Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Jie stabtelėjo prie tuščio šliuzo, kurį jau ruoštasi užtvindyti, nes iš tolo dar nematomas vilkikas tris kartus paleido sireną, o tai reiškė, kad jis tempia trejetą baržų.

— Kaip jūs manote, kur šiuo metu galėtų būti „Apvaizda“? — pasiteiravo Megrė šliuzininko.

— Palaukite... Marėjus... Kondė... Prie Enji viena paskui kitą plaukia keliolika baržų, dėl to ji nemažai sugaiš... Vro šliuze veikia vos dvi sklendės... Sakykime, šiuo metu ji turėtų būti Sen Martene...

— Tai toli?

— Jei tiksliai — trisdešimt du kilometrai.

— O „Eko III“?

— Jis turėtų būti prie La Šosė... Bet vakar man iš žemyn plaukiančios baržos sakė, kad dvyliktame šliuze jis susigadino sraigtą. Taigi jį surasite Ture prie Marnos, jis už penkiolikos kilometrų... Betgi tai jų pačių kaltė!.. Beje, taisyklės draudžia krauti daugiau negu du šimtus aštuoniasdešimt tonų, bet niekas to nepaiso...

Buvo dešimta valanda ryto. Kai Megrė jau sėdosi ant išsinuomoto dviračio, jachtos denyje pamatė pulkininką, įsitaisiusį supamojoje kėdėje ir vartantį laiškininko ką tik atneštus laikraščius.

— Jokių ypatingų nurodymų neperduodu! — pasakė jis Lukai. — Tiesiog likite čia. Bet pasistenkite nepaleisti jų iš akių...

Lietaus čiurkšlės pradėjo retėti. Kelias vedė tiesiai. Komisarui privažiavus trečiąjį šliuzą, pagaliau pasirodė saulė, tik labai blyški, ir suspindo melduose prilipę vandens lašeliai.

Retkarčiais jis turėdavo nusėsti nuo savo transporto priemonės, kad aplenktų arklius, tempiančius baržą, nes jie, pakinkyti poromis, užėmė visą kelio plotį ir žingsniavo labai lėtai, statydami koją už kojos ir vien į tai įdėdami tiek pastangų, kad jiems net išpampdavo raumenys.

Vieną porą gyvulių varė maža aštuonių ar dešimties metų mergaitė, apsivilkusi raudona suknele ir laikydama už rankos savo lėlę.

Daugelis kaimų buvo gerokai toliau nuo kanalo. Kartais atrodė, kad ši tiesi plyno vandens juosta sruvena visiškoje vienumoje.

Šen bei ten laukuose buvo matyti tamsaus dirvožemio ploteliuose palinkę žmonės, nors apylinkės iš visų pusių buvo apaugusios tankiais miškais. Pusantro metro aukščio meldai tik dar labiau stiprino to krašto apleistumo įspūdį.

Prie karjero stovėjo barža, į kurią buvo kraunama kreida, ir ji visa, kaip ir greta bruzdantys žmonės, baltavo nuo dulkių tumulų.

Sen Marteno šliuze iš tikrųjų plūduriavo laivas, bet pasirodė, kad tai ne „Apvaizda“.

— Jie turėtų pusryčiauti bjefe aukščiau Šalono! — paaiškino šliuzininkė, kuri vaikščiojo nuo vienų vartų prie kitų, o jai į sijonus kabinosi maži vaikai.

Taigi, Megrė atkakliai judėjo į priekį. Jis labai nustebo apie vienuoliktą valandą atsidūręs tiesiog pavasariškoje aplinkoje, kur oras net virpėjo nuo saulės ir šilumos.

Priešais jį bemaž šešetą kilometrų tiesia linija driekėsi kanalas, abiejuose krantuose apaugęs eglynais.

Buvo galima numanyti pačiame gale stūksant šviesaus mūro šliuzo užtvaras, pro kurių nesandariai uždarytų vartų sąvaras paprastai trykšdavo skaidrios vandens srovelės.

Pusiaukelėje skersai kanalo stovėjo barža. Abu arkliai buvo iškinkyti ir panarinę galvas į maišus prunkšdami ėdė avižas.

Tai buvo pirmas džiaugsmingas šios kelionės įspūdis, ar bent jau nuteikiantis ramybei! Kur pažiūrėsi — nė vieno namo. Tik driekėsi vandenyje ištįsę ir vos raibuliuojantys krantų atšvaitai.

Dar keletą kartų suktelėjęs pedalus, komisaras pamatė baržos paskuigalyje po apsauginiu vairinės brezentu pastatytą stalą. Jį dengė klijuotė melsvais ir baltais kvadratėliais. Šviesiaplaukė moteris dėjo ant stalo garuojantį puodą.

Perskaitęs ant apvalaus, apnašomis aplipusio baržos korpuso blizgantį užrašą „Apvaizda“, jis nušoko nuo dviračio.

