Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Tačiau niekas, net jis pats, nė neįtarė apie tą jo šiurpų populiarumą, kuris užgriuvo jau po keleto valandų. Jis buvo apsirengęs pilkai kaip visada. Jis mašinaliai pasiėmė ir odinį portfelį, su kuriuo eidavo į darbą.

Amsterdame nedvejodamas nė akimirkos jis užtikrintu žingsniu pasuko „Karltono“ link, lyg būtų metęs šachmatų figūrą į alų ar bėręs cukraus pudrą į jaučių uodegų sriubą.

— Ar galiu pamatyti panelę Pamelą?

Visiškai niekuo jis neišsiskyrė iš visų kitų lankytojų, nebent ypatinga ramybe.

— Ir kieno vardu reikėtų pasiklausti? — pasiteiravo uniformuotas durininkas.

— Julijaus de Kostero...

Durininkas lyg nugirdo balse dvejonę, pasižiūrėjo į jį ir suniurnėjo:

— Atleiskite... Bet jūs nesate ponas de Kosteras...

— O iš kur jūs žinote?

— Ponas de Kosteras čia atvyksta kas savaitę, ir aš jį pažįstu...

— Ir tai jums įrodymas, kad aš nesu koks nors kitas ponas de Kosteras?

Vis dėlto durininkas perdavė telefonu:

— Alio!.. Panelė Pamela?.. Čia atvyko vienas ponas, kuris sakosi esąs nuo pono de Kostero. Turėčiau jį praleisti?

Viešbučio tarnautojas, kuris įjungė liftą, ničnieko neįtarė.

Pamela, besišukuojanti priešais didžiulį veidrodį, bereikšmiu balsu šūktelėjo: „Įeikite!“, paskui ji staiga atsigręžė, nes, girdėdama, kaip atsidaro ir užsidaro durys, nesulaukė, kad kas nors ją užkalbintų.

Ji pamatė Kesą Popingą prie pat savęs su portfeliu po pažastimi ir kepure rankoje ir pratarė:

— Gal malonėsite atsisėsti...

Į tai jis atsakė:

— Labai ačiū... Ne...

Tokių apartamentų kaip šitie „Karltone“ galėjo būti koks šimtas, jei ne daugiau. Durys į apšviestą vonią buvo atvertos. Ant lovos gulėjo kaip pakliuvo numesta vakarinė suknelė.

— De Kosteras paprašė jūsų ką nors man perduoti?.. Ar leisite man baigti šukuotis?.. Aš ir taip vėluoju... Tarp kitko, kelinta dabar valanda?

— Pusė devintos... Jūs turite laiko...

Ir jis pasidėjo portfelį bei kepurę, nusivilko apsiaustą, priešais veidrodį išbandė šypseną.

— Jūs, aišku, manęs neprisimenate, bet aš jus dažnai matydavau Groningene... Galėčiau pridurti, kad tuos dvejus metus aš geidžiau jūsų... Taigi vakar aš ir Julijus de Kosteras apie viską pasikalbėjome, ir aš atvykau...

— Ką jūs norite man pasakyti?

— Nesuprantate? Aš atvykau, nes padėtis dabar nėra tokia pati, kai jūs dar gyvenote Groningene.

Jis prisiartino ir atsistojo tiesiai prieš ją. Tai ją trikdė, bet ji toliau šukavosi tamsius plaukus.

— Užsitęstų pernelyg ilgai, jei imčiau jums viską smulkiai aiškinti... Bet svarbiausia yra tai, kad nusprendžiau kartu su jumis praleisti kokią valandą...

Kai jis išėjo, atrodė dar ramesnis, jei tik tai įmanoma. Jam reikėjo leistis žemyn per penkis aukštus, bet jis nepasinaudojo liftu. Tik apačioje prisiminė, kad pamiršo portfelį Pamelos kambaryje, ir pagalvojo, ar durininkas tai pastebės.

Ir jis pasirodė teisus, nes perėmė to žmogaus mestą žvilgsnį į jo tuščias rankas!

— Viršuje aš pamiršau portfelį, — ištarė jis abejingai. — Pasiimti užeisiu rytoj...

— Ar nepageidautumėte, kad pasiųsčiau patarnautoją?

— Dėkoju! Gal geriau nesivarginkite.

Poelgis buvo nevykęs, nes jis nebuvo pripratęs prie prabangių viešbučių, bet vis dėlto išsitraukė iš kišenės ketvirtį florino ir ištiesė durininkui.

Po dešimties minučių jis jau buvo geležinkelio stotyje. Vienintelis greitasis į Paryžių turėjo išvykti tik vienuoliktą dvidešimt šešios, ir jis nusprendė iki to laiko pasivaikščioti po peronus ir paspoksoti į sustojančius traukinius.

Lygiai be penkiolikos minučių vienuoliktą valandą tokia šokėjėlė, kas vakarą išeinanti kartu su Pamela, užsuko į „Karltoną“ ir pasidomėjo:

— Ji dar nenusileido? Jau visa valanda, kaip laukiu jos restorane...

