Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Pagal tėvą būčiau graikas... Pagal motiną — vengras...

— Dėl žinomų priežasčių esu priverstas užduoti jums keletą klausimų, sere Lempsonai...

Vilis visai nesivaržydamas atsisėdo tiesiai ant kėdės atkaltės ir pasisiūbuodamas rūkė cigaretę.

— Klausau!

Kai Megrė jau ruošėsi prabilti, jachtos savininkas jį pertraukė:

— Kas tai padarė? Jau žinoma?

Jis turėjo galvoje žudiką.

— Iki šiol vis dar nieko aiškaus nenustatyta. Todėl jūs būsite labai naudingi tyrimui, jei pateiksite man žinių apie kai kuriuos dalykus.

— Virve? — jis perbraukė ranka sau per kaklą.

— Ne! Žudikas ją pasmaugė rankomis. Kada paskutinį kartą matėte ponią Lempson?

— Vili...

Akivaizdu, kad Vilis buvo žmogus visiems pavedimams, net užsakinėdavo gėrimus ir atsakinėdavo už pulkininką į klausimus.

— Mo, ketvirtadienį vakare... — atsakė jis.

— Ir jūs apie dingimą nepranešėte policijai?

Seras Lempsonas vėl įsipylė viskio.

— O kam? Juk ji darė viską, ką norėjo, argi ne taip?

— Anksčiau ji dažnai šitaip dingdavo?

— Keletą kartų...

Virš galvų, į denį, teškeno lietus. Tirštėjančios sutemos priminė, kad artėja naktis, ir Vilis pasuko elektros skirstytuvo rankenėlę.

— Ar akumuliatoriai įkrauti? — pasiteiravo pulkininkas angliškai. — Ar neatsitiks, kaip praėjusį kartą?

Megrė turėjo pasistengti, kad sugrąžintų tikrovės jausmą savo apklausai. Jį be perstojo mušė iš vėžių nauji įspūdžiai.

Turėjo ir stebėti viską iš karto, ir galvoti viską iš karto, todėl jo galvoje maišėsi padrikos mintys.

Jis jautėsi ne užgautas, bet veikiau sutrikdytas žmogaus, kuris „Upeivių kavinėje“, vos probėgšmais metęs žvilgsnį į nuotrauką, nė nemirktelėjęs burbtelėjo: „Tai mano žmona...“

Jis prisiminė nepažįstamąją su peniuaru, taip šaltai klausiančią: „Meri?..“

Dabar tas Vilis Marko, nenustygstamai siūbuojantis kėdėje, su cigarete tarp dantų, o pulkininkas jaudinasi tik dėl akumuliatorių!

Kanceliariškoje savo kabineto aplinkoje komisarui, be abejo, būtų buvę lengviau pakreipti apklausą reikiama linkme. Čia jis pradėjo nuo to, kad, nesulaukęs pasiūlymo, pats nusivilko apsiaustą ir pasiėmė atgal nuotrauką, kuri, kaip ir visi lavonų atvaizdai, galėjo kelti tik siaubą.

— Jūs gyvenate Prancūzijoje?

— Tai Prancūzijoje, tai Anglijoje... Kartais būnu Italijoje... Visur su savo „Pietų Kryžiaus“ laivu...

— Jūs atvykote iš?..

— Paryžiaus! — atsiliepė Vilis, kuriam pulkininkas ženklu parodė kalbėti. — Mes ten išbuvome porą savaičių, o prieš tai mėnesį praleidome Londone...

— Jūs ir gyvenote laive?

— Ne! Laivą palikome Otejyje. O patys apsistojome „Raspajo“ viešbutyje, Monparnase...

— Taigi buvote visi kartu: pulkininkas, jo žmona, ta moteris, kurią ką tik mačiau, ir jūs?

— Taip! Ta moteris yra vieno čiliečio deputato našlė, ponia Negreti.

Seras Lempsonas išpūtė nekantrų atodūsį ir vėl prabilo angliškai:

— Aiškinkite jam kuo greičiau, kitaip jis čia sėdės iki ryto...

Megrė nė nemirktelėjo. Tik pradėjo klausimus uždavinėti šiek tiek atšiauresne maniera.

— Ar ponia Negreti yra jūsų giminaitė? — paklausė jis Vilio.

— Visai ne...

— Taigi, jums ir pulkininkui ji yra visiškai svetima... Ar galėtumėte man paaiškinti, kaip jūsų laive išsidėsčiusios kajutės?

Seras Lempsonas gurkštelėjo viskio, kostelėjo, užsirūkė cigaretę.

— Pirmagalyje yra kubrikas įgulai, bet ten miega tik Vladimiras. Jis buvęs rusų karo laivyno gardemarinas... Tarnavo pas Vrangelį...

— Daugiau nėra jūreivių? Tarnų?

— Viskuo rūpinasi Vladimiras...

