Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Langai nuo speigo buvo pabalę, papuošti šerkšno žvaigždutėmis. Berniūkštis jau buvo nusileidęs iš savo kambario ir dabar turėtų būti prisėdęs pusryčiauti, nes pamokos mokykloje prasidėdavo tik aštuntą valandą. Dar lėtesnė už savo motiną ir dar melancholiškesnė Fridą tvarkė savo kambarį.

— Jau pusė aštuonių, Kesai!

Mamytė tebestovėjo ten, vonios tarpduryje, ir turėjo du kartus pakartoti Popingai kvietimą keltis, o jis pasirąžęs pareiškė:

— Šįryt aš nesikelsiu.

— Jūs sergate?

— Nesergu, bet nesikelsiu.

Jam užėjo ūpas pokštauti. Žinoma, jis suprato, koks absurdiškas jo sprendimas, ir iš žmonos blakstienų virptelėjimų bandė įskaityti reakcijas, o ji apstulbusi net prisiartino prie lovos.

— Kas gi atsitiko, Kesai? Šiandien neisite į kontorą?

— Ne!

— Ar įspėjote poną Julijų de Kosterą?

— Ne!

Jam dabar buvo svarbiausia, kad jis suvokė, jog tokia laikysena nėra dirbtinė, o labiausiai atitinka jo tikrąjį charakterį. Taip! Šitoks jis turėjo būti visada.

— Paklausykite manęs, Kesai... Jūs sunkiai prabudote... Jei sergate, taip ir sakykite, tik jau negąsdinkite dėl niekų...

— Aš nesergu, bet liksiu gulėti lovoje. Gal malonėsite perduoti, kad atneštų man arbatos?

Šito net pats de Kosteras negalėtų perprasti. Jis manėsi sutraiškęs jį savo išpažintimi, bet Kesas mažiausiai pasaulyje jautėsi sutraiškytas.

Gal tik labiau nustebęs negu bet kada, bet daugiau dėl savo šeimininko elgesio. Juk jis vis dėlto laikėsi tokių pat pažiūrų kaip jis, tik Kesui jos taip ir liko svajonė.

Pavyzdžiui, traukiniai... Jis jau nebuvo vaikas, ir ne susižavėjimas mechanika jį taip traukė... Jis teikė pirmenybę naktiniams traukiniams tik dėl to, kad nujausdavo ten kažką slėpininga, netgi kone nuodėminga... Jam net atrodė, kad žmonės, kurie keliauja šitokiu būdu, kažkur iškeliauja visiems laikams. Ir tas jausmas sustiprėdavo, kai jis matydavo į trečios klasės vagonus besigrūdant vargšus su ryšuliais...

Kaip tie italai išvakarėse...

Taigi Kesas svajojo apie visai kitokius dalykus negu Kesas Popinga. Štai kodėl jis buvo toks net pernelyg Popinga, perdėtai griežtas, nes žinojo, jei per kokį žingsnelį nusileistų, tai jau niekas negalėtų sustabdyti.

Tą vakarą... Taip, tą vakarą, kai Fridą pradėjo ruošti pamokas, o mamytė darbavosi prie savo albumo... Kai jis rūkydamas cigarą pasuko radijo imtuvo rankenėlę, ir buvo taip karšta... Jis galėjo tiesiog atsikelti ir tiesmukai leptelėti:

— Kaip įgrysta tupėti toje šeimoje!

Kad to neištartų, kad apie tai negalvotų, jis vis spoksojo į krosnį, kartodamas mintyse, kad ši krosnis gražiausia Olandijoje, vis stebėjo mamytę, kad įtikintų save, jog ji yra graži moteris, ir nuspręstų, kad dukters tokios svajingos akys...

Ir dar kada jis praėjo pro tuos garsiuosius namus... Galimas dalykas, jei kartelį ten įeitų, tai viskas būtų baigta... Jis taip ir tęstų... Išlaikytų Pamelą... Jis tikriausiai darytų uždraustus dalykus, nes pasižymėjo lakesne vaizduote negu Julijus de Kosteras Jaunesnysis...

Durys į gatvę tai atsiveria, tai užsidaro, girdisi Karlo dviračio skambutis, nes jis rengėsi važiuoti į mokyklą. Po penkiolikos minučių bus Fridos eilė...

— Štai jūsų arbata... Ji labai karšta... Ar esate tikras, Kesai, kad nesergate?

— Visiškai tikras.

Tai buvo perdėta, ir jam dabar iškart pasidarė aišku. Kol nejudėdamas tysojo ant paklodžių, jam atrodė, kad kūne jaučia tikrą lengvumą, bet štai atsisėdęs gerti arbatos iškart pajuto aštrų skausmą pakaušyje ir jam ėmė svaigti galva.

— Atrodote išblyškęs. Gal „Okeanas III“ sukėlė kokių nors rūpesčių?

— Ar aš? Visai ne.

— Tai nenorite man pasakyti, kas jums yra?

