Жорж Сименон - Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Jam reikėjo sutelkti visas įmanomas pastangas, kad neatsigręžtų.

III SKYRIUS

Apie mažytę raudono tymo užrašų knygutę, nusipirkta už floriną tądien, kai Popinga laimėjo šachmatų partiją.

Traukinys iš Groningeno išvažiavo prieš ketvirtį valandos. Pusę penktos jau temo, ir ką nors įžiūrėti pro vagono langą buvo neįmanoma. Kesas Popinga įsitaisė antrosios klasės kupė, kartu važiavo dar du žmonės: mažiukas liesas vyriškis, galintis būti durininku arba notaro klerku, o priešingame kampe — nebe pirmos jaunystės moteris, dėvinti gedulą.

Keso ranka atsitiktinai užčiuopė kišenėje mažytę užrašų knygutę, apmuštą raudonu tymu, paauksuotais kraštais, kurią jis kažkada pirko už floriną pasižymėti sunkiausioms šachmatų partijoms.

Toks jo gestas nebuvo kuo nors ypatingas. Kesas buvo visiškai atsipalaidavęs. Užrašų knygutėje kol kas tebuvo sužymėtos dvi partijos, tiksliau pasakius, — du puslapiai išmarginti sutartiniais ženklais.

Tada jis ištraukė pieštuką, užkištą už įrišimo, ir užrašė:

Išvykimas iš Groningeno traukiniu 16 val. 7 min.

Po to jis įsikišo knygutę atgal į kišenę ir išsitraukė tik prieš Šneko geležinkelio stotį, kad pridurtų:

Sustojimas pernelyg trumpas, kad suspėtum išgerti stikliuką.

Tačiau jau kur kas vėliau ši užrašų knygutė, šios pastabos padės psichiatrams nustatyti, kad prieš pat išvykimą iš Groningeno jis jau buvo išprotėjęs.

Tad ar jo žmona nebuvo beprotė, nes kruopščiai saugojo savo albumą dar iš tų laikų, kai buvo mergaitė, o vieną vakarą, kai neturėjo lipduko priklijuoti, ėmė ir visai nejuokaudama ten užrašė:

Nupirkti nauji batai Karlui. Ar Fridą nuėjo pas kirpėją?

Dar daugiau, nebuvo jokio kito įrodymo, išskyrus užrašų knygutę. Su juo važiavę ir tuo metu jo net nepastebėję žmonės vėliau visi kaip vienas prisiminė reikšmingas smulkmenas.

Vis dėlto jo elgesyje nebuvo nieko tokio, kas galėtų sukelti aplinkinių smalsumą. Jis buvo visiškai ramus. Galbūt ta ramybė buvo kažkaip perdėta? Jis ir pats tai pastebėjo, prisiminė dvi gyvenimiškas situacijas, kada lygiai taip pat nežinia kodėl tapdavo toks šaltakraujis.

Pirma istorija jo atmintyje atgijo kartu su ta raudona užrašų knygute, nes tas įvykis buvo susietas su šachmatais. Vieną vakarą klube jam pavyko laimėti iš eilės tris partijas, o jo negalintis pakęsti senasis Kopenghemas pradėjo šaipytis:

— Labai lengvai laimite nuo to laiko, kai žaidžiate tik su varžovais, kurie kur kas silpnesni už jus!

Popinga, taip skaudžiai įgeltas, nusprendė atsikirsti. Taip buvo mestas iššūkis, ir Kesas galiausiai pasiūlė atiduoti Kopenghemui rikį ir bokštą.

Jis dar kartą peržiūrėjo visą partiją, vieną žymiausių jų klube. Nors Kopenghemas buvo puikus žaidėjas, Popinga apsimetė visiškai pasitikintis savimi ir netgi, o tai jo varžovui kėlė tikrą įniršį, išeidavo prasivaikščioti tarp partijos ėjimų. Šalimais ant staliuko jis buvo pasistatęs bokaliuką bavariško alaus ir vis eidavo jo įsipilti iš statinės.

Po valandos, o visą tą laiką nuo Popingos veido nenuslinko karinga ironija, jo varžovas netikėtai vos pastebimai šypsodamasis įrentė jam šachą ir matą.

Atsitiko nemaloniausia, kas tik begalėjo būti. Daugiau kaip dvidešimt žmonių stebėjo partiją ir pagyrūniškus Popingos išsišokimus.

Tačiau tai jo nė kiek nesutrikdė, jis nei išbalo, nei išraudo. Netgi priešingai: jis tapo neįsivaizduojamai ramus ir abejingai ištarė:

— Juk tokie dalykai gali bet kada atsitikti, ar ne?

Tuo pat metu apsimesdamas, kad visiškai nekreipia dėmesio į šachmatų lentą, mikliai sugriebė vieną rikių. Šie šachmatai, išskaptuoti iš dramblio kaulo, žinomi visame Groningene, priklausė Kopenghemui, kuris net skelbėsi negalįs žaisti jokiomis kitomis figūromis, išskyrus savo.

