Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Здесь есть возможность читать онлайн «Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltos lankos, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Megrė ir žmogžudystė prie upės: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Megrė ir žmogžudystė prie upės»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Pliaupiant lietui ir tvyrant rūkui upių uosto arklidėje netoli šliuzo nr. 14. randamas madingais drabužiais vilkinčios moters lavonas. Kas ji ir kaip tokioje vietoje atsidūrė? Tai, rodos, neįmenama paslaptis, bet atplaukia sero Volterio Lempsono jachta ir paaiškėja, kad velionė - ponia Meri Lempson. Įtarimai išsyk krinta ant abejingo jos vyro. Kol narpliojama ši byla, kanale randamas sero Lempsono kompaniono lavonas... Prieš komisaro Megrė akis atsiveria aistrų kupinas uosto gyvenimas, ir jis netrunka savęs paklausti, ar Meri Lempson - tikrai Meri Lempson?

Megrė ir žmogžudystė prie upės — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Megrė ir žmogžudystė prie upės», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Megrė iš tikrųjų nesėkmingai stengėsi pagauti petnešas, nukarusias ant šlaunų.

— Pirmiausia, esminis dalykas: abi prisiekinėjo, kad Meri Lempson joms atidavė perlus: tai įvyko Paryžiuje, penktadienio vakarą, kai ji pati atvyko su jomis pasimatyti... Jūs turėtumėte viską suprasti geriau už mane, nes aš apie bylą žinau tik tiek, kiek man pasakėte telefonu...

Dar paklausiau, ar ponią Lempson lydėjo Vilis Marko. Jos sako, kad ne, tvirtina Vilio nemačiusios nuo ketvirtadienio, kai abidvi išvyko iš Mo...

— Ramiau! — pertraukė jį Megrė, rišdamasis kaklaraištį priešais papilkėjusį veidrodį, smarkiai iškraipantį vaizdą. — Trečiadienio vakarą „Pietų Kryžius“ atplaukė į Mo... Mūsų jaunosios herojės tuo metu kaip tik lankėsi jachtos denyje... Naktis pulkininko, Vilio, Meri Lempson ir Negreti draugijoje leidžiama labai smagiai... Jau visai vėlai Siuzi ir Lija palydimos į viešbutį, o ketvirtadienio rytą jos sėda į traukinį... Kiek joms davė pinigų?

— Jos sako, kad penkis šimtus frankų.

— O jos pažinojo pulkininką Paryžiuje dar iš anksčiau?

— Susipažino su juo prieš keletą dienų...

— Tai kas gi vyko jachtoje?

Luką šelmiškai šyptelėjo.

— Iš tikrųjų labai gražūs dalykėliai... Anglui, atrodo, visas gyvenimas yra tik viskis ir moterys... Ponia Negreti yra jo meilužė...

— O jo žmona žinojo?

— Po velnių! Ji pati buvo Vilio meilužė... Ir visa tai jiems netrukdė atsivesti į tų dviejų moterų draugiją Liją ir Siuzi... Suprantate?.. O Vladimiras, be kita ko, šoko ir su vienomis, ir kitomis... Paryčiais susikivirčyta, nes Lija Lauvenštain pareiškė, kad penki šimtai frankų yra paprasčiausia išmalda... Pulkininkas netgi nesiteikė atsakyti, paliko viskuo pasirūpinti Viliui... Visi buvo girti... Negreti užmigo ant laivo tiltelio, ir Vilis turėjo nunešti ją į kajutę...

Įsitaisęs prie lango, Megrė žvilgsniu klydinėjo palei tamsią kanalo juostą, kuriai iš kairės pasirodė Dovilio traukinukas, kaip visada nenuilstamai velkantis sąstatą, prikrautą žemių ar skaldos.

Dangus buvo pilkas, o juodi išsidraikę debesys leidosi labai žemai, bet nelijo.

— Toliau?

— Tai beveik viskas... Penktadienį Meri Lempson nuvyko į Paryžių ir „Kupole“ susitiko su tomis žaviomis būtybėmis. Joms ir atidavė savo vėrinį...

— Nieko sau! Labai kukli dovanėlė...

— Atsiprašau! Ji patikėjo jį parduoti, o jos turėjo grąžinti pusę sumos... Ji sakiusi, kad vyras neduoda jai kišenpinigių...

Sienos buvo išklijuotos apmušalais su gelsvomis gėlytėmis. Melsvo emalio ąsotis suteikė kambariui numirėliškos nuotaikos.

Megrė pamatė, kaip į kavinę upeivio ir arklių varovo draugijoje paskubomis įėjo šliuzininkas, pasiruošęs prie baro išgerti stikliuką romo.

— Tai viskas, ką išpešiau iš jų! — užbaigė Luką. — Aš atsisveikinau su jomis antrą valandą dienos ir paskyriau inspektorių Diufurą, kad nepastebimai jas sektų. Paskui nuėjau į prefektūrą peržiūrėti registrų, kaip man nurodėte... Aptikau, kad Vilis Marko prieš ketvertą metų buvo išvytas iš Monako už sukčiavimą lošiant, o dar po metų sulaikytas Nicoje, gavus skundą iš vienos amerikietės, pasigedusios kai kurių papuošalų... Bet skundas atsiimtas, — nežinau, kodėl, — o Marko paleistas. Jūs manote, kad tai jis?..

