Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Kai skaitydavo kriminalinę kroniką, tai niekados nesukdavo sau galvos dėl šalutinių aplinkybių, bet dabar, kai pats buvo ten įsuktas, pradėjo pastebėti daugybę tų smulkių veiksnių.

Pavyzdžiui, jis turėjo gyvybės draudimą... Tik ko vertas būna gyvybės draudimas, jei klientas persekiojamas už žmogžudystę?

— Ar skanu? — priėjo paklausti metrdotelis, pas kurį jis užsakė kraujingą kepsnį.

— Dar ir kaip! — atsiliepė jis patenkintas.

Tiktai jis buvo nepatogiai įsitaisęs, kad valgydamas galėtų skaityti laikraščius, ir dar jam pasirodė, kad pyragaičiai ne tokie skanūs kaip Olandijoje. Jam labiau patiko saldesni. Dėl to netgi kavą gėrė su plakta grietinėle ir vaniliniu cukrumi, o tai metrdoteliui atrodė nesuprantama.

Bet ką jau iš tiesų jis tiesiog pritrenkė, tai Žaną Rozjė! Ir tai patvirtintų visi jos rūpesčiai dėl jo, nors jis visai to neprašė. Tik ką ji mano iš tikrųjų? Kad jis yra itin šaltakraujis, suprantama! Jis pats taip sugalvojo. Ir kad patirtų naują išbandymą, jis nuėjo prie Kapucinų bulvaro kampo ir pasiklausė policininko kelio į Duė gatvę.

Ten, kvadratiniame kambarėlyje, išsidėstė baras ir tabako kiosko prekystalis, o už įstiklintos pertvaros tilpo kavinukė su aštuoniais staliukais. Kesas Popinga įsitaisė kavinėje, ir jam pasisekė rasti laisvą kertelę prie lango. Iš lauko matėsi šviečiančios naktinių klubų iškabos, jos kaip tik ėmė žiebtis, bet šokėjai profesionalai ir durininkai dar tebesėdėjo prie staliukų ir aptarinėjo savo reikalus. Kampe, tiesiai prieš jį, šalia pasidėjusi krepšį, gėlių pardavėja gurkšnojo kavą su romu.

— Atneškite ir man kavos, oficiante!

Jis jautėsi šiek tiek nuviltas dėl tos keistos Kalėdų nakties, kuri jau pradėjo įsisiautėti aplink jį. Bet Kalėdų naktis nebuvo tikra, ji gerokai priminė masines išgertuves. Jau devintą valandą vakaro galėjai sutikti girtų žmonių, ir niekas nekalbėjo apie vidurnakčio mišias.

(Mūsų specialusis korespondentas iš Groningeno)

Kai mūsų teisėsaugos tarnybos tęsia tyrimą „Karltone“, kur nelaimingoji Pamela atrado mirtį, mes skubiai nuvykome į Groningeną surinkti žinių apie Kesą Popingą, šokėjos žudiką...

Kesas atsiduso, kaip tai darydavo, jei kuris nors iš Julijaus de Kostero darbuotojų padarydavo neatleistiną klaidą, išsitraukė iš kišenės raudonąją užrašų knygutę, užrašė datą, laikraščio pavadinimą ir toliau žymėjosi:

Ne žudikas, bet nusikaltėlis. Nereikia pamiršti, kad mirtis buvo atsitiktinė.

Jis dirstelėjo į gėlių pardavėją, kuri snūduriavo laukdama, kol iš teatrų plūstelės publika, ir tęsė savo skaitinius.

Koks didžiulis buvo mūsų apstulbimas, — tęsė laikraštis, — sužinojus, kad Kesas Popinga čia garsėjo kaip padorus žmogus, o ta baisi naujiena pasėjo tikrų tikriausią širdgėlą visame mieste, ir žmonės tiesiog sutrikę spėlioja...

Jis pieštuku pabraukė žodį „spėlioja“, nes šis pasirodė pernelyg pretenzingas.

Popingos namuose, kur į šeimos narių sielvartą net sunku žiūrėti, iš ponios Popingos gavome progą sužinoti...

Oriai, tarp dviejų cigaro paptelėjimų, jis pasižymėjo užrašų knygutėje:

Vis dėlto mamytė priėmė žurnalistus!

Ir jis nusišypsojo, nes pamatė, kaip gėlių pardavėjos galva svyra ant krūtinės.

...gavome progą sužinotu, kad vien staigus pamišimo priepuolis, amnezijos akimirka gali paaiškinti poelgį...

Žodis „poelgis“ jam pasirodė juokingas, ypač kaip jį ištaria mamytė, ir jį taip pat pabraukė.

Paskui atsivertė švarų puslapį knygutėje ir užrašė:

Ponios Popingos nuomonė: pamišimas arba amnezija.

