Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Mačiausi su abiem mergužėlėmis... Jos prisipažino, kad vėrinį perdavė ne Meri Lempson, o Vilis Marko... Tai buvo patvirtinta ir viešbutyje, kur jį atpažino pagal nuotrauką, o ponios Lempson ten niekas neprisiminė... Gal nebūčiau toks tikras, jei nežinočiau, kad Lija Lauvenštain pažinojo Vilį kur kas artimiau, negu pageidautų apie tai pasakoti, ir kai kuriose Nicoje jam nutikusiose istorijose jam ne kartą pagelbėjo...

— O kaip Mulene?

— Nieko! Apsilankiau pas duonkepę, kuri yra vienintelė Mari Diupen visose apylinkėse... Šaunioji moteriškė neslapsto akmens užantyje, ji tiesiog nesuvokia, kas atsitiko, ir labai sielojasi, kad tokios istorijos neatneštų jai komercinės žalos... Išrašas iš gimimo liudijimo yra aštuonerių metų senumo... Tačiau jau treti metai registracijos skyriuje dirba kitas sekretorius, o ankstesnysis numirė pernai... Mes išvertėme visus archyvus, bet nieko, kas sietųsi su tuo dokumentu, nesuradome...

Po tylos pauzės Luką paklausė:

— O kaip jūs?

— Aš dar nežinau... Nieko!.. Arba viską!.. Tai paaiškės po valandos kitos... Ką apie tai žmonės kalba Dizi?

— Jei „Pietų Kryžius“ nebūtų prabangi jachta, policija nė už ką nebūtų leidusi jai taip laisvai išplaukti, juolab turint omenyje, kad velionė nebuvo pirmoji pulkininko žmona.

Megrė nieko daugiau neatsakė, tik paprašė bendradarbį paėjėti kartu su juo mažojo miestelio gatvėmis iki telegramų biuro.

— Sujunkite mane su Paryžiaus kriminalinės policijos tapatybės nustatymo skyriumi...

Fototelegrama su varovo pirštų atspaudais turėjo pasiekti prefektūrą prieš porą valandų. Tolesnė eiga jau tebuvo laimės dalykas. Atspaudų kopijas, atitinkančias atsiųstus atspaudus, galėjo rasti tučtuojau, netgi tarp aštuoniasdešimties tūkstančių kitų, bet lygiai taip pat sėkmingai tas triūsas galėjo užtrukti daugelį valandų.

— Paimkite kitą ragelį, seni!.. Alio!.. Kas prie telefono?.. Tai jūs, Benua?.. Čia Megrė... Ar gavote mano pranešimą?.. Ką jūs sakote?.. Jūs pats ir ieškojote?.. Palauksite minutėlę?..

Komisaras išėjo iš telefono kabinos ir iškart nuskubėjo prie budinčių telefonistų.

— Šitos telefono linijos man tikriausiai prireiks labai ilgam! Prižiūrėkite, kad jokiu būdu niekas nenutrauktų ryšio...

Kai jis vėl paėmė ragelį, žvilgsnis buvo labai pagyvėjęs.

— Prisėskite, Benua, nes turėsite perskaityti man visą dosjė... Luką yra šalia manęs ir pasižymės, ką reikia. Pirmyn...

Megrė pašnekovą įsivaizdavo taip aiškiai, lyg tas sėdėtų šalia: jis taip gerai pažinojo visus Teisingumo rūmų užkaborius nuo rūsių iki pastogių, kur didžiulėse metalinėse spintose buvo laikomos visų Prancūzijos piktadarių ir net daugelio užsienio banditų asmens duomenų kortelės.

— Pirmiausia jo tikras vardas...

— Žanas Evaristas Daršambo, gimęs Bulonėje, dabar jam penkiasdešimt penkeri metai...

Megrė bandė prisiminti kokią nors bylą, susietą su šia pavarde, bet abejingas Benua balsas, kruopščiai artikuliuodamas kiekvieną garsą, tęsė toliau, o Luką ėmėsi užsirašinėti.

— Medicinos daktaras... Būdamas dvidešimt penkerių metų vedė merginą, vardu Selina Mornė, iš Etampo... Įsikūrė Tulūzoje, kur prieš tai studijavo... Gyvenimas buvo gana audringas... Jūs gerai mane girdite, komisare?..

— Labai gerai! Toliau...

— Pasiėmiau visą bylą, nes asmens duomenų kortelėje apie jį mažai kas pasakyta... Sutuoktiniai netruko įklimpti į skolas... Praėjus dvejiems metams po vestuvių, būdamas dvidešimt septynerių metų, Daršambo apkaltintas nunuodijęs savo tetą, Žiuliją Daršambo, kuri atvažiavo pas jį į Tulūzą pasisvečiuoti, be to, ji dažnai jam priekaištaudavo dėl tokio gyvenimo būdo... Tetulės būta turtingos... O Daršambo šeima buvo vieninteliai jos turtų paveldėtojai...

