas mane už nosies ir leisdamas tikėti, kad esi Popinga?

Štai! Vėl tas pats! Kažkodėl žmonėms reikia, ir bet kokia kaina, matyti jame kažkokį kitą personažą, tik ne jį.

— Noriu tau kai ką pasakyti, — vėl prakalbo Žana Rozjė. — Aš tau dar nieko nepažadu... Galbūt darau neteisingai, rūpindamasi visu tuo... Netrukus aš su kai kuo pasikalbėsiu... Ak! Tik nebijok, nekalbu apie ką nors iš policijos, bet apie kai ką, kas gali, jei panorės, ištraukti tave iš viso to reikalo... Tiktai nežinau, ar jis tam pasirašys... Tos iškrypėlių istorijos visada kelia baimę...

Jis klausėsi jos varstydamasis juodus batus.

— Bet aš jį matysiu tik gana vėlai... Žinai Duė gatvę?.. Ne? Tai visai netoli nuo čia... Galėsi pasiklausti... Ten yra tabako krautuvėlė, kur galėsi prisėsti ir palaukti... Galbūt aš grįšiu prieš pat vidurnaktį, galbūt šiek tiek po, nes visa chebra valgysime kūčias.

Ji pasižiūrėjo į jį paskutinį kartą ir paėmė laikraštį nuo lovos.

— Nepalik čia mėtytis šitų popierių... Va šitaip dažnai ir susemia... Ir atsimink! Už kambarį susimokėsiu pati, kad pernelyg nepatrauktum dėmesio viešbučio kontoroje. Jie jau ir taip stebisi, kad taip ilgai miegi. Tai dar viena žymė, kaip tik!

— Žymė ko?

Bet ji tik gūžtelėjo pečiais ir išėjo.

— Būk tabako krautuvėje Duė gatvėje...

Didžiuosiuose bulvaruose apie aštuntą valandą, kai visas Paryžius jau pradėjo šventiškai šurmuliuoti, jis stabtelėjo prie šeštos laidos vakarinio laikraščio, pirmajame puslapyje išspausdinusio jo nuotrauką su prierašu:

„Pamelos žudikas“

(perduota telefonograma iš Amsterdamo)

Tiesiog šiurpu! Iš pradžių jis pagalvojo, iš kur galėtų būti šita nuotrauka, kurios jis ir pats neprisiminė. Paskui, pasižiūrėjęs iš arčiau, kairėje savo galvos pusėje įžvelgė kito žmogaus skruostą ir viską suprato. Tas kitas žmogus buvo jo žmona. Šita nuotrauka stovėdavo ant staliuko, ir joje buvo pavaizduota visa jo šeima.

Žurnalistai išdidino jo galvą, atskyrė nuo kitų ir, maža to, perdavė kaip telefonogramą, nors vaizdas buvo išplaukęs, lyg palyta.

Prie kito kiosko jis įsižiūrėjo į tą patį laikraštį, į tą pačią klišę ir susisielojo, kad ir ten toks pat neatpažįstamas. Nuotrauka galėjo būti bet kurio praeivio, nebūtinai jo.

Žudiko žmona kalba apie amnezijos krizę.

Jis nuėjo iki trečio kiosko, nusipirko laikraštį, paklausė:

— Ar nėra pas jus kitų laikraščių, išeinančių vakarais?

Jam parodė dar keturis, ir jis paėmė juos.

— Ar neturite olandiškų laikraščių?

— Kioske Operos aikštėje...

Visur degė šviesos, afišos kvietė praeivius valgyti Kūčių vakarienės už dvidešimt penkis arba šimtą frankų, kur viskas įtraukta į sąskaitą. Šventė dar nebuvo prasidėjusi, bet jautei, kad valanda artinasi.

— Prašau duoti olandiškų laikraščių.

Jis visas drebėjo. Priešais jį gulėjo išskleistas Daily Mail su jo nuotrauka, ta pačia kaip prancūziškuose dienraščiuose, taip pat pirmame puslapyje.

— Duokite dar Daily Mail ... ir Morning Post...

Kuo daugiau jų matė, tuo didesnį pasitenkinimą jautė. Taip kartais būdavo malonu žiūrėti į susikaupusius ant jo darbo stalo popierius. Gal jau turėjo eiti į tabako kioską Duė gatvėje?

Jam labiau norėjosi pavakarieniauti kur nors arčiau, ir jis įsitaisė „Taikos kavinėje“, kur padavėjai karstė paskutines girliandas ir amalų šakeles.

Ir jis pagalvojo, kad Amersenas jau iš ryto turėjo būti atsiuntęs Kalėdų eglę, kurią jis užsakė. Tik ką dabar su ja darytų namuose? Tik ką tokia duktė kaip Fridą galėtų manyti?