Жорж Сименон: Megrė ir žmogžudystė prie upės

Kaip visuomet apylinkes pamažu globė tirštėjanti vakaro prieblanda. Aukštyn plaukiančios baržos jau užbaigė šios dienos maršrutą, ir upeiviai jas nakčiai tvirtino pakrantėje, o viską sutvarkę, jie sustirę traukė būreliais kavinės link.

Megrė užėjo pasižiūrėti į kambarį, kurį jam nakčiai paruošė šalia šeimininko miegamojo. Prabuvo ten gal keliolika minučių, nes turėjo pasikeisti peršlapusius batus ir išsivalyti pypkę.

Vos jam nusileidus žemyn, kažkokia niekam nežinoma jachta, vairuojama jūreivio neperšlampamu apsiaustu, lėtai praslinko palei pat pakrantę, stabtelėjo, truktelėjo atgal ir, net nestuktelėjusi į krantinę, sustingo tarp dviejų knechtų.

Jūreivis šiuos sudėtingus manevrus atliko vienas. Po kiek laiko kajutės tarpduryje pasirodė dvejetas vyrų, kurie iš pradžių nuobodžiaujančiais žvilgsniais apsidairė aplinkui, bet galiausiai apsisprendė išlipti ir pasuko „Upeivių kavinės“ link.

Jie taip pat buvo užsimetę neperšlampamus apsiaustus. Kai juos nusisiautė, pasimatė jų flaneliniai marškiniai su plačiomis iškirptėmis ir baltos kelnės — apranga, visiškai nebūdinga šiose vietovėse.

Nors vietiniai upeiviai nuo jų nenuleido akių, atėjūnų tai nė trupučio netrikdė. Atvirkščiai! Regis, toks sutikimas jiems atrodė visiškai įprastas dalykas.

Vienas jų buvo stambus ir storas, jau žilstantis, raudonu veidu ir nemaloniu žvilgsniu, slystančiu per žmones ir daiktus, lyg jų nematytų.

Jis išsidrėbė šiaudinėje kėdėje, kitą pasistatė, kad patogiau ištiestų kojas, ir spragtelėjo pirštais, kviesdamas prieiti užeigos šeimininką.

Jo bendras, kuriam galėjo būti dvidešimt penkeri metai, kalbino jį angliškai, o balsas skambėjo atsainiai ir snobiškai.

Bet vyras be akcento kreipėsi į šeimininką prancūziškai:

— Ar turite tikro šampano?.. Tik neputojančio?..

— Turiu...

— Atneškite butelį...

Jie rūkė cigaretes kartono kandikliais, o tokios paprastai vežamos iš Turkijos.

Vietiniai upeiviai, trumpam pritilę, pamažu vėl įsišnekėjo.

Šeimininkas atnešė svečiams vyno, o netrukus pasirodė ir jūreivis, taip pat baltomis kelnėmis ir jūreiviška palaidine melsvais dryžiais.

— Mes čia, Vladimirai...

Storulis žiovavo, atvirai rodė jį kankinantį baisų nuobodulį. Jis ištuštino savo stiklinę su tokia išraiška, lyg nebūtų labai patenkintas.

— Dar butelį! — sualsavo kone į ausį jaunesniajam.

Šis pakartojo garsiau, lyg šitaip perduoti įsakymus jiems būtų visiškai įprastas dalykas:

— Dar butelį!.. To paties!..

Megrė išlindo iš savo kampelio, kuriame sėdėjo palinkęs prie alaus butelaičio.

— Atleiskite, ponai... Ar galėčiau užduoti jums klausimą?..

Vyresnysis parodė į savo bendrą, tarytum sakydamas: „Kreipkitės į jį!“

Šis nerodė nei nustebimo, nei susidomėjimo. Jūreivis tuo metu išgėrė stiklinę, paskui nupjovė cigaro galiuką.

— Jūs plaukėte Marna?

— Suprantama, kad Marna...

— Ar toli nuo čia praėjusią naktį buvote prisišvartavę?

Storulis pasuko galvą į jaunesnįjį ir pasakė angliškai:

— Pasakyk jam, kad tai ne jo reikalas!

Megrė apsimetė, kad nieko nesuprato, ir, daugiau nieko nesakęs, išsitraukė iš piniginės mirusios moters nuotrauką ir padėjo ant stalo pašnekovams prieš akis.

Upeiviai, sėdintys ar stovintys prie baro, stebėjo tą sceną net išpūtę akis.

Jachtos savininkas tik vos krustelėjo galvą, kad pasižiūrėtų į nuotrauką. Paskui jis įsistebeilijo į Megrė ir atsiduso:

— Policija?

Prancūziškai jis kalbėjo su labai ryškiu anglišku akcentu, o balse buvo justi nuovargis.

— Kriminalinė policija! Žmogžudystė įvykdyta čia, praėjusią naktį. Aukos tapatybė kol kas nenustatyta.

— Kur ji yra? — paklausė kitas, keldamasis ir rodydamas pirštu į nuotrauką.

— Epernė lavoninėje. Jūs ją pažįstate?

Anglo veidas liko neperprantamas. Tačiau Megrė pastebėjo, kad jo neįtikėtinai storas, apopleksiškas sprandas pasidarė violetinis.

Jis pasiėmė savo baltąją kepuraitę, užsimaukšlino ją ant baigiančios nuplikti galvos ir sumurmėjo savo bendrui angliškai:

— Vėl turėsime bėdų!

Pagaliau, visiškai abejingas upeivių rodomam dėmesiui, prieš tai trūktelėjęs cigaretės dūmo, jis pareiškė:

— Tai mano žmona!

Aiškiausiai buvo girdėti lietaus teškenimas į langus ir netgi šliuzo suktuvo girgždesys. Tokia nedrumsčiama tyla truko gal keletą akimirkų, bet atrodė, kad staiga sustojo visas gyvenimas.

— Sumokėkite, Vili...

Anglas užsimetė savo neperšlampamą apsiaustą ant pečių, net nesikišdamas rankų į rankoves, ir burbtelėjo Megrė:

— Eime į laivą...

Jūreivis, kurį jis vadino Vladimiru, išgėrė dar likusį butelyje šampaną ir tada išėjo kartu su Viliu.

Jachtoje komisaras pirmiausia pamatė moterį, apsirengusią tik peniuaru, basą, susitaršiusiais plaukais, snūduriuojančią ant tamsiai raudono aksomo kušetės.

Anglas papurtė ją už peties ir lygiai taip pat flegmatiškai, pabrėžtinai mandagiu tonu prisakė:

— Išeikite į lauką...

Jis pastovėjo, išsiblaškiusiu žvilgsniu dairydamasis po stalą, ant kurio buvo butelis viskio ir keletas nešvarių stiklinių, o nuorūkos peleninėje virto per kraštus.

Galiausiai jis mechanišku judesiu įsipylė išgerti ir atsainiai stumtelėjo butelį Megrė, be žodžių pasiūlydamas: „Jei pageidautumėte...“

Praplaukianti barža vos nenubrozdino jachtos iliuminatorių, ir varovas už kokių penkiasdešimties metrų pradėjo stabdyti arklius, nes vis buvo girdėti, kaip skardi skambaliukai.

1 Reguliuojamo užtvankomis ar šliuzais vandens lygio plotas upėje arba kanale. (Čia ir toliau — vert. past.)

2 Ten įsikūrę garsiausi Prancūzijos juvelyrai.

II„PIETŲ KRYŽIAUS“ ĮGULA

Megrė buvo beveik toks pat aukštas ir plačiapetis kaip ir anglas. Jo ramus būdas Orfevro krantinėje jau buvo virtęs legenda. Vis dėlto šį kartą pašnekovo šaltumas vedė jį iš kantrybės.

Atrodė, kad šitokia ramybė turėjo būti jachtos devizu. Nuo jūreivio Vladimiro iki moters, kuriai sudrumstė miegą, — visi įgulos nariai atrodė arba viskam abejingi, arba tiesiog buki. Būtum galėjęs pasakyti, kad šiuos žmones kažkas išvertė iš lovos po sunkių pagirių.

Štai dar viena smulkmena, tarp daugybės kitų. Pakilusi iš lovos, moteris pradėjo ieškoti cigarečių pakelio ir pastebėjo nuotrauką, kurią anglas pasidėjo ant stalo, beje, jau spėjusią sušlapti benešant tą trumputę kelio atkarpą iš „Upeivių kavinės“.

— Meri?.. — krūptelėjusi paklausė ji.

— Meri, yes.

Tik tiek! Ji išėjo pro laivo pirmagalio duris, vedančias į dušo ir persirengimo kajutę.

Vilis užlipo ant denio ir pasilenkė prie liuko. Jachtos salone buvo ankšta. Lakuoto raudonmedžio pertvaros buvo tokios plonos, kad pirmagalyje turėjo viskas girdėtis, nes jachtos šeimininkas, rūsčiai suraukęs antakius, iš pradžių pasižiūrėjo į tą pusę, paskui — į jaunuolį ir šiek tiek susierzinęs jam šūktelėjo:

— Nagi!.. Įeikite!..

Jis staigiu judesiu pasisuko į Megrė.

— Seras Volteris Lempsonas, Indijos karo pajėgų atsargos pulkininkas!

Po prisistatymo jis sausokai atidavė karišką pagarbą, o kitu mostu parodė į minkštasuolį.

— Ponas?.. — paklausė Megrė, pasisukęs į Vilio pusę.

— Mano draugas... Vilis Marko...

— Ispanas?

Pulkininkas tik gūžtelėjo pečiais. Atidžiau įsižiūrėjęs į jaunuolio veidą, Megrė atrado jame akivaizdžių izraelito bruožų.