Teisminis bylos nagrinėjimas užsitęsė aštuonis mėnesius, nes nepavyko rasti tiesioginių įkalčių... Bent jau žudikas tvirtino, — o daugelis medicinos ekspertų tam pritarė, — kad senutei prirašytų vaistų sudėtyje nebuvo nuodų ir ji mirė tik per gydytojo neatsargumą...

Čia yra daug teisinės polemikos... Gal geriau, jei perskaitysiu jums tik pranešimus?..

Taigi, teismo procesas vyko labai audringai, apklausas daug kartų teko nutraukti, o posėdžius — atidėti... Daugelis manė, kad gydytoją išteisins, ypač po jo žmonos parodymų, kai ji viešai prisiekė, jog jos vyras yra nekaltas, ir jei jį išsiųs į katorgą, ji važiuos kartu...

— Nuteisė? — įsiterpė Megrė.

— Penkiolikai metų sunkiųjų darbų... Palaukite!.. Štai čia mūsų byla baigiasi... Bet aš nusiunčiau dviračiu važiuotą policininką į Vidaus reikalų ministeriją... Jis jau grįžta...

Ragelyje buvo girdėti, kaip jis kalba kažkam pašaliniam, paskui sušlamėjo popieriai.

— Štai!.. Bet tai nėra kokios nors ypatingos žinios... Sen Loran diu Maroni katorgos kalėjimo Gajanoje direktorius norėjo, kad Daršambo dirbtų gydytoju vienoje pataisos darbų kolonijos ligoninių... Tačiau jis atsisakė... Charakteristikos geros. Taigi paklusnus katorgininkas... Tiesa, vieną kartą bandė su keliolika bendrų iš katorgos pabėgti, bet iš tikrųjų ta gauja jį prisiviliojo...

Po penkerių metų naujasis direktorius norėjo Daršambo pasiūlyti tą patį darbą, bet pranešime pažymima, kad pas jį atvestas katorgininkas jau buvo visiškai nepanašus į ankstesnį intelektualą, net apskritai į žmogų su tam tikru išsilavinimu...

Štai kaip! Ar jums tai įdomu?..

Perkeltas į Sen Lorano ligoninę dirbti sanitaru, jis ne kartą prašėsi grąžinamas į koloniją...

Jis buvo romus, tylus, nors ir užsispyręs. Vienas jo kolegų gydytojų, susidomėjęs šiuo unikaliu atveju, ištyrė jo intelektinius sugebėjimus, bet apie tai tiesiog neturėjo ką pasakyti.

Savo pranešime jis raudonu rašalu paryškino: pasireiškė laipsniškas protinių sugebėjimų užgesimas drauge su fizinio vystymosi hipertrofija.

Daršambo dukart apsivogė. Abu kartus jis vogė maistą, o antrą kartą už tai buvo nubaustas draugo, kuris smogė jam užaštrintu titnagu į krūtinę...

Vietos žurnalistai tuščiai jam patarinėjo prašyti prezidento malonės.

Atkalėjęs jam skirtus penkiolika metų buvo ištremtas į provinciją, kur nusisamdę pagalbiniu darbininku lentpjūvėje, bet prižiūrėjo arklius.

Keturiasdešimt penkerių metų jis galutinai suvedė savo sąskaitas su įstatymais. Nuo to laiko dingsta jo visi pėdsakai...

— Tai viskas?

— Galiu jums persiųsti bylą... Iš tikrųjų čia perskaičiau tik santrauką...

— Jokių žinių apie jo žmoną?.. Sakėte, kad ji gimusi Etampe, ar ne?.. Dėkoju, Benua... Nesivarginkite siųsti tų popierių... Ką man pasakėte, to užtenka...

Išėjęs iš telefono kabinos, lydimas Lukos, jis buvo visas apsipylęs prakaitu.

— Paskambinkite į Etampo meriją. Jei Selina Mornė yra mirusi, vis tiek sužinosite... Nebent būtų mirusi tik šia pavarde... Taip pat pasižvalgykite Mulene, ar Mari Diupen šeima nebus taip pat kilusi iš Etampo...

Jis susikišo rankas į kišenes ir nužingsniavo per miestą niekur aplinkui nesidairydamas, bet turėjo penketui minučių stabtelėti prie kanalo, nes tiltas buvo pakeltas, kad lėtai praplauktų sunkiai prikrauta barža, kone dugnu velkanti savo platų pilvą ir kelianti į vandens paviršių dumblą kartu su oro burbulais.

Atėjęs prie „Apvaizdos“, jis susirado policininką, paskirtą budėti šalivagės kelyje.

— Jau galite eiti...

Megrė pastebėjo, kaip pulkininkas ten ir atgal nervingai vaikštinėja jachtos deniu.

Komisarą pasitiko „Apvaizdos“ šeimininkė, daug labiau susijaudinusi negu iš ryto, o nuo skruostų vis nedžiūvo ašarų pėdsakai.