Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Здесь есть возможность читать онлайн «Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Год выпуска: 2013, ISBN: 2013, Издательство: Baltos lankos, Жанр: Классический детектив, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Megrė ir žmogžudystė prie upės: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Megrė ir žmogžudystė prie upės»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Pliaupiant lietui ir tvyrant rūkui upių uosto arklidėje netoli šliuzo nr. 14. randamas madingais drabužiais vilkinčios moters lavonas. Kas ji ir kaip tokioje vietoje atsidūrė? Tai, rodos, neįmenama paslaptis, bet atplaukia sero Volterio Lempsono jachta ir paaiškėja, kad velionė - ponia Meri Lempson. Įtarimai išsyk krinta ant abejingo jos vyro. Kol narpliojama ši byla, kanale randamas sero Lempsono kompaniono lavonas... Prieš komisaro Megrė akis atsiveria aistrų kupinas uosto gyvenimas, ir jis netrunka savęs paklausti, ar Meri Lempson - tikrai Meri Lempson?

Megrė ir žmogžudystė prie upės — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Megrė ir žmogžudystė prie upės», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Tik Epernė...

— Vili... Paskambinkite, kad atsiųstų automobilį... Tik tučtuojau!

— „Upeivių kavinėje“ yra telefonas! — pasakė Megrė, matydamas, kad jaunuolis labai nenoromis velkasi apsiaustą.

— Kur Vladimiras?

— Ką tik girdėjau jį pareinant...

— Pasakyk jam, kad vakarieniausime Epernė...

Ponia Negreti, geriau į ją įsižiūrėjus, pasirodė gan apkūni, o jos plaukai buvo tokie juodi, kad net blizgėjo, paryškindami baltą odą; dabar ji įsitaisė kampe, po barometru, ir stebėjo šią sceną ranka parėmusi smakrą, tik negalėjai suprasti, ar ji visiškai nesiklauso, ar yra giliai susimąsčiusi.

— Jūs važiuosite su mumis? — paklausė jos seras Lempsonas.

— Nežinau... Dar tebelyja?..

Megrė ir taip buvo pasipiktinęs, tad paskutinis pulkininko klausimas jam tikrai nepridėjo ramybės.

— Kaip jums atrodo, kiek dienų prireiks, kad viską susitvarkytume?

Komisaras tik pagiežingai sumurmėjo:

— Jei teisingai suprantu, kalba eina ir apie laidotuves?

Yes... Kokio trejeto dienų užteks?

— Jei teismo gydytojai suteiks leidimą laidoti, o teismo tardytojas neprieštaraus, tuomet viską užbaigsite per dvidešimt keturias valandas...

Ar pašnekovas pajuto, kad jo žodžiai atmiešti kartoka ironija?

Megrė panoro dar kartą pasižiūrėti į velionės nuotrauką: kūnas sužalotas, išpurvintas, drabužiai suglamžyti, o kadaise toks dailus veidas, papudruotas, kvapniu raudoniu padažytomis lūpomis bei skruostais, dabar įgavęs tokią išraišką, kad negali į jį žiūrėdamas nepajusti per nugarą perbėgančio šiurpo.

— Išgersite?..

— Dėkoju...

— Taigi...

Seras Valteris Lempsonas atsikėlė, kad parodytų, jog, jo nuomone, laikas pokalbiui pasibaigė, ir šūktelėjo:

— Vladimirai!.. Kostiumą!..

— Tik aš jums turiu užduoti dar ne vieną klausimą, — pasakė komisaras. — Galbūt net prireiks apžiūrėti visą jachtą.

— Rytoj... Iš pradžių į Epernė, ar ne?.. Kiek laiko užtruks kelionė automobiliu?..

— Aš liksiu viena? — pasibaisėjo ponia Negreti.

— Su Vladimiru... Bet galite važiuoti su mumis...

— Aš neapsirengusi...

Vilis apsisuko greitai kaip vėjas, ir grįžęs iškart nusimetė savo varvantį apsiaustą.

— Mašina bus po dešimties minučių...

— Taigi, komisare, jei sutiktumėte... — pulkininkas parodė duris. — Mums reikia apsirengti...

Išeidamas komisaras kam nors būtų mielai išdaužęs snukį, taip jis susinervino. Jis išgirdo, kaip už nugaros užsitrenkia liukas.

Lauke blankiai švytėjo tik aštuoni jachtos iliuminatoriai ir signalinis žibintas, pritvirtintas prie stiebo. Už kokių dešimties metrų bolavo masyvus baržos paskuigalis, o iš kairės, pakrantėje, galėjai išskirti didžiulę krūvą anglių.

Megrė net susidarė įspūdis, kad lietus dvigubai pasmarkėjo, o dangus rodės toks juodas ir taip žemai, kad dar niekada neteko šitaip matyti. Gal jam tik pasirodė?

Jis nužingsniavo „Upeivių kavinės“ link, ir vos tik jis ten pasirodė, balsai iškart pritilo. Upeiviai buvo susėdę rateliu aplink ketaus krosnelę. Šliuzininkas stovėjo alkūnėmis pasirėmęs į barą ir kažką kalbėjosi su tarnaite, stambia rudaplauke mergina, avinčia medpadžiais.

Staliukai, užtiesti rusva klijuote, buvo nustatyti litriniais vyno buteliais, plokščiadugnėmis stiklinėmis, visur telkšojo gėrimų valkos.

— Ar ji tikrai buvo jo moteris? — sukaupęs drąsą, pradėjo klausinėti komisarą šeimininkas.