— O toliau?

— Tarp kubriko ir šio salono dešinėje yra virtuvė, kairėje — dušo ir persirengimo kambarys...

— O paskuigalyje?

— Tik variklis...

— Išeina, kad jūs visi keturi gyvenate vienoje kajutėje?

— Čia yra keturios kušetės... O tuos du minkštasuolius, kuriuos matote, galima ištiesti kaip sofas... Toliau...

Vilis priėjo prie pertvaros, atidarė kažką, primenantį ilgą stalčių, ir parodė patalynės komplektą.

— Prie kiekvienos sienos yra toks stalčius... Pats viską matote...

Megrė iš tikrųjų pradėjo vis labiau aiškėti šios savotiškos jų bendro gyvenimo nuostatos, ir jis suprato, kad netrukus atsiskleis ir jo paslaptys.

Pulkininko akys buvo drumstos bei drėgnos, kaip tikro girtuoklio. Atrodė, kad jis visiškai nesidomi pokalbiu.

— Kas gi nutiko Mo? Visų pirma, kada jūs ten atvykote?

— Trečiadienio vakarą... Tai vos vienas jachtos etapas iš Paryžiaus... Mes pasikvietėme porą draugių iš Monparnaso...

— Tęskite...

— Oras buvo labai gražus... Denyje pasistatėme fonografą ir surengėme šokius... Apie ketvirtą valandą ryto palydėjau mūsų drauges į viešbutį, nes jos turėjo išvykti dieniniu traukiniu...

— Kur prisišvartavo „Pietų Kryžius“?

— Prie pat šliuzo...

— Ir nieko ypatingo neatsitiko ketvirtadienį?

— Mes atsikėlėme labai vėlai, nors mus kelis kartus žadino keltuvas, nes visiškai šalia stovėjo barža, į kurią krovė akmenis... Mes su pulkininku nuėjome į miestą išgerti aperityvo... Po pietų... palaukite... Pulkininkas miegojo... Aš žaidžiau šachmatais su Glorija... Glorija — tai ponia Negreti...

— Denyje?

— Taip... Gerai prisimenu, kad Meri išėjo pasivaikščioti.

— Ir nebegrįžo?

— Atleiskite! Ji pavakarieniavo laive... Pulkininkas pasiūlė praleisti vakarą dansinge, bet Meri atsisakė eiti su mumis... Kai mes trečią valandą paryčiais sugrįžome, jos jau neberadome...

— Nepaskelbėte paieškos?

Seras Lempsonas tik barbeno pirštais į lakuotą stalviršį.

— Pulkininkas jums jau sakė, kad jo žmona galėjo laisvai išeiti, kada nori, ir sugrįžti, kada jai patinka... Mes jos palaukėme iki šeštadienio ir išplaukėme... Ji žinojo mūsų nusibrėžtą maršrutą, todėl galėjo mus bet kur pasivyti...

— Jūs plaukiate į Viduržemio jūrą?

— Į Porkerolio salą, prie Jero salyno, kur paprastai praleidžiame ilgesnę metų dalį... Pulkininkas ten turi nusipirkęs senovinį fortą, vadina jį Mažąja Langustyne...

— Ar penktadienį visi iki vieno žmonės ištisą dieną buvo laive?

Vilis padvejojo, bet atsakė ypač guviai:

— Aš buvau nuvažiavęs į Paryžių...

— Ką ruošėtės ten veikti?

Jis nusikvatojo, bet kažkaip nemaloniai, net burna nenatūraliai persikreipė.

— Jau minėjau mūsų drauges... Norėjau su jomis dar kartą pasimatyti... Bent jau su viena iš jų...

— Galėtumėte pasakyti jos pavardę?

— Tik jų vardus... Siuzi ir Lija... Jas kiekvieną vakarą galima sutikti „Kupole“... Jiedvi gyvena viešbutyje, kampinis Grand Somjė gatvės namas...

— Tai profesionalios meilės paslaugų teikėjos?

— Labai šaunios moteriškaitės...

Durys atsivėrė. Pasirodė ponia Negreti, jau apsivilkusi žalsvo šilko suknia.

— Galiu įeiti?

Pulkininkas atsakė tik gūžtelėdamas pečiais. Jis jau spėjo išlenkti trečią taurę viskio, beveik neatskiedęs gėrimo sodos vandeniu.

— Vili... Paklauskite... dėl tų formalumų...

Megrė nereikėjo vertėjo, kad suprastų. Toks dar neregėtas atsainus būdas uždavinėti klausimus jau pradėjo jį erzinti.

— Suprantama, kad pirmiausia turėsite atpažinti kūną... Po skrodimo jums, be abejo, bus suteiktas leidimas ją palaidoti. Nurodysite kapines ir...

— Gal galima nuvykti tučtuojau? Ar čia yra koks nors garažas, kur būtų galima išsinuomoti automobilį?