Ne ji viena taip manė. Vienas jaunas Julijaus darbuotojas, septyniolikos metų vaikinas, kurį pats Kesas priėmė į darbą, kuo įžūliausiai pareiškė:

Aš jau anksčiau pastebėjau, kad jo akys kartais ima keistai spindėti...

O Klasas aiškino ypač paslaugiai:

Savaime suprantama, kad Popingos poelgio kitaip ir nepaaiškinsi kaip pamišimo priepuoliu. Tik ar jis buvo linkęs į tai, gydytojo paslaptis neleidžia man...

Taigi raudonais pamišimo siūlais buvo ataustas visas tas straipsnis! Ir nueita taip toli, kad net spėliota, jog, prieš nužudydamas Pamelą, jis galbūt užmušė Julijų de Kosterą.

Kadangi senasis Kopenghemas išdėstė žurnalistui:

Skaudu blogai kalbėti apie žmogų, kuris buvo mūsų šachmatų klubo narys, bet kaip nešališkam stebėtojui reikia pripažinti, kad Kesas Popinga visada buvo paniurėlis, niekada nepripažįstantis niekieno viršenybės jokioje srityje ir visų laikų gromuliuojantis keršto planus. Tik jo menkavertiškumo kompleksas:, išvirtęs į idee fixe, gali paaiškinti įvykį...

Popinga užrašų knygutėje šalia Kopenghemo pavardės pažymėjo: Menkavertiškumo kompleksas. Paskui glaustesne rašysena: Šachmatais jis mane sumušė vieną vienintelį kartą, ir tai atsitiktinai. Taigi!

Dešimtą valandą jis apsižiūrėjo, kad kavinėje jau nelikę nė vienos laisvos vietos, ir jį jau po truputį stumia prie minkštasuolio krašto. Protarpiais jis pakeldavo žvilgsnį nuo laikraščių ar užrašų knygutės, įsižiūrėdavo į kažkieno nepažįstamą veidą, net antakius suraukdavo, paskui apie tai daugiau negalvodavo. Šitaip jis pagaliau pastebėjo, kad salėje jau įsitaisę keturi ar penki juodaodžiai. Gėlių pardavėja tebebuvo savo vietoje. O kostiumuoti žmonės sėdėjo šalia labai prastai apsirengusių.

Jis nežinojo, kad atsidūrė, galima sakyti, vieno Monmartro teatro užkulisiuose ir kad jį supa daugiausia statistų ir epizodinių vaidmenų atlikėjų draugija. O tuo metu šventė jau pradėjo įsismarkauti visose šio kvartalo pasilinksminimo įstaigose.

Groningeno geležinkelio stoties tarnautojas prisiminė vieną labai stipriai susijaudinusį žmogų, kuris...

Ir jis pašaipiai užrašė: Netiesa. Kai kalbama apie beprotybę, menkavertiškumo kompleksą, tai tiek jau to, bet kai įrodinėjama, kad išvykdamas iš Groningeno keletas valandų iki tol, kai netyčia nužudė Pamelą, jis buvo susijaudinęs... Gal ir dabar yra susijaudinęs, nežiūrint tų dviejų puodelių kavos, kuriuos ką tik ramiai išgėrė?

O jau visko viršūnė buvo Amsterdamo viešbučio metrdotelis, kuriam Popinga mielai skeltų porą antausių.

Vos tik jis atvyko, iškart pastebėjau, kad jo būsena nėra normali, ir norėjau įspėti panelę Pamėlę...

Kesas pažymėjo: Tai kodėl jis šito nepadarė?

Kai nusileido, — tęsė durininkas, — jo veido išraiška buvo lyg persekiojamo žvėries ir...

Ir Popinga sarkastiškai užrašė:

Paklausčiau, ką jis norėjo pasakyti žodžiais „veido išraiška“!

Ir ties šauktuku jis kilstelėjo galvą, nes kažkas stovėjo šalia ir žiūrėjo į jį iš viršaus. Tai buvo jaunuolis, apsirengęs smokingu. Už jo glaudėsi Žana Rozjė, ji sumurmėjo:

— Mano draugas Luji!.. Aš jus palieku...

— Ar galite ateiti minutei? — paklausė Luji, jo rankos buvo kišenėse, o burnoje judėjo cigaretė. — Kol kas viską palikite! Nusileiskime...

Jis nusitempė savo naują bendrą į tualetą pusrūsyje ir čia, nužvelgęs nuo galvos iki kojų, praniurnėjo:

— Žana man papasakojo tą istoriją... Mečiau akį į laikraščius... Sakykite, ar dažnai jums užeina tokios fantazijos?

Popinga šypsojosi. Kupinas savotiško susidomėjimo šiek tiek ironiškas žvilgsnis leido pajusti, kad šis vyrukas nekalbės nei apie beprotybę, nei apie menkavertiškumo kompleksą.