Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Iš prancūzų kalbos vertė

Vilius Litvinavičius

Turinys

I Šliuzas nr. 14

II „Pietų Kryžiaus“ įgula

III Meri perlų vėrinys

IV Meilužis

V PJK ženklelis

VI Amerikietiška pilotė

VII Sulaužytas dviračio pedalas

VIII Palata nr. 10

IX Gydytojas

X Du santuokiniai vyrai

XI Lenkimo manevras

I ŠLIUZAS NR. 14

Net kruopščiausi bandymai atkurti įvykdyto nusikaltimo aplinkybes nedavė jokios naudos, tad beliko tenkintis dviejų arklių varovų iš Dizi padarytu atradimu, apie kurį būtų galima pasakyti — neįtikėtinas.

Sekmadienį, balandžio ketvirtąją, trečią valandą po pietų nenustojamai pliaupęs lietus virto tikra liūtimi.

Tuo metu upių uoste, esančiame už 14-ojo šliuzo, kur Marna jungėsi su kanalu, stovėjo dvi motorinės baržos, besiruošiančios plaukti aukštyn, vienas iškraunamas laivas ir kitas, skirtas kanalo valymo darbams.

Po septintos valandos, kai ėmė tirštėti sutemos, tanklaivis „Eko III“ sirena pranešė atvykęs ir įplaukė į šliuzo kamerą.

Šliuzininkas atvirai rodė nepasitenkinimą, nes pas jį tądien atvažiavo pasisvečiuoti giminės. Todėl netrukus pasirodžiusiai arklinei baržai, lėtai tempiamai dviejų tokių darbinių gyvulių, jis parodė neigiamą ženklą.

Vos spėjo sugrįžti pas savo svečius, pas jį užėjo pažįstamas arklių varovas.

— Ar galėčiau perplaukti? Šeimininkas norėtų jau rytoj sustoti nakčiai Žiuvinji...

— Plauk, jei taip nori. Bet vartus turėsi atsidaryti pats...

Lietus pliaupė vis smarkiau ir smarkiau. Šliuzininkas matė pro langą, kaip kresna arklių varovo figūra sliūkina nuo vienų vartų prie kitų, paragina gyvulius, raišioja lynus prie knechtų.

Barža lėtai kilo virš kanalo sienų. Prie vairo stovėjo ne šeimininkas, o jo žmona — stora belgė ryškiai šviesiais plaukais, pasižyminti dar ir spigiu balsu.

Dvidešimt minučių po septintos „Apvaizda“ sustojo priešais „Upeivių kavinę“, „Eko III“ paskuigalyje. Arkliai buvo sulaipinti į baržą. Varovas ir baržos šeimininkas pasuko kavinės link, kur triukšmingoje draugijoje šurmuliavo kiti upeiviai ir dar pora locmanų iš Dizi.

Aštuntą valandą, kai naktis visai sutemo, vilkikas kanalu atitempė dar keturias baržas, plaukusias žemiau vartų.

Šitaip „Upeivių kavinės“ draugija dar pagausėjo. Buvo užsėsti net šeši stalai. Per triukšmą teko garsiai šaukti, kad išgirstų kaimynas prie gretimo stalo. Atėjusieji, palikdami ant grindų nuvarvėjusias nuo drabužių vandens valkeles, purtė prie batų prilipusį purvą.

Gretimoje patalpoje, apšviestoje tik žibaline lempa, moterys pirko maisto atsargas tolesnei kelionei.

Patalpoje tvyrojo slogus oras. Susirinkusieji aptarinėjo avariją, įvykusią prie aštuntojo šliuzo, ir svarstė, kiek dėl to vėluos laivai, plaukiantys aukštyn.

Devintą valandą upeivė iš „Apvaizdos“ atėjo ieškoti savo vyro bei arklių varovo, ir juodu, su visais iš eilės atsisveikinę, išėjo iš kavinės.

Dešimtą valandą daugelyje laivų jau buvo užgesintos šviesos. Šliuzininkas palydėjo savo giminaičius iki pat pagrindinio Epernė kelio, kirtusio kanalą už dviejų kilometrų nuo šliuzo. Nieko ypatingo jis nepastebėjo. Grįždamas atgal pro „Upeivių kavinę“, užmetė ten akį, ir vienas locmanas jam šūktelėjo:

— Užeik išgerti stikliuką! Tu gi visas šlapias...

Stačiomis prie baro jis išgėrė stikliuką romo. Tuo metu atsikėlė du varovai, apsunkę nuo raudonojo vyno, jau blizgančiomis akimis, ir nusvirduliavo visai greta esančios arklidės link — ten jie paprastai miegodavo šalia savo arklių.

Juodu nebuvo labai smarkiai apsvaigę, bet išgėrė tiek, kad iškart nugrimzdo į kietą miegą.

Arklidėje stovėjo penketas arklių, o visą patalpą apšvietė nešiojamasis žibintas, kurio šviesa buvo prislopinta.