Vienas arklys pakėlęs galvą ilgai žiūrėjo į jį krutindamas ausis, paskui keistai prunkštelėjo ir vėl palenkė snukį prie savo avižų.

Nuo kranto iki baržos buvo permesta siaura plona lenta, kuri iškart sulingavo nuo Megrė svorio. Dvejetas pusryčiaujančių vyrų nenuleido nuo jo akių, o prie jo priėjo moteris.

— Kas nors atsitiko? — paklausė ji, segdamasi pusiau praskleistą palaidinę, kad prisidengtų putlią krūtinę.

Jos tartis buvo daininga kaip Pietų Prancūzijos gyventojų. Komisaro pasirodymas moters visiškai nesutrikdė. Ji stovėjo ir laukė. Atrodė, kad jos apkūni figūra sergsti nuo pavojų abudu vyrus.

— Vyksta tyrimas, — pasakė komisaras. — Tikriausiai žinote, kad Dizi įvykdyta žmogžudystė...

— Žmonės iš šįryt mus aplenkusio „Kastoro ir Polideuko“ viską papasakojo... Ar tai tiesa?.. Tiesiog neįsivaizduojama, ar ne?.. Kaip šitaip galima?.. Juolab čia, kanalo apylinkėse, kur visada viskas taip ramu!..

Jos skruostai buvo padažyti sulfatiniais skaistalais. Abu vyrai tebevalgė, nė akimirkai nenuleisdami akių nuo Megrė. Jis nesąmoningai mestelėjo žvilgsnį į dubenį, pridėtą tamsių mėsos gabalų, kurių kvapsniai dirgino jam šnerves.

— Tai ožiukas, aš jį dar šįryt pirkau prie Enji šliuzo... Jūs iš mūsų reikalaujate kokių nors žinių?.. Iš mūsų, ar ne?.. Mes išplaukėme, kai dar nebuvo suradę lavono... Tarp kitko, ar jau žinoma, kas tokia ta vargšė moteris?

Vienas vyriškis buvo mažiukas, juodaplaukis, nukarusiais ūsais, ir, sprendžiant iš laikysenos, atrodė švelnaus bei nuolankaus būdo.

Tai buvo jos vyras. Jis tik galvos linktelėjimu pasisveikino su įsibrovėliu, palikęs žmonai rūpestį su juo bendrauti.

Kitam galėjo būti šešiasdešimt metų. Jo vešlūs ir seniai kirpti plaukai buvo visiškai nubalę. Smakrą ir skruostus dengė trijų ar keturių centimetrų ilgio barzdos šeriai, o antakiai buvo taip tankiai išsikeroję, kad jis atrodė gauruotas tarytum žvėris.

Akys, priešingai, buvo šviesios ir neišraiškingos.

— Norėčiau jūsų arklių varovui užduoti keletą klausimų...

Moteris nusijuokė.

— Žanui?.. Turėčiau įspėti, kad jis nelinkęs daug kalbėti... Jis tikras meškinas! Pažiūrėkite, kaip valgo... Bet tai yra geriausias arklių varovas, kokį galėtum surasti...

Šakutė sustingo senio rankoje. Jis žiūrėjo į Megrė jaudinamo naivumo kupinomis akimis.

Tokios būna kaimo kvailelių akys arba išlepintų naminių gyvūnų, kai juos be priežasties pradeda mušti.

Šiek tiek bukokas. Bet, kita vertus, atrodė ir neperprantamas žmogus, lyg būtų visiškai užsisklendęs savyje.

— Kelintą valandą atsikėlėte, prieš girdydamas arklius?

— Kaip visada...

Jis buvo neįtikėtinai plačių pečių ir tokių pat striukų kojų.

— Žanas kiekvieną rytą keliasi pusę trijų! — įsiterpė šeimininkė. — Galite pasižiūrėti į mūsų arklius... Jie kiekvieną dieną popinami, lyg būtų kokie lenktynių žirgai... O vakare jis neišgers nė gurkšnio baltojo vyno, kol nenušluostė jiems prakaito...

— Vadinasi, jūs miegate arklidėje?

Atrodė, kad Žanas nieko nesuprato. Tada moteris rankos mostu parodė į statinį pačiame baržos viduryje.

— Čia yra arklidė! — tarė ji. — Jis visą laiką ten miega. Na, o mūsų kajutė yra paskuigalyje... Norėtumėte užeiti?..

Denis buvo švariausiai išplautas, o varinės laivo detalės išblizgintos kruopščiau negu „Pietų Kryžiuje“. Kai moteris atidarė dvivėres pušines duris, vedančias pro spalvoto stiklo stoginę, komisaras atsidūrė nedidelėje, bet jaukioje svetainėje.

Ją šeimininkai apstatė ąžuoliniais Henriko III stiliaus baldais, mėgstamais smulkiosios buržuazijos atstovų namuose. Staltiesė buvo išsiuvinėta skirtingų atspalvių šilkais, o ant stalo išdėliotos vazos, nuotraukos stoveliuose, žardinjerė su gyvais augalais.