Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Megrė prie pulkininko priėjo ne iš karto. Jis iš pradžių pakvietė ženklu prieiti arčiau moterį, stebinčią juos iš tolo.

— Na, kaip?.. Kokia jo savijauta?.. — klausinėjo ji.

— Pabūkite su juo...

— Galėčiau?... Tai neatvažiuos jo...

Ji nedrįso užbaigti sakinio. Ji visa sustingo, išgirdusi neaiškius Žano veblenimus, ir atrodė, kad jis siaubingai bijo mirti vienas.

Tada ji galvotrūkčiais metėsi arklidės link.

Vladimiras, su cigarete dantyse ir savo baltąja kepuraite skersai ausies, atsisėdęs prie jachtos suktuvo, raišiojo lynų galus.

Krantinėje, nekantriai lūkuriuodamas, nervingu žingsniu vaikštinėjo policininkas, ir Megrė, dar nespėjęs nusileisti iš baržos, paklausė:

— Ar kas nors atsitiko?

— Atėjo atsakymas iš Muleno...

Jis ištiesė jam perlenktą popierėlį, kuriame buvo tik vienas sakinys, užrašytas ranka:

Duonkepė Mari Diupen prisipažino, kad Etampe turėjo antros eilės pusseserę, vardu Selina Mornė.

Tik tada Megrė pagaliau nužvelgė pulkininką nuo galvos iki kojų. Jis dėvėjo baltą kepurę su plačia emblema. Akys buvo tik šiek tiek drumstelėjusios, o tai liudijo, kad, pagal savo poreikius, jis išgėręs visai nedaug viskio.

— Ar „Apvaizda“ ir jums buvo sukėlusi įtarimų? — be užuolankų paklausė komisaras.

Juk tai buvo taip akivaizdu! Ar Megrė taip pat iškart neįtartų baržos, jei jo dvejonės per vieną akimirksnį nebūtų nukrypusios į jachtos įgulą?

— Tik kodėl man nieko apie tai nesakėte?

Atsakymas buvo vertas pokalbio, įvykusio Dizi tarp sero Lempsono ir teisėjo.

— Norėjau viską įrodyti pats...

Tų žodžių buvo gana, kad aiškiai parodytų, kokią panieką pulkininkas iš tikrųjų jaučia policijai.

— O ką pasakysite apie mano žmoną?.. — ilgiau nelaukdamas paklausė jis netikėtai.

— Kaip jau pats sakėte ir kaip sakė Vilis Marko, tai buvo žavinga moteris...

Megrė kalbėjo be ironijos. Beje, jis kur kas įdėmiau klausėsi atgarsių, atsklindančių iš arklidės, negu pulkininko žodžių.

Išgirdus prislopintą garbiosios upeivės šnibždėjimą atrodė, kad ji guodžia sergantį vaiką.

— Kai ištekėjo už Daršambo, ją jau buvo spėjęs apsėsti prabangos troškimas... Nekyla abejonių, kad vien dėl jos neturtingas gydytojas padėjo savo tetulei numirti... Nors netvirtinu, kad ji buvo nusikaltimo bendrininkė... Aš tik sakau, kad dėl jos!.. Ji labai gerai tą žinojo, jeigu teisme prisiekė kartu su juo vykti į katorgą...

Žavinga moteris... Vis dėlto būti didvyre yra visai ne tas pats...

Prabangaus gyvenimo siekis pasirodė stipresnis... Na, bent jau jūs, pulkininke, turėtumėte tai suprasti...

Nors tebešvietė saulė, bet jau pūtė pakilęs stiprus vėjas ir ginė grėsmingus debesis. Liūtis galėjo prapliupti bet kurią akimirką. Dienos šviesą vis labiau tamsino šešėliai.

— Juk iš katorgos taip retai kam pavyksta sugrįžti!.. O ji buvo graži... Jai buvo prieinami visi gyvenimo džiaugsmai... Ją varžyti galėjo tik pavardė... Štai kartą Žydrojoje pakrantėje, kur susipažino su pirmuoju savo gerbėju, pasiruošusiu ją vesti, jai šovė mintis parsisiųsdinti iš Muleno išrašą iš pusseserės, kurią kažkaip prisiminė, gimimo liudijimo...

Tai buvo paprasta! Taip paprasta, kad dabar jau kalbama, jog reikėtų imti naujagimių pirštų atspaudus ir juos dėti į civilinius registrus...