— Paskambinsiu jai į apartamentus.

Durininkas paskambino vieną, du, tris kartus ir atsiduso:

— Vis dėlto nemačiau jos išeinant!

Jis šūktelėjo praeinančiam darbuotojui:

— Nubėk pasižiūrėti, ar tik panelė Pamela nebus pramigusi.

Geležinkelio stoties perone Popinga visiškai nesinervino. Jis slampinėjo belaukdamas savo traukinio ir prasiblaškydamas skaičiavo praeinančius keleivius.

Viešbučio patarnautojas kone nuriedėjo per šešis aukštus iš viršaus ir sudribo fotelyje rėkdamas nesavu balsu:

— Greitai!.. Į viršų!..

Jis jau paleido liftą, ir dabar teko kopti laiptais. Pamela gulėjo skersai lovos paslika, per veidą jai buvo užrištas kilpotas rankšluostis, kuris užspaudė burną lyg kamšalas. Reikėjo įspėti direktorių, paskambinti gydytojui. Kada atvyko policija, jau buvo pusė dvyliktos, o Paryžiaus traukinys vis tolo nuo stoties.

Šį kartą naktinis traukinys buvo tikras, tokie dažnai pralėkdavo Popingos svajonėse: traukinys su miegamaisiais vagonais, užuolaidomis, užtrauktomis ant kupė langų, naktinėmis lempomis ir keleiviais, kalbančiais įvairiomis kalbomis. Tarp kitko, tarptautinis traukinys, per keletą valandų kertantis dviejų valstybių sienas.

Jis nusipirko antros klasės bilietą ir susirado kupė, kur, be jo, važiavo tik dar vienas keleivis — vyriškis, visu ūgiu tysojęs ant suolo dar iki jam pasirodant, todėl jo veido kol kas nematė.

Kesas nejautė noro numigti ir dar mažiau jam norėjosi šitaip sėdėti, todėl lėtu žingsniu tris ar keturis kartus perėjo visą traukinį, stengdamasis dirstelėti į visas kupė, bandydamas atspėti...

Kontrolierius pramušė jo bilietą net nepasižiūrėjęs. Belgų policija tik probėgšmais metė žvilgsnį į jo asmens tapatybės kortelę, ir jis pasinaudojo sustojimu muitinėje, kad savo užrašų knygutėje pažymėtų:

Sėsta Amsterdame į 23 val. 26 min. traukinį, antra klasė.

Šiek tiek vėliau jam vėl užėjo noras ką nors užrašyti:

Niekaip nesuprantu, kodėl Pamela šaipėsi iš manęs, kai pasakiau, ko iš jos noriu. Tuo blogiau jai! Aš negalėjau tiesiog šiaip išeiti. Manau, dabar ji turėtų suprasti.

Jei ji tik būtų šypsojusis ar atsikirtusi kokia ironiška fraze! Net jei būtų susierzinusi! Bet ne! Apžiūrėjusi Kesą nuo galvos iki kojų, ji pratrūko juoku ir niekaip negalėjo sustoti. Tokiu garsiu, isterišku juoku, supurčiusiu net jos gerklę. Ir tai suteikė jai dar daugiau žavesio.

— Aš jums draudžiu juoktis! — griežtai pratarė jis.

Bet ji kvatojosi tik dar smagiau, iki ašarų, ir jis sugriebė ją už abiejų riešų.

— Aš daugiau nenoriu, kad juoktumėtės!

Jis šiurkščiai stumtelėjo ją lovos link, ta ir pargriuvo.

Jo portfelis gulėjo ten pat, ranka pasiekiamas, šalia vakarinės suknelės.

— Prašau bilietus!

Šį kartą pasirodęs belgų kontrolierius vis dėlto metė smalsų žvilgsnį į keleivį, kuris nepaisydamas šalčio vaikštinėjo koridoriais. Bet iš to prieiti prie išvados, kad...

Popingos kupė jo bendrakelionis prabudo tik prie sienos, ir Kesas pagaliau pamatė jo veidą, papuoštą juodais ūsiukais.

Vis dėlto keista naktis, beveik tokia pat audrinanti kaip praėjusi bei „Mažajame šventajame Jurgyje“ praleistos valandos, besiklausant Kostero kalbų. Ką gi pasakytų Julijus Jaunesnysis, jei viską sužinotų?

Ar Pamela pateiks dėl jo skundą? Tokiu atveju, kai suras jo portfelį jos kambaryje, Popingos pavardė sumirgės visuose laikraščiuose.

Ar tai būtų įsivaizduojama? Ir čia jau būtų neįmanoma nuspėti visų galimų padarinių. Pavyzdžiui, Fridą lanko mokyklą, kuriai vadovauja seserys vienuolės. Ar laikytų ten dukterį tokio žmogaus, kuris?..