Жорж Сименон: Žmogus, kuris žiūrėdavo į nuvažiuojančius traukinius

Jis sumokėjo, pasiėmė ryšulį už virvutės ir pasižiūrėjo, ar jo bendras tvirtai laikosi ant kojų.

— Pasistengsime vengti pernelyg apšviestų gatvių... Pagalvokite, Popinga! Rytoj jau būsiu miręs, ir tai geriausia, kas gali atsitikti žmogui...

Jie praėjo pro tuos plačiai pagarsėjusius namus, bet Kesas lyg nepastebėtų, taip jis buvo pasinėręs į savo mintis ir susikaupęs, kad išlaikytų pusiausvyrą. Jis norėjo, pasiduodamas beveik nesąmoningam refleksui, panėšėti savo šeimininko ryšulį, bet šis jį atstūmė.

— Eime pro čia... Čia ramiau...

Gatvės buvo tuščios. Visas Groningenas jau miegojo, išskyrus „Mažąjį šventąjį Jurgį“, tuos namus ir geležinkelio stotį.

Kas vyko toliau, atrodė kaip sapnas. Jiedu atsidūrė Vilhelminos kanalo krantinėje, netoli vienos iš „Eleonorų“, „Eleonoros IV“, prikrautos sūrių eksportui į Belgiją. Sniegas buvo kietas tartum ledas. Mašinaliai Kesas prilaikė savo šeimininką, kad tas nepaslystų dėdamas ryšulį su drabužiais kanalo krantinėje. Lyg tyčia pastebėjo ten garsiąją jo skrybėlę, bet šyptelėti nesinorėjo.

— O dabar, jeigu nelabai norite miego, galite palydėti mane iki traukinio... Aš nusipirkau trečios klasės bilietą...

Tai buvo tikras naktinis traukinys — įmigęs, murzinas, perono gale atrodęs visiškai apleistas, o stoties viršininkas su oranžine kepuraite tik laukė švilpuko, kad vėl eitų miegoti.

Italai — tik iš kur jie atsirado? — visu būriu buvo sulindę į vieną kupė, ten grumdėsi tarp beformių ryšulių, o kažkoks jaunuolis, apsirengęs pūkuotos vilnos apsiaustu, priešakyje einant dviem nešikams, oriai įlipo į pirmos klasės kupė ir nusimovė pirštinaites, kad kišenėje susirastų arbatpinigių.

— Tai nevykstate kartu su manimi?

De Kosteras ištarė juokais, bet Kesui vis vien užėmė kvapą. Nors ir buvo girtas, o gal kaip tik dėl to, jis dabar jau suprato daugybę dalykų ir norėjo pasakyti...

Ne! Tam visai netinkamas laikas... Be to, jis nebuvo pasirengęs... Julijus de Kosteras pamanytų, kad jis nori tik pasipuikuoti...

— Tik be nuoskaudų, mano vargšas seni... Toks jau gyvenimas, galiu jus užtikrinti!.. Galvokite apie žinutę į Morning Post ... Tik ne pernelyg greitai, nes man reikia laiko, kad...

Sąstatas tą akimirką krustelėjo, pasidavė pirmyn, truktelėjo, o Kesas Popinga taip niekada ir neprisiminė, kaip jis sugrįžo namo nei kaip paskutinį kartą pažiūrėjo į šešėlius už užuolaidų tuose namuose, tik šį kartą antrame aukšte, nei kaip pagaliau nusirengė, mamytei iš jo laikysenos nepastebėjus ko nors ypatinga.

Po kokių penketo minučių lova sulingavo nuo siaubingo supimo ritmo, o Kesui užteko jėgų tik įsikabinti į paklodes, ir jį apėmė baimės jausmas, kad kiekvieną akimirką gali būti išverstas į Vilhelminos kanalą, o „Okeano III“ įgula tyčia nieko nedarys, kad jį sužvejotų.

II SKYRIUS

Kaip Kesas Popinga, miegojęs ne ant to šono, atsikelia smagios nuotaikos ir kaip jis ima dvejoti rinkdamasis tarp Eleonoros ir Pamelos.

Jeigu Kesui netyčia pasitaikydavo išmiegoti ant kairio šono, tai miegas paprastai būdavo labai sunkus. Ir lyg kažkuo būtų prislėgtas, sunkiai gaudydavo orą, bruzdėdavo, dejonėmis prikeldavo ponią Popingą, kuri ryžtingai priversdavo jį užimti patogesnę padėtį.

Taigi jis atsigulė ant kairio šono, o atsikėlęs neprisiminė nė vieno nemalonaus sapno. Netgi išėjo dar geriau: jam rytais kaskart būdavo vargo išsibudinti, o dabar staiga, gal per vieną kitą sekundę, jis atgavo žvalią nuotaiką.

Jei ne lengvas spyruoklių girgždėjimas, reiškiantis, kad ponia Popinga keliasi, tai būtų neatsimerkęs ir miegojęs toliau. Kitomis dienomis Kesas tokią akimirką vėl ramiausiai nugrimzdavo į miegą, galvodamas apie likusį kokį pusvalandį palaimos.

