Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

— Buvau užėjęs pas jus į namus...

— Kur pamatėte žavingąją ponią de Koster? Ar ten buvo daktaras Klasas?

— Bet...

— Nesijaudinkite, pone Popinga! Tai jau tęsiasi trejus metus, kone diena iš dienos daktaras Klasas miega su mano žmona, o pirmąkart tai įvyko vieną Kalėdų naktį...

Jis gėrė, trumpai papsėdamas rūkė cigarą ir Keso akyse darėsi vis panašesnis į tuos gotikinius kipšus, kokiais puošiami kai kurių bažnyčių portalai, o vaikai prašomi nuo jų nusukti žvilgsnį.

— Savo ruožtu turėčiau pridurti, kad kiekvieną savaitę važiuoju į Amsterdamą aplankyti Pamelos... ar prisimenate Pamelą, pone Popinga?

Reikėjo dar pagalvoti, ar jis tikrai girtas — toks atrodė ramus, o Kesas kaip koks mulkis išraudo vos išgirdęs Pamelos vardą.

Argi Popinga jos negeidė kaip visi normalūs vyrai? Groningene užteko vos vienos slaugos ligoninės visam miestui, panašiai teko tenkintis ir vieninteliu kabaretu, kur buvo šokama iki paryčių.

Jis ten niekados nebuvo nuėjęs, bet dažnai girdėdavo kalbant apie Pamelą, tvirtai sudėtą rudaplaukę, šiek tiek švepluojančią šokėją; ji dvejus metus gyveno Groningene ir vaikščiodavo po miestą ekstravagantiškai apsirengusi, o vietinės damos, jai praeinant, iškart nusigręždavo.

— Na gerai! Taigi aš išlaikiau Pamelą... Ir aš ją įkurdinau Amsterdame, „Karltono“ viešbutyje, o ten ji mane supažindino su savo žavingomis draugužėmis. Ar jau pradedate mane suprasti, pone Popinga? Dar nesate taip nusitašęs ir dar galite girdėti, ką aš jums sakau? Pasinaudokite proga, tiesiog maldauju! Rytoj, kai apie visa tai galvosite, tapsite kitu žmogumi ir galbūt imsitės ką nors tokio daryti savo gyvenime...

Jis kvatojosi! Išgėrė, pripildė stiklines sau ir bendrui, kurio akys jau ėmė drumstis.

— Žinau, kad pirmam kartui to pernelyg daug, bet neturėsiu laiko antrą kartą jus pamokyti... Taigi rimtai vertinkite viską, ką tik sugebėsite įsisąmoninti... Pagalvokite apie tą varganą kvailelį, koks esate... Taigi! Jums dar reikia įrodymų?.. Pateiksiu vieną iš jūsų profesinės srities... Turite tolimojo plaukiojimo kapitono diplomą, kuriuo taip didžiuojatės... Julijaus de Kostero bendrovei priklauso penki kliperiai, jais rūpintis turėjote būtent jūs... Tačiau jūs nesugebėjote pastebėti, kad vienas iš jų plaukiojo tik dėl kontrabandos, o kitas mano nurodymu buvo nuskandintas, kad gaučiau draudimą!..

Ir per vieną akimirksnį įvyko neįtikėtinas dalykas. Kesas įgavo, jam nė pačiam nesitikint, tiesiog antgamtiškos ramybės. Gal toks buvo alkoholio poveikis? Kad ir kaip būtų, jis be menkiausios reakcijos, atrodė, pasyviai klausosi, kas jam sakoma.

Vis dėlto... Vienas ir tas pats bendrovei priklausančių penkių kliperių pavadinimas „Eleonora I“, „Eleonora 11“, „Eleonora III“... Ir taip penkis kartus! Tai vis ponios de Koster vardas, ir Kesas ją ką tik matė vien su peniuaru bei ilgu cigaretės kandikliu burnoje, pagaliau ji, pasak jos vyro, miega su daktaru Klasu!

Lyg šventvagystei to dar neužtektų! Be Julijaus de Kostero Jaunesniojo ir jo žmonos, egzistavo būtybė, kuri atrodė iškilusi aukščiau visų žemiškų reikalų — tai Julijus de Kosteras Vyresnysis, ano tėvas, bendrovės steigėjas, kuris, netgi nežiūrint jo aštuoniasdešimt ketverių metų, kas dieną didingai tebesėdėdavo savo karališkame kabinete.

— Galėčiau lažintis, — dabar aiškino jo sūnus, — kad jūs nežinote, kaip ta sena padugnė mano tėtušis įgijo turtus... Tai buvo per Transvalio karą... Jis siųsdavo saviškiams nekokybišką ginkluotę, kurią pusdykiai nusipirkdavo Belgijos ir Vokietijos gamyklose... Dabar jis jau taip nukvakęs, kad tenka prilaikyti jo ranką, kai turi pasirašyti... Dar vieną butelį, šeimininke! Gerkite, brangusis pone Popinga... Rytoj, jei jums tai suteiks malonumo, galėsite pakartoti visas šitas kalbas mūsų šauniesiems tautiečiams... Aš gi oficialiai būsiu miręs!..

Kesas jau turėjo būti visiškai girtas, ir vis dėlto nepraleido nė žodžio, nė menkiausios pašnekovo veido išraiškos. Jam tik atrodė, kad veiksmas vyksta nerealiame pasaulyje, kur jis pateko visai netyčia, ir užtektų vienintelio žingsnio, kad vėl grįžtum į įprastą kasdienybę.

— Iš esmės tai tik dėl jūsų esu labiausiai susirūpinęs... Pripažinkite, kad jūs pats užsispyrėte įdėti visas savo santaupas į mano verslą... Būčiau jus tiesiog pažeminęs atsisakydamas... O jūs dar užsimanėte pasistatyti vilą, paėmęs paskolą dvidešimčiai metų, ir jei dabar nesumokėsite metinių palūkanų...

Kitas jo klausimas tapo žiauriu Keso šaltakraujiškumo išbandymu.

— Klausykite, ar tik mokėjimo terminas nesibaigia gruodį?

Jis atrodė nuoširdžiai susisielojęs.

— Galiu jus užtikrinti, kad dariau viską, ką galėjau... Bet man nepasisekė, štai ir viskas!.. Tos spekuliacijos cukrumi tiesiog niokoja viską šioje žemėje, ir man būtų mieliau kur nors kitur pradėti viską iš naujo, negu toliau stumdytis tarp tų orių idiotų. Prašau man atleisti... Ne apie jus kalbėjau... Jūs geras žmogus, ir jei būtumėte kitaip išauklėtas... Į jūsų sveikatą, mano senasis Popinga!..

Šį kartą jis neištarė „pone Popinga“!

— Patikėkite manimi! Žmonės neverti, kad patirtumėte tiek vargo dėl jų geros nuomonės... Jie yra kvailiai!.. Jie tik kelia reikalavimus, kad pasirinktumėte dorybingą išorę — ir šitaip apgaudinėjama dar daugiau... Nenoriu jūsų nuliūdinti, bet dažnai galvoju apie jūsų dukterį. Paskutinį kartą ją mačiau praėjusią savaitę... Taigi! Tarp mūsų kalbant, ji į jus mažai panaši, jos tamsūs plaukai ir tokios blankios akys. Ir aš vis galvoju, ar ji tikrai yra jūsų... Kita vertus, ką čia bepadarysi? Arba bent jau tai neturi tiek reikšmės, jei ir pats esi linkęs apgaudinėti... Bet jei užsispiri žaisti švarų žaidimą, o tave tuo metu apvagia...

Jis daugiau jau nekalbėjo bendrui, bet pats su savimi, ir priėjo prie išvados:

— Patikimiausia yra apgauti pirmam!.. Kuo gi tada rizikuojama... Šį vakarą padėsiu Julijaus de Kostero Jaunesniojo drabužius ant kanalo krašto... Rytoj visi žmonės manys, kad nusižudžiau negalėdamas pakelti ištikusios gėdos, ir šitie besmegeniai sukiš net nežinau kiek florinų, kad išnaršytų visą kanalą... Sakykite gi ką nors!..

Kesas krūptelėjo lyg pažadintas iš sapno...

— Pabandykite, jei nesate visiškai girtas, kuo geriau suprasti, ką aš jums dabar pasakysiu... Visų pirma noriu, kad žinotumėte, jog nebandau jūsų papirkti... De Kosteras dar nieko nėra papirkęs, ir patikėjau jums tiek visokių dalykų tik dėl to, kad žinau, jog nesugebėsite kur nors nueiti ir visko išpasakoti... Tai sutarta? Dabar įsivaizduoju, ką, jumis dėtas... Iš tiesų jūs jau nebeturite nė skatiko, ir jei gerai pažįstu tuos žmones iš „Nekilnojamojo turto“, tai jau po pirmos pradelstos skolos atims iš jūsų namą... Jūsų žmona norės su jumis... Visi manys, kad esate mano bendrininkas... Jūs arba susirasite kokią tarnybą, arba nesusirasite nieko ir atsidursite tokioje pačioje padėtyje kaip jūsų svainis Merkemanas... Čia turiu tūkstantį florinų grynais... Jei liksite čia, tai niekuo negalėsiu jums... Tai ne vien penki šimtai florinų, kuriuos išpeštumėte iš viso šito reikalo... Bet jei netyčia rytoj besėdint šitoje pačioje vietoje jums pavyktų ką nors suprasti... Laikykite, seni!

Ir de Kosteras išsitraukęs staigiu judesiu stumtelėjo bendrininkui pusę pluošto savo pinigų.

— Imkite!.. Tai dar ne viskas... Aš dar neiššaudžiau visų savo šovinių, ir neteks labai ilgai laukti, kai vėl įeisiu į vėžes... Palaukite!.. Yra toks laikraštis, kurį skaitau kasdien jau trisdešimt penkerius metus ir toliau skaitysiu... Tai Morning Post... Jei nepasiliksite čia ir jums ko nors prireiks, išspausdinkite ten žinutę, pasirašytą tiesiog „Kesas“... Man to užteks... O dabar eisite kartu su manimi, nes tikiuosi iš jūsų šiokios tokios pagalbos... Man būtų labai liūdna šitaip išeiti, visiškai vienam, kaip kokiam elgetai... Kiek esu skolingas, šeimininke?