— Taip. Tuoj jums pasakysiu. Aš norėčiau, kad man duotų sušiktą ramybę!

Tai buvo lygiai taip pat netikėta, kaip pamatyti Julijų de Kosterą „Mažajame šventajame Jurgyje“. Šiuose namuose dar nė karto nebuvo ištartas šitoks žodis, nes jie būtų sudrebėję iš pamatų. Svarbiausia, kad jis ištarė jį be jokio pykčio, šaltakraujiškai, lyg būtų dar paprašęs arbatos ar cukraus.

— Man bus didžiulis malonumas, mamyte, jei daugiau manęs neklausinėsite. Man keturiasdešimt metų ir turbūt galiu pradėti pats rūpintis savimi...

Ji padvejojo, ar išeiti, bet, negalėdama jam sutrukdyti patogiau pasitaisyti pagalvę, stabtelėjo pusiaukelėje, žvilgtelėjo graudžiai ir pagaliau be jokio triukšmo uždarė duris.

„Galėčiau lažintis, kad tuoj apsiverks“, — pamanė jis laukdamas, kada ji dėl to stabtelės laiptų aikštelėje.

Gulėjimas lovoje tokiu metu, dar sveikam, pagaliau buvo ir ne sekmadienis, kaip reikiant išmušė iš vėžių visą šeimą. Pagaliau Fridą taip pat išėjo, ir jam prasidėjo laikas, kokio šiuose namuose dar nebuvo išgyvenęs. Jis girdėjo, kaip atneša pieną, paskui — kaip pradedamas valyti pirmas aukštas — iki šiol šie dalykai jam buvo pažįstami vien teoriškai.

Neginčytinai labiau iš tų dviejų moterų trokštama jam pasirodė Eleonora! Bet turėjo pripažinti, kad ji ne jo nosiai. Suprantama, jis jautėsi ne prastesnis už daktarą Klasą, kuriam buvo tiek pat metų ir kurį nuolat aplošdavo šachmatais. Dar daugiau, Klasas rūkė pypkę, o dauguma moterų šito nemėgsta.

Pamela atrodė kur kas prieinamesnė. Ypač dabar, kada jis kai ką sužinojo!

Betgi tuos porą metų, kai ji gyveno Groningene, jis taip nė karto ir neišdrįso!

Staiga jam dingtelėjo viena mintis, ir jis atsikėlė, basas perėjo keletą žingsnių linoleumu, ir jam dar smarkiau sudiegė galvoje.

Jis norėjo įsitikinti, ar žmona nepasiėmė pavalyti jo kostiumo. Tada ji išverstų kišenes ir šitaip surastų tuos penkis šimtus florinų.

Švarkas kabojo ant kėdės. Kesas išsitraukė pinigus, pakišo juos po pagalve ir vėl pabandė užmigti šilumoje, kurią jam pasiūlė lova.

Taip, geriau buvo rinktis Pamelą... Kodėl de Kosteras nusprendė jam priminti, kad jo duktė Fridą tamsi ir nepanaši į jį?

Kad taip ir yra. Nors sunku įsivaizduoti, kad tokia moteris kaip mamytė galėtų jį apgaudinėti jau pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais!

Ar po ispanų okupacijos neatsirado daugybės tamsiaplaukių olandų? Ar atavizmas negali pasireikšti po daugelio kartų?

Be kita ko, jam buvo vis tiek. Štai kas būtų nustebinę Julijų de Kosterą, kuris tikėjosi jį sugniuždyti! Jam buvo vis tiek. Nuo tos akimirkos, kai nustojo būti bendrovės patikėtiniu ir jo vila nustojo jam priklausyti, nuo tos akimirkos, kai pasikeitė vienintelis dalykas, visa kita taip pat turėjo sugriūti.

Ir jis buvo pasirengęs rūkyti pypkę kaip Klasas, valgyti trečiarūšį sūrį, lankytis visose vergūningo tipo kavinėse, kurios tik yra mieste, ir užsisakinėti kadaginę be menkiausio drovėjimosi gaidelės balse.

Prasiskverbdamas pro muslino užuolaidą su žirneliais, į kambarį įstrižai įkrito saulės spindulėlis ir sumirguliavo spintos veidrodyje. Apačioje bildėjo abidvi moterys, rūšiuodamos kibirus ir grindų skudurus. Taigi mamytė kartkartėmis turėjo įtempti ausis, stengdamasi išgirsti, ką jis veikia.

Kažkas paskambino į duris. Girdėjosi, kaip koridoriuje pusbalsiu kalbamasi. Į antrą aukštą užkopė ponia Popinga, įėjo į Keso kambarį ir lyg atsiprašinėdama graudžiai ištarė:

— Atėjo raktų...

Žinoma, kad raktų nuo de Kostero bendrovės biuro! Jie ten visi turėjo ilgokai palaukti prie durų, kurdami fantastiškas prielaidas.

— Dešinėje mano švarko kišenėje...