— Taip! Duokite man alaus! O gal ne... Ką nors karšto... Vieną grogo...

Pamažu upeiviai vėl įsikalbėjo. Mergina atnešė Megrė garuojančią stiklinę ir prisilietė prie jo peties prikyšte.

Komisaras bandė įsivaizduoti, kaip trejetas žmonių, pridėjus dar ir Vladimirą, vienu metu rengiasi tokioje siauroje kajutėje.

Be to, jis įsivaizdavo ir daugybę kitų dalykų, tik gana bendrais bruožais ir su nemenku pasišlykštėjimu.

Jis žinojo Mo šliuzą, kur kas reikšmingesnį laivybai už Dizi, nes jis jungė Marną su kanalu: ten buvo pusmėnulio formos uostas, visą laiką užkimštas baržomis, tiesiog susiglaudusiomis bortais.

Štai tenai, smalsiai apžiūrinėjant upeiviams, nuleidęs inkarą šviesomis ištisai nutviekstas „Pietų Kryžius“, ant kurio denio griaudžiant gramofonui šoka pulkininkas, Vilis, ponia Lempson, apkūnioji ponia Negreti, tos dvi moteriškės iš Monparnaso ir jie visi be saiko geria...

O „Upeivių kavinėje“ dvejetas vyrų melsvomis palaidinėmis, atsisėdę kamputyje ir pasidėję dešrą ant duonos, kišeniniais peiliukais pjaustė ją gabalais, kiekvieną kąsnį užsigerdami raudonuoju vynu.

Kažkas pasakojo apie nelaimę, įvykusią iš ryto prie „arkos“, tai yra toje vietoje, kur kanalas, kad perkirstų aukščiausią Langro plynaukštės dalį, įsilieja į aštuonių kilometrų ilgio požeminį tunelį.

Upeivio koja įsipainiojo į arklių pakinktus. Jis pradėjo šaukti, bet varovas neišgirdo, ir arkliams po trumpo postovio pajudėjus, buvo nublokštas į vandenį.

Tunelis buvo neapšviestas. Baržoje spingsojo tik signalinis žibintas, nuo kurio į vandenį krito vos keletas atspindžių. To upeivio brolis (barža taip ir vadinosi „Du broliai“) šoko į kanalą.

Vieną vis dėlto pavyko ištraukti, bet jau mirusį, o kito dar tebeieško...

— Jiems buvo telikę sumokėti vos du metinius įnašus už laivą. Bet atrodo, kad pagal paskolos sutartį jų žmonoms mokėti nereikės...

Įėjo vairuotojas odine kepuraite ir pradėjo kažko dairytis.

— Kas užsisakė mašiną?

— Aš! — atsiliepė Megrė.

— Buvau priverstas palikti ją ant tilto... Nenoriu nusiversti į kanalą...

— Jūs grįšite pavalgyti? — paklausė šeimininkas komisaro.

— Dar nežinau...

Megrė išėjo kartu su vairuotoju. Baltai dažytas „Pietų Kryžius“ lietuje atrodė kaip pieno dėmė, ir dvejetas vaikigalių iš gretimos baržos, net nepaisydami liūties, stebeilijosi į jį sužavėtomis akimis.

— Žozefai!.. — pasigirdo piktas moters balsas. — Parsivesk brolį!.. Kitaip gausi lupti!..

— „Pietų Kryžius“, — perskaitė vairuotojas pirmagalyje. — Tai čia tie anglai?..

Megrė užkopė trapu į viršų, pasibeldė. Vilis jau buvo pasiruošęs vykti, vilkėjo tamsiu elegantišku kostiumu, ir jam atidarius duris, kajutėje visu gražumu pasirodė išraudęs pulkininkas, dar be švarko, o Glorija rišo jam kaklaraištį.

Megrė liko laukti už durų. Kartkartėmis jis išgirsdavo, kaip pulkininkas ir jaunuolis ginčijasi angliškai. Pagaliau pasirodė Vilis ir pasakė:

— Jis nenori klampoti per purvyną... Vladimiras nuleis valtelę... Mes atplauksime prie mašinos.

— Hm!.. Hm!.. — sukrenkštė vairuojąs, visa tai išgirdęs.

Po dešimties minučių Megrė su vairuotoju jau nekantriai vaikštinėjo tiltu aplink automobilį, stovintį prigesintais žibintais. Praslinko beveik pusvalandis, kol pagaliau pasigirdo dvitakčio variklio burzgimas.

Galiausiai iš tamsos atskardėjo Vilio balsas:

— Ar čia?.. Komisare!..

— Taip, čia!

Valtis su prikabinamu varikliu apsukusi ratą priplaukė prie kranto. Vladimiras padėjo pulkininkui išlipti, susitarė, kad grįš jo paimti.

Mašinoje seras Lempsonas nepratarė nė žodžio. Kad ir buvo apkūnus, jį galėjai laikyti elegancijos pavyzdžiu. Smarkiai įraudęs, gerai prisižiūrintis, flegmatiškas — tai buvo tikras anglų džentelmenas, kokie buvo vaizduojami praėjusio amžiaus graviūrose.

Vilis Marko rūkė cigaretę po cigaretės.

— Kas per kledaras! — atsiduso jis, kai mašina krestelėjo, riedėdama per griovį.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Megrė ir žmogžudystė prie upės» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės»

Обсуждение, отзывы о книге «Megrė ir žmogžudystė prie upės» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x