Pabudęs ketvirtą valandą vienas varovas pažadino draugą ir juodu pradėjo kuistis apie arklius. Jie girdėjo, kaip iš „Apvaizdos“ išlaipinti ir pradėti kinkyti arkliai.

Tuo metu atsikėlė kavinės šeimininkas ir užsidegė šviesą savo kambaryje antrame aukšte. Jis taip pat girdėjo, kaip „Apvaizda“ išplaukė.

Pusę penktos pradėjo burgzti dyzelinis tanklaivio variklis, bet laivas išplaukė tik po pusvalandžio, nes šeimininkas užėjo į kavinę išgerti grogo, pamatęs, kad durys jau atidarytos.

Nors išėjo netrukus, jo laivas dar tik artinosi tilto link, kai tuodu varovai pranešė apie savo atradimą.

Vienas jau timpčiojo savo arklius, ruošdamasis juos išvesti į šalivagę prie kanalo. Kitas dar naršė šiauduose, ieškodamas nusimetusio botago, ir staiga ranka prilietė atšalusį kūną.

Jam pasidingojo, kad tamsoje apčiuopė žmogaus veidą, o tada, apimtas baimės, jis pagriebė žibintą ir apšvietė lavoną — šis atradimas sukrėtė Dizi ir sujaukė ramų kanalo gyvenimą.

Komisaras Žiulis Megrė iš Pirmosios kriminalinės paieškos brigados mintyse vis dėliojo šiuos įvykius, stengdamasis atkurti logišką jų eigą.

Buvo pirmadienio vakaras. Epernė prokuratūros darbuotojai į įvykio vietą atskubėjo iš pat ryto, o apsilankius tapatybės nustatymo skyriaus ir kriminologinės medicinos specialistams, kūnas nugabentas į lavoninę.

Visą laiką lijo: lietus čaižė smulkiomis, tankiomis ir šaltomis čiurkšlėmis ir nebuvo paliovęs nei naktį, nei visą praėjusią dieną.

Prie šliuzo vartų vis sušmėžuodavo žmonių siluetai, ir virš kanalo pamažu iškildavo laivas.

Komisaras, vos atvykęs, jau pradėjo galvoti, kaip artimiau susipažinti su pasauliu, apie kurį buvo susidaręs vien miglotą supratimą bei paviršutinišką nuomonę ir kuris dabar taip nelauktai jam atsivėrė.

Šliuzininkas jam paaiškino:

— Šiuo metu bjefas1 beveik tuščias: dvi motorinės ketinančios leistis, dar viena kilsianti motorinė, kuri buvo šliuzuojama po pietų, vienas valytuvas ir dvi panamos. Paskui dar atplaukė katilas su savo keturiais laivais.

Šitaip Megrė sužinojo, kad „katilas“ yra vilkikas, o „panama“ yra barža be variklio ir be arklidės, todėl samdosi varovą kartu su arkliais įveikti sutartiems atstumams, o tai vadinama užsitęsusiu plaukiojimu.

Už trijų kilometrų nuo Epernė jis iš pradžių pamatė tik siaurą kanalą, o šiek tiek toliau prie akmeninio tilto šliejosi nedidelis kaimelis — tai ir buvo Dizi.

Šliuzas nuo Dizi buvo nutolęs per du kilometrus, ir jam teko šį kelią nuklampoti šalivage per purvą.

Čia jis pagaliau aptiko iš pilkų akmenų išmūrytą šliuzininko namą, prie kurio durų kabojo lentelė su užrašu: „Deklaracijų pateikimas“.

Megrė įėjo į šalimais esančią „Upeivių kavinę“, iš kurios nebuvo matyti jokio kito statinio visoje apylinkėje.

Už kairiųjų durų atsivėrė skurdi salė, nustatyta stalais, užtiestais rusvomis klijuotėmis, sienos buvo išdažytos pusiau ruda, pusiau purvinai geltona spalva.

Be to, čia dar tvyrojo savotiški kvapai, pagal kuriuos ją iškart atskirtum nuo daugybės kitų panašių kaimo kavinių. Joje atsidavė arklidėmis, pakinktais, derva, bakalėja, žibalu ir gazolinu.

Prie kitų durų, iš dešinės, kabojo varpelis, o keletas langų šalimais buvo apklijuoti permatomomis prekių reklamomis.

Iš čia buvo matyti, kiek prigrūsta visokiausių prekių: neperšlampamų apsiaustų, medpadžių batų, drobinės aprangos, bulvių maišų, valgomojo aliejaus statinaičių, cukraus dėžių, žirnelių ir pupelių skardinių, daržovių mišinių stiklainių ir fajansinių indų.

Tik nebuvo nė vieno pirkėjo. Arklidėje stovėjo vos vienas arklys, kurį savininkas kinkydavosi važiuodamas į turgų: didžiulis pilkas padaras, bet toks pat meilus kaip ir šuo, kurio čia niekas nerišdavo ir jis ramiai sau bėginėjo po kiemą tarp vištų.