Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Viskas buvo patižę nuo lietaus vandens. Štai toks išskirtinis šios vietovės bruožas. O žmonės, jei praeidavo, tai pajuodusiais ir blizgančiais nuo drėgmės drabužiais, net kūprindamiesi nuo žvarbos.

Už bemaž šimto metrų siauruku tarp Dekovilio ir laivų statyklos prariedėdavo traukinukas, o konduktorius, įsitaisęs kone žaislinio garvežiuko paskuigalyje, buvo prisitvirtinęs lietsargį, po kuriuo tirtėjo, sutraukęs pečius.

Vienoje baržoje atrišo nuo krantinės lynus, ir padedant kobiniui ji nusistūmė iki šliuzo, iš kurio jau pasirodė kita.

Kaip ta moteris čia atkeliavo? Kokiu tikslu? Šis vienintelis visiems keblus klausimas kamavo Epernė policiją, prokuratūrą, teismo ekspertizės medikus, tapatybės nustatymo skyriaus specialistus, dėl jo be atvangos laužė galvą Megrė.

Ji buvo pasmaugta, tuo jau buvo galima neabejoti. Mirtis ištiko sekmadienio vakarą, tikriausiai tarp dešimtos valandos ir pusės vienuoliktos.

Lavoną rado arklidėje maždaug ketvirtą valandą ryto.

Pro šliuzą nėjo joks kelias. Niekas, išskyrus navigatorius, negalėjo ten kelti kojos. Šalivagės kelias buvo toks siauras, kad automobilis juo nepravažiuotų. O šiąnakt, jei būtum keliavęs pėsčiomis, būtų tekę bristi per balas ir iki pusės blauzdų klampoti per purvą.

Moteris akivaizdžiai atstovavo tai visuomenės daliai, kuri paprastai keliauja prabangiais automobiliais ar miegamuosiuose vagonuose ir pėsčiomis vaikščioti nelinkusi.

Ji vilkėjo tik gelsvo šilko suknele ir avėjo baltos zomšos bateliais, labiau tinkančiais paplūdimiui negu kasdieniam vaikščiojimui.

Suknelė buvo suglamžyta, bet niekur negalėjai aptikti nė purvo dėmelės. Kai ją surado, buvo šlapias vien tik kairiojo batelio galiukas.

— Trisdešimt aštuoneri ar keturiasdešimt metų! — apžiūrėjęs moters lavoną pasakė gydytojas.

Jos tikrų perlų auskarai galėjo kainuoti kokius penkiolika tūkstančių frankų. Apyrankė, iškalta iš aukso ir platinos, atitiko pačius madingiausius pavyzdžius, ir būtum iškart pasakęs, kad dirbinio išvaizda prašoka kainą, net neįskaitęs įrėžto Vandomo aikštės2 juvelyro parašo.

Plaukai buvo tamsūs, garbanoti, pakaušyje ir ties smilkiniais kirpti labai trumpai.

Nors smaugiant veido bruožai susidarkė, anksčiau ji turėjo būti labai dailaus veido.

Taigi — moteris, pasižyminti spindesiu ir elegancija.

Po jos šlifuotais ir nulakuotais nagais susikaupė purvo.

Taip pat nepavyko šalia nužudytosios rasti rankinuko. Epernė, Reimso ir Paryžiaus policija su visų savo fotografų pagalba nuo pat ryto tuščiai bandė nustatyti jos tapatybę.

Lietus be atvangos plovė niaurų apylinkių peizažą. Horizonto liniją ištisai užstojo kreidinės kalvos, išmargintos juodais ir baltais dirbamų plotelių dryžiais, o vynuogienojai dėl šių metų nederliaus priminė medinių kryžių rikiuotę mūšiuose kritusių karių kapinėse.

Šliuzininkas, atpažįstamas tik iš sidabro galionais apjuostos kepurės, sunkia eisena suko ratus aplink savo baseiną, ir kiekvienąkart jam atidarius sklendes, sušniokšdavo vanduo.

Kiekvienam upeiviui, kol jo laivas kildavo ar leisdavosi, jis pasakojo apie nusikaltimą.

Kartais abu įgulos vyrai — baržos šeimininkas ir arklių varovas, — jau sudėję parašus ant laivo popierių, užeidavo į „Upeivių kavinę“ išgerti keleto stikliukų romo ar butelaičio baltojo vyno.

Šliuzininkas vis kinkčiojo smakrą į Megrė pusę, kai tas klaidžiojo aplinkui be aiškaus tikslo, todėl turėjo atrodyti visiškai suglumęs.

Iš tikrųjų taip ir buvo. Atrodė, kad byla sveiku protu tiesiog nepaaiškinama. Netgi nebuvo įmanoma rasti nė vieno liudininko, kurį galėtum apklausti.

Taip buvo todėl, kad prokuratūra, apklaususi tik šliuzininką, paskui susitarė su Tiltų ir kelių žinybos inžinieriumi, kad praleis visus laivus plaukti savo keliu.

