Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Megrė pastebėjo, kad jis ant piršto mūvi storą platininį žiedą su stambiu geltonuoju deimantu.

Kai jie važiavo per blizgančius nuo lietaus miesto grindinius, vairuotojas pakėlė savo kabinos stiklą ir paklausė:

— Kokiu adresu turėčiau?..

— Į lavoninę! — atsiliepė komisaras.

Ji buvo arti. Per tą laiką pulkininkas net nepravėrė lūpų. Lavoninėje jų laukė sargas ir trejetas lavonų, suguldytų ant akmens plokščių.

Visos durys lavoninėje jau buvo užrakintos. Tik buvo girdėti, kaip skreba rakinami užraktai. Pagaliau beliko uždegti šviesą.

Paklodę nudengė Megrė.

— Yes!

Vilis pasijuto labiausiai sugraudintas, todėl nekantravo kaip nors pasprukti iš šito renginio.

— Jūs ją taip pat atpažinote?

— Tai tikrai ji... Tik kaip ji...

Sakinio jis neužbaigė. Išblyško tiesiog per akimirksnį. Lūpos staiga išdžiūvo. Jei komisaras nebūtų jo išvedęs, tikrai būtų apalpęs.

— Jūs nežinote, kas tai padarė?.. — paskiemeniui ištarė pulkininkas.

Dabar jo balso skambesyje buvo justi vos pastebimas nerimas. O gal tai buvo daugelio jo išgertų viskio taurių poveikis?

Megrė vis dėlto įsidėmėjo tą menkutį sutrikimą.

Jie išėjo į gatvę, prastai apšviestą žibintų, ir sustojo priešais automobilį, kurio vairuotojas per tą laiką nesikėlė nuo sėdynės.

— Jūs vakarieniausite, ar ne? — paklausė seras Lempsonas, net neatsigręždamas į Megrė.

— Dėkoju... Geriau pasinaudosiu proga sutvarkyti kai kuriuos reikalus, jei jau esu čia.

Pulkininkas jam nusilenkė, primygtinai nereikalaudamas priimti kvietimo.

— Eime, Vili...

Megrė kurį laiką dar pastovėjo ties lavoninės slenksčiu, o jaunuolis tuo metu, pasitaręs su anglu, pasilenkė prie vairuotojo.

Jiems buvo svarbu sužinoti, koks restoranas šiame mieste yra geriausias. Pro šalį ėjo žmonės, skriejo apšviesti tramvajai, dzingsėdami skambučiais.

Už keleto kilometrų driekėsi kanalas, kuriame, išsidėsčiusios per visą ilgį, snaudė baržos, pasiruošusios išplaukti ketvirtą valandą ryto, iš jų sklindant karštos kavos ir arklidžių kvapams.

III MERI PERLŲ VĖRINYS

Kai Megrė pagaliau atsigulė į lovą, tvyrantis savotiškas kvapas neleido jam sumerkti akių, ir jis ilgam leidosi mintyse lyginti dvejetą labiausiai įstrigusių vaizdų.

Pirmiausia pro „Perkūno oželio“, geriausio Epernė restorano, apšviestus langus jis mato pulkininką ir Vilį — juodu patogiai įsitaisę, aplink juos zuja aukščiausios klasės padavėjai.

Dar nepraėjęs nė pusvalandis po apsilankymo lavoninėje. Seras Volteris Lempsonas laikosi kėdėje gana stamantriai, o jo įraudusio veido, įrėminto retais pasidabruotais plaukais, šaltumas paprastais žodžiais nenusakomas.

Šalia šio elegancijos pavyzdžio, jei tiksliau, sektino visai žmonijai, Vilio nesuvaržyta laikysena atrodė kaip tikriausia klastotė.

Megrė pavakarieniavo kitur, pasikalbėjo telefonu su prefektūra Paryžiuje, paskui su Mo policija.

Pagaliau jis visiškai vienas, lietingą naktį, žingsniais leidosi matuoti ilgiausio kelio iki namų. Jau netoli „Upeivių kavinės“ jis pamatė šviečiančius „Pietų Kryžiaus“ iliuminatorius. Skatinamas smalsumo ir suradęs dingstį, kad pamiršo pypkę, nusprendė ten apsireikšti.

Štai iš čia jis išsinešė kitą jam įstrigusį vaizdą: raudonmedžio kajutėje priešais ponią Negreti buvo įsitaisęs Vladimiras, kaip visada dryžuota jūreiviška palaidine ir įsikandęs cigaretę, o moters riebaluoti plaukai vėl laisvai draikėsi ant skruostų.

Juodu lošė kortomis „Šešiasdešimt šešis“ — Vidurio Europoje populiarų žaidimą.

Akimirkai sutriko. Bet net nekrūptelėjo! Gal tik kokiai sekundei sustingo nekvėpuodami. Tada Vladimiras atsikėlė ir nuėjo paieškoti pypkės. Glorija Negreti su švepluojančiu ispanišku akcentu pradėjo klausinėti komisarą:

— Jie dar negrįžta?.. Ar ten tikrai buvo Meri?..

Komisaras buvo sumanęs sėsti ant dviračio ir palei kanalą vytis baržas, kurios naktį iš sekmadienio į pirmadienį praleido Dizi. Bet praskydusio kelio vaizdas, dervos juodumo dangus atėmė iš jo ryžtą.

Kai į kambario duris kažkas pabeldė, Megrė dar gerai nepramerkęs akių suprato, kad jau dienoja, nes pro langus skverbėsi pilkšva šviesa.

Jo miegas buvo ir taip neramus, nes jį vis trikdė arklių kanopų taukšėjimas, padriki šūkaliojimai, žingsnių bildesys ant laiptų, stiklinių dzingsėjimas apačioje, pagaliau net iki čia atsklindantys kavos ir užvirinto romo kvapai.

— Kas ten?

— Luką! Galiu įeiti?..

Inspektorius Luką, paprastai dirbdavęs tik su Megrė, stumtelėjo duris ir paspaudė prakaituotą viršininko ranką, kurią tas jam ištiesė iš po apkloto.

— Ką nors jau suradote? Ar labai pervargote, seni?

— Nepernelyg! Iškart po jūsų skambučio nuvykau į nurodytą viešbutį prie Grand Somjė gatvės kampo. Mergužėlių ten nebuvo. Dėl visa ko užsirašiau jų pavardes... Siuzana Verdjė, vadinama tiesiog Siuzi, gimė Honflere tūkstantis devyni šimtai šeštais metais... Lija Lauvenštain gimė Didžiojoje Liuksemburgo Kunigaikštystėje tūkstantis devyni šimtai trečiais metais... Pirmoji atvyko į Paryžių prieš ketverius metus dirbti tarnaite, paskui kurį laiką dirbo pozuotoja... O Lauvenštain daugiausia pragyveno Žydrojoje pakrantėje... Nei vienos, nei kitos, esu tuo tikras, nėra dorovės policijos sąrašuose... Bet tai tik tarp kitko!..

— Sakykite, seni, gal norėtumėte paduoti man pypkę ir užsakyti kavos?

Buvo girdėti, kaip šniokščia vandens verpetai šliuze ir protarpiais kalena dyzelinis variklis. Megrė išlipo iš lovos, nukėblino prie groteskiškos išvaizdos praustuvo ir prisipylė į kriauklę šalto vandens.

— Tęskite...

— Paskui, kaip man sakėte, nuvykau į „Kupolą“... Jų ten neradau, bet visi padavėjai jas pažįsta... Jie man patarė nueiti į „Dingo“, paskui į „Gandrą“... Pagaliau nedideliame amerikietiškame bare, kurio pavadinimą dabar pamiršau, jis yra Vaveno gatvėje, aš jas suradau: jos sėdėjo visiškai vienos ir neatrodė užrietusios nosis... Lija tikrai nebloga... Tik labai savotiška... O Siuzi yra šauni blondinukė, visiškai nepiktybiška, jei būtų pasilikusi savo provincijoje, būtų tapusi padoria šeimos motina... Tik jos veidas strazdanotas ir...

— Ar kur nors nematote rankšluosčio? — pertraukė jį Megrė, varvančiu veidu ir užmerktomis akimis. — Tarp kitko, vis tebelyja?

— Kai atvažiavau, dar nelijo, bet gali prapliupti bet kurią minutę. Šeštą valandą ryto čia buvo toks rūkas, kad drėgmė skverbėsi iki kaulų čiulpų... Taigi toms panelėms pasiūliau ko nors išgerti... Bet jos tučtuojau paprašė mėsainių, nors manęs iš pradžių tai pernelyg nenustebino... Bet, štai, ant panelės Lauvenštain kaklo pastebėjau perlų vėrinį... Lyg pokštaudamas netgi krimstelėjau vieną akmenėlį... Perlai pasirodė kuo tikriausi... Žinoma, amerikiečių milijardierė tokio vėrinio nesegėtų, bet šis dalykėlis vis dėlto kainuoja kokį šimtą tūkstančių frankų... Kai tokios pasiturinčios poniutės valgo mėsainius ir geria šokoladinius koktelius...

Megrė, jau pradėjęs rūkyti savo pirmą pypkę, nuėjo atidaryti durų tarnaitei, atnešusiai kavą. Paskui jis dirstelėjo pro langą į jachtą, kurios denyje nebuvo matyti jokių gyvybės ženklų. Šalia „Pietų Kryžiaus“ praplaukė barža. Upeivis, atsirėmęs į vairą, žiūrėjo į dailiąją kaimynę su pavydžiu susižavėjimu.

— Taigi... Tęskite...

— Tada aš jas nusivedžiau į kur kas ramesnę kavinę... Ten netikėtai parodžiau policininko ženkliuką, paskui dūriau pirštu į vėrinį ir dėl tikrumo dar užmečiau: „Čia Meri Lempson perlai, ar ne?“ Mano draugužės, suprantama, nežinojo, kad ji negyva. Bet kuriuo atveju, jei ir žinojo, savo vaidmenį atliko be priekaištų. Jos man per porą minučių viską prisipažino. Taip Siuzi patarė savo draugei: „Geriau sakyk jam tiesą, jeigu jis jau tiek žino!“ Na, ir nieko sau istorija... Gal jums padėti, komisare?..