— Aš apie tai visiškai nieko nemanau. Galiu jus užtikrinti, kad šitaip kalbėdamas esu visiškai nuoširdus. Nepamirškite, kad nusikaltimas įvykdytas sekmadienį po dešimtos valandos vakaro, o tuo metu „Pietų Kryžius“ buvo prisišvartavęs La Ferte su Žuare...

— Ką jūs manote apie pulkininką?

Megrė tik gūžtelėjo pečiais ir parodė į Vladimirą, kuris, išblizginęs liuką, pasuko „Upeivių kavinės“ link — jis vilkėjo baltomis kelnėmis bei storu megztiniu, avėjo drobiniais bateliais, o amerikietišką jūreivio pilotę buvo pakreipęs ant ausies.

— Megrė kviečiamas prie telefono! — šūktelėjo rudoji mergina, pasirodžiusi tarpduryje.

Telefono aparatas buvo koridoriuje, prie kabyklos.

— Alio!.. Čia Mo?.. Ką jūs sakote?.. Taip, „Apvaizda“... Ji ketvirtadienį visą dieną stovėjo Mo ir buvo kraunama?.. Išplaukė penktadienį, trečią valandą ryto... Jokių kitų?.. „Eko III“... Tai tanklaivis, ar ne? Penktadienį vakare buvo Mo...

Išplaukė šeštadienio rytą... Dėkoju, komisare... Taip, dėl visa ko apklauskite... Visą laiką tuo pačiu adresu!..

Luką klausėsi pokalbio, nesuprasdamas jo prasmės. Megrė nė neturėjo laiko praverti burnos, kad jam paaiškintų, nes prie vartų pasirodė dviračiu važiuotas policijos pasiuntinys.

— Tapatybės nustatymo tarnybos pranešimas... Skubu!..

Policininkas atvažiavo apsitaškęs purvu iki pat juosmens.

— Užeikite trumpam apdžiūti ir išgerkite stiklinę grogo į mano sveikatą...

Megrė nusivedė inspektorių į šalivagės kelią, nuplėšė antspaudą nuo laiškelio ir pusbalsiu perskaitė:

Pirminių tyrimų, atliktų Dizi byloje, santrauka: aukos plaukuose rasta daug sakų pėdsakų, taip pat bėro arklio ašutų.

Nustatyta, kad dėmės ant suknelės liko nuo naftos.

Mirties metu skandžio turinį sudarė raudonasis vynas ir konservuota jautiena, tokios pats rūšies kaip ta, kuri parduodama prekybos centruose ir vadinama „corneed beef“.

— Betgi kokie aštuoni arkliai iš dešimties yra bėri! — atsiduso Megrė.

Vladimiras kavinėje susižinojo, kur galėtų arčiausiai nusipirkti maisto atsargų kelionei. Teiravosi net trijų žmonių, iš kurių vienas buvo Epernė policijos pasiuntinys, ir su juo kartu pasuko akmeninio tilto link.

Megrė, lydimas Lukos, nuėjo į arklidę, kur nuo vakar vakaro, be šyvo arklio, dar stovėjo susižeidusi kumelė, kurią, buvo kalbama, ruošiamasi pribaigti.

— Tik jau ne čia galėjo prilipti sakai... — nusprendė komisaras.

Juodu dvejetą kartų sukorė kelią nuo kanalo iki arklidės, apeidami visus pastatus.

— Jūs prekiaujate sakais? — paklausė Megrė kavinės šeimininką, sutikęs jį stumiantį karutį, prikrautą bulvių.

— Tas dervos mišinys, ko gero, skiriasi nuo paprastų medžio sakų... Pas mus jis vadinamas norvegišku degutu... Juo tepamos medinės baržos aukščiau vandens linijos... O žemiau naudojamas naftinis degutas, kuris yra dvidešimt kartų pigesnis...

— Jūs dar turite tų prekių?

— Krautuvėje nuolat laikoma dvidešimt bidonų... Bet šiuo metu kol kas niekas neperka... Upeiviai laukia, kol pasirodys saulė, tada jau galima tepti iš naujo...

— O „Eko III“ taip pat mediniu korpusu?

— Geležinis, kaip ir daugelio motorinių baržų.

— O „Apvaizda“?..

— Medinis... Jūs ką nors suradote?

Megrė neatsiliepė.

— Ar žinote, ką jie kalba? — palikęs karutį, tęsė vyriškis.

— Kas tokie — „jie“?

— Žmonės, gyvenantys prie kanalo: upeiviai, locmanai, šliuzininkai. Suprantama, kad mašina sunkiai išvažiuotų šalivagės keliu... Bet motociklas!.. Motociklu galima atvažiuoti iš toli, ir vėžės liks ne ką gilesnės kaip dviračio...

„Pietų Kryžiaus“ kajutės durys atsivėrė. Tačiau denyje kol kas niekas nepasirodė.

Vienu metu menkas dangaus plotelis pradėjo gelsti, lyg saulei pagaliau būtų pavykę prasimušti pro debesis. Megrė ir Luką, neturėdami apie ką kalbėti, tylomis vaikščiojo palei kanalą.

Nepraėjus nė penketui minučių, vėjas įniko lankstyti meldus, ir netrukus pliūptelėjo liūtis.

Megrė mechaniškai ištiesė ranką. Tokiu pačiu mašinaliu judesiu Luką išsitraukė iš kišenės pakelį tabako ir padavė bendrui.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Обсуждение, отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x