Paskutiniai vidurdienį iškeliavo tie du arklių varovai, lydėdami savo „panamas“.

Šliuzai buvo išdėstyti kas tris ar keturis kilometrus ir tarp jų nutiestas telefono ryšys, todėl bet kuriuo metu buvo galima sužinoti, kur plaukia kuris nors laivas, ir bet kada jį sustabdyti.

Tarp kitko, Epernė policijos komisaras vis dėlto apklausė visus apylinkių gyventojus, ir Megrė gavo progą susipažinti su apklausos protokolu, bet vis tiek negalėjo prieiti prie jokių logiškų išvadų — viskas taip ir liko neįtikėtina.

Visus, kurie nuolat lankydavosi „Upeivių kavinėje“, gerai pažinojo arba šeimininkas, arba šliuzininkas, o dažniausiai tai būdavo jų abiejų pažįstami.

Varovai bent kartą per savaitę nakvodavo toje pačioje arklidėje ir visą laiką tos pačios būklės, beveik prilygstančios girtumui.

— Supraskite! Prie kiekvieno šliuzo jie išgeria po taurelę... Beveik visi šliuzininkai pardavinėja alkoholinius gėrimus...

Tanklaivis atplaukė sekmadienį po pietų ir išplaukė pirmadienį iš ryto; jis aprūpindavo visą regioną degalais ir priklausė stambiai Havro laivybos kompanijai.

O „Apvaizda“, kurios kapitonas buvo drauge ir jos savininkas, čia praplaukdavo ne mažiau nei dvidešimt kartų per metus, tempiama dviejų arklių ir lydima juos genančio senuko varovo. Lygiai tą patį galėtum pasakyti ir apie visas kitas baržas.

Megrė buvo paniuręs. Šimtus kartų jis vis užeidavo tai į arklidę, tai į kavinę, tai į krautuvę.

Buvo galima jį pamatyti žingsniuojantį akmeninio tilto link, ir atrodė, kad jis skaičiuoja savo žingsnius ar bando kažką surasti purve. Dešimtis kartų — jam jau net koktu darėsi nuo to vandens — jis suirzęs stebėjo, kaip pro šliuzus praplaukia baržos.

Policija vis klausinėjo, ką jis iš tikrųjų apie tai mano, bet jis paprasčiausiai neturėjo ką pasakyti. O jei atvirai — jis net nebandė rasti kokių nors naujų nusikaltimo pėdsakų, tik stengėsi įsijausti į tvyrančias nuotaikas, labiau priartėti prie kanalo gyvenimo, kuris jam pasirodė visai kitoks, negu anksčiau įsivaizdavo.

Jis sužinojo, kur galėtų pasiskolinti dviratį, jei staiga prireiktų nuvykti į kurį nors laivą.

Šliuzininkas jam davė Oficialų Prancūzijos vidaus laivybos vadovą, kuriame tokios mažai kam žinomos vietovės kaip Dizi, geografinės padėties sumetimais, dėl susiliejančios santakos arba dėl laivybos kelių susikirtimo, dėl netoliese esančio didesnio uosto arba krovos keltuvo, netgi deklaracijų pateikimo biuro, įgaudavo neginčytinos reikšmės.

Jis pabandė mintyse sekti baržas ir varovus:

„Aji-Uostas-Šliuzas nr. 13.

Marėjus prie Aji-Laivų statykla-Uostas — Apsisukimo akvatorija-Šliuzas nr. 12-Žyma 74,36.“

Paskui Bisejis, Turas prie Marnos, Kondė, Enji...

Kad įveiktų visą kanalo kelią iki kito galo, laivai šliuzas po šliuzo užkyla į Langro plynaukštę, o paskui jau nuolydžiu Sonos upe praplaukia pro Šaloną, Makoną, Lioną...

— Ką gi šita moteris čia veikė?

Arklidėje su perlų auskarais, madinga apyranke, baltos zomšos bateliais!

Ten ji turėjo atkakti dar gyva, nes žmogžudystė įvykdyta po dešimtos valandos vakaro.

Tik kaip? Kokiais tikslais? Be to, niekas nieko negirdėjo! Ji nerėkė! Tuodu varovai netgi neprabudo!

Jei ne tas pasimetęs botagas, lavoną kas nors būtų suradęs nebent po dviejų savaičių ar po mėnesio, atsitiktinai pasirausęs po šiaudus!

O kiti varovai ramiausiai knarktų šalia sustingusio lavono!

Be perstojo pliaupė šaltas lietus, bet ore tvyrojo dar kažkas nepermaldaujamai slegiamo. Be kita ko, gyvenimo ritmas čia buvo labai lėtas.

Kojos, apautos auliniais batais ar medpadžiais, sunkiai vilkosi mūrinėmis šliuzo sienomis ir šalivage. Šlaputėliai arkliai baržose laukė, kol nuplauks iki kito baseino pakraščio, o jau išlaipinti ant kranto, stipriai įsirėmę užpakalinių kojų kanopomis į gruntą, lėtai vilks laivą į priekį.