Popinga išsirinko juodąjį rikį. Tik žvilgtelėjęs jis viską apskaičiavo, o jau po akimirkos įmetė rikį į savo bokalą bavariškojo.

Turėjo prasidėti antra partija. Apsižiūrėtas rikio dingimas ir imta jo ieškoti visur, ant kojų sukeltas net barmenas, svarstytos visos, kokias tik galima įsivaizduoti, prielaidos. Tik nepagalvota apie bokalą tamsiojo alaus, kurio Kesas pasistengė neišgerti ir kurį turėjo ištuštinti Dievas žino kur, nes Kopenghemo rikis pas savo šeimininką taip niekados ir nesugrįžo.

Na ir puiku! Visą tą laiką, kol ieškota dingusio daikto, Popinga tviskėjo tokia pačia romia palaima kaip ir dabar traukinyje, tik šį kartą mąstė apie Groningene likusius žmones, kuriems iškrėtė smagų pokštą dingdamas be pėdsakų.

Tačiau tai nesukliudė damai, dėvinčiai gedulą, dviem dienomis vėliau paskelbti:

— Jo žvilgsnis buvo kaip persekiojamo žmogaus, o du kartus jis pats sau vienas nusijuokė...

Jokio juoko, tik šypsena! Pirmą kartą dėl to nuotykio su Kopenghemu, o antrą — dėl jaučių uodegų sriubos.

Tai atsitiko gana neseniai. Maždaug prieš metus, kai Jefui Van Durenui suteikė Medicinos fakulteto profesoriaus vardą. Van Durenas, jo draugas dar nuo senų laikų, titulo suteikimo proga surengė iškilmingą vakarienę. Kai buvo geriamas vermutas, Kesas nuėjo į virtuvę, nes turėjo įprotį papokštauti su tarnaite Marija, labai apetitiškos išvaizdos moteriške.

Tačiau, kai pabandė ją apkabinti, ši atrėžė:

— Kadangi elgiatės nerimtai, sugrįšiu tik tada, kai jūsų čia nebus...

Ir ji nusileido į rūsį, kur esą turėjo kažką veikti.

Labiausiai jį žemino tai, kad Marija buvo kone vienintelė moteris, su kuria Kesas išdrįsdavo būti familiarus, ir kiekvieną kartą kūnas maloniai nueidavo pagaugais.

Vis dėlto jis išliko ramus, net siaubingai ramus, ir, panašiai kaip tada dėl to rikio aluje, jis iškart pastebėjo puodą su jaučių uodegų sriuba ant viryklės — šį patiekalą Van Durenas virdavo tik šventinėmis dienomis. Virtuvės lentynose į eilę buvo sustatytos prieskonių dėžutės, o prie dviejų buvo užrašyta „druska“. Kesas vieną iš jų atidarė ir į jaučių uodegų sriubą įbėrė nemenką dalį jos turinio, paskui lyg niekuo dėtas sugrįžo į saloną.

Tik poveikis buvo kur kas juokingesnis, negu jis galėjo numanyti. Nors ant dėžutės buvo pažymėta, kad ten druska, bet, dievai žino kodėl, į ją buvo suberta cukraus pudra. Keletą akimirkų prie stalo jis gavo stebėti sumišusius veidus ir pakilusius antakius, svečiai vis ragavo sriubą šaukštą po šaukšto, bet niekaip negalėjo nustatyti, kas čia per skonis.

Štai tokią ramybės būseną jis išgyveno ir šiandien. Šeštą valandą traukinys atvežė jį į Stavoreną, ten net neužteko laiko išgerti stikliukui, nors jau ilgesnį laiką kankino troškulys. Stavorene jis laiko turėjo tik tiek, kad spėtų įlipti į laivą, plaukiantį per Zuiderzę; laimei, kad laive veikė bufetas.

— Du stikliukus kadaginės, — tarė stiuardui pačiu natūraliausiu tonu, koks tik begali būti pasaulyje.

Jis pasakė „du“, nes žinojo, kad tiek ir išgers, ir nebuvo jokio reikalo du kartus iš eilės gainioti padavėją per visą laivą. Dar visai neseniai „Mažajame šventajame Jurgyje“ Julijus de Kosteras pareikalavo, kad ant stalo jam paliktų butelį, o šeimininkui tai pasirodė visai normalu.

Tad kodėl gi stiuardas vėliau pareiškė:

— Jis atrodė kaip beprotis, užsisakė atnešti du stikliukus kadaginės ir juos išgėrė vienu mauku...

Po keturiasdešimties minučių kelionės laivu Enkhuizene jis persėdo į Amsterdamo traukinį ir ten atvyko keletas minučių po aštuntos. Paskutinėje kelionėje toje pačioje kupė važiavo ir du gyvulių prekiautojai, kurie kalbėjosi apie savo reikalus, vis mesdami į jį nepatiklią akį, lyg būtų galimas konkurentas.