Ji išsiskyrė... Ir tapo jūsų žmona...

Žavinga moteris... Beje, ne blogiausio būdo, dėl to esu tikras... Bet ji mylėjo gyvenimą, ar ne?.. Buvo įsimylėjusi jaunystę, meilę, prabangą...

Nors kartais būdavo taip, kad atrodydavo, jog iš senų žarijų įsiplieskia liepsna ir uždega nepaaiškinamą norą nežinia kur pabėgti...

Paklausykite! Esu įsitikinęs, kad ji nusekė Žaną ne jo grasinimų paveikta, o tikėdamasi sulaukti atleidimo...

Pirmąją dieną, paslėpta laivo arklidėje, kur dvokė gyvulių mėšlu, turėjo pajusti šiokį tokį pasitenkinimą, kad išperka savo nuodėmes...

Tai buvo tolygu jos kelionei kartu su vyru į Gajaną, kaip ji anuomet šaukė prisiekusiųjų teisme...

Žavioms būtybėms įprasta, kad jų pirminis postūmis būtų kilnus, netgi teatrališkas... Jos tiesiog sulipdytos iš gerų ketinimų...

Tiktai gyvenimas su savo niekšybėmis, kompromisais, būtiniausiais poreikiais pasirodo kur kas stipresnis...

Megrė kalbėjo su įkarščiu, bet ausimis tuo pat metu gaudė menkiausią garselį iš arklidės, o žvilgsniu stebėjo, kaip į šliuzą įplaukia ir iš jo išplaukia laivai.

Pulkininkas stovėjo priešais jį nudelbęs žvilgsnį. Kai pagaliau jį pakėlė, pasižiūrėjo į Megrė su neslepiamu palankumu, galėtum pasakyti, netgi jausmingai.

— Gal užeisite išgerti? — jis mostelėjo savo jachtos link.

Luką stovėjo nuošaliau.

— Jei kas, įspėsite mane? — mestelėjo jam komisaras.

Juodu suprato vienas kitą be ilgiausių aiškinimų. Inspektorius pasiliko ir ėmė tyliai slankioti aplink arklidę.

„Pietų Kryžiuje“ viešpatavo tokia tvarka, lyg nieko nebūtų atsitikę. Ant raudonmedžio pertvarų kajutėje nebūtum aptikęs nė dulkelės.

Ant stalo jų jau laukė keturkampis butelis viskio, sifonas su gazuotu vandeniu ir keletas stiklinių.

— Pabūkite lauke, Vladimirai!..

Megrė, šį kartą čia lankydamasis, jautėsi visai kitaip. Pagaliau jis atėjo ne tam, kad gabalėlis po gabalėlio kruopščiai durstytų tiesą. Todėl buvo ne toks rūstus, ne toks brutalus.

Pulkininkas elgėsi su juo kaip su ponu de Klerfontenu de Lanji.

— Jis netrukus mirs, ar ne?..

— Taip, jei ne šią, tai kitą minutę!.. Nuo vakarykštės dienos jam pačiam tai visiškai aišku...

Per stiklinių kraštus trykštelėjo iš sifono paleistas gazuotas vanduo. Seras Lempsonas iškiliai palinkėjo:

— Į jūsų sveikatą!..

Megrė išgėrė taip pat godžiai, kaip ir jachtos šeimininkas.

— Taigi, kodėl jis pabėgo iš ligoninės?..

Juodu šnekučiavosi labai lėtai. Prieš atsakydamas, komisaras apsidairė aplinkui, lyg norėtų išžvalgyti kajutę iki menkiausių smulkmenų.

— Todėl, kad...

Jis ilgokai ieškojo reikalingų žodžių, o jo bendras per tą laiką suspėjo antrąkart pripildyti stiklines.

— ...tai žmogus be jokių prisirišimų... Žmogus, nukirtęs visus įmanomus saitus su praeitimi, su savo ankstesniąja asmenybe... Jam tiesiog reikėjo už ko nors užsikabinti!.. Turėjo tą savo arklidę... jos kvapą... arklius... Beveik verdanti kava, geriama trečią valandą ryto, paskui žygis kanalo pakrantėmis iki pat vėlaus vakaro... Tai buvo jo urvas, jei taip pageidaujate!.. Jo