O šį kartą — ne! Ir tuo metu, kai žmona jau buvo atsikėlusi, jis atsargiai pravėrė vokus, kad apžiūrėtų, kaip ji priešais veidrodį traukioja iš plaukų segtukus.

Ji nežinojo, kad yra stebima, ir jos judesiai buvo itin atsargūs, kad neprižadintų vyro. Ji nuėjo į vonią, ten užsidegė šviesą, ir Kesas ją visą laiką matė tarpduryje.

Gatvėmis dar nebuvo praėjęs sargas, kad užgesintų dujinius žibintus, ir iš lauko girdėjosi tolygus skrebinimas, keliamas sniegą valančių kastuvų. Apačioje tarnaitė, nesugebanti nieko daryti be triukšmo, atrodė, kariauja su krosnimi ir puodais.

Mamytė svajingomis akimis movėsi šiltas apatines kelnes, kurių gumos glaudžiai prisispausdavo šiek tiek aukščiau kelių. Paskui ji pasivaikščiojo su šia apranga, išsivalė dantis, nutaisiusi juokingą grimasą nusispjovė į kriauklę, atliko dar daugybę ritualinių judesių, net nepamaniusi, kad gali būti stebima.

Žadintuvo skambutis nuskardėjo sūnaus kambaryje, ir iš tos pusės taip pat pasigirdo triukšmas, o Kesas, patogiai išsitiesęs ant nugaros, šaltakraujiškai nusprendė nesikelti.

Štai! Tai buvo pirmas reikšmingas jo sprendimas tą dieną. Jis nematė jokio reikalo keltis, nes Julijaus de Kostero bendrovei turėjo būti paskelbtas bankrotas. Jis iš anksto mėgavosi žmonos sumišimu, kai pareikš jai apie savo apsisprendimą likti gulėti lovoje.

Nieko nepadarysi! Dar ne tiek visko pamatys ta vargšė mamytė.

Beje, Kesui staiga iškilo vienas prisiminimas apie mamytę , siejantis su dabartine situacija.

Kažkada, prieš penketą metų, jis nusipirko raudonmedžio valtelę ir pavadino Zeeteufeliu , kitaip tariant, jūrų velniu. Ir ji iš tiesų, net nešališkai vertinant, buvo mažytis stebuklas: gražiai nulakuota ir blizganti, su vario apkaustais, išlakių formų — daugiau tiktų kaip gražus niekutis etažerėje negu plaukioti.

Kadangi ji buvo labai brangi, Kesą net apėmė šioks toks pasididžiavimo svaigulys, ir vakare jis patenkintas susiskaičiavo viską, ką turi: namą, baldus, pilnas spintas baltinių, sidabrinius stalo įrankius...

Taigi, trumpai tariant, tą vakarą sutuoktiniai buvo tokie tikri dėl savo gerovės, kad juokais numatė, kas būtų, jei tektų staiga nusigyventi.

— Aš kartais apie tai pagalvoju, — nepajudinamai ramiai išdėstė mamytė. — Pirmiausia reikėtų parduoti viską, ką turime, ir perkelti vaikus į nepernelyg brangų, bet gerą pensioną. Jūs, Kesai, be abejo, surastumėte ir vėl imtumėtės tarnybos laive. O aš vykčiau į Javą, ten ieškočiau ekonomės vietos kokiame nors prabangiame viešbutyje. Prisimenate tetulę Mariją, kada ji neteko vyro? Tai, ką ji padarė, man atrodo labai gerai apgalvota...

Jis vos nepratrūko juokais, kai pamanė: „Tai bent! Taip ir yra... Mes nusigyvenome!.. Pats tinkamiausias laikas vykti į Javą ir skaičiuoti paklodes bei rankšluosčius prabangiame šios salos viešbutyje...“

Taip jau išeina — kai bandai ką nors numatyti į priekį, tai nieko kita nepasakai, išskyrus kvailystes. Kadangi kreditoriai visų pirma atimtų namą ir patys parduotų viską, ką jie turi. Pagaliau ir nėra tinkamiausias laikas per patį pasaulinės ekonominės krizės įkarštį ieškotis darbo kur nors laive.

Kita vertus, Popinga neturėjo tam nė mažiausio noro. Ir jei paprasčiausiai reikėtų pasakyti, ko jis iš tikrųjų nori, tai jam būtų nelengva atsakyti: Eleonoros de Koster ar Pamelos.

Šiuo metu jo atmintis gromuliavo nesenus įvykius: Eleonora su šilko peniuaru, su ilgu žaliu cigaretės kandikliu ir tamsiais ant pakaušio susuktais plaukais... Paskui pagalvojo apie savo draugą daktarą Klasą, su kuriuo žaisdavo šachmatais...

O paskui Pamela ten, Amsterdame, surinkusi savo jaunas drauges vien savivaliautoju tapusio Julijaus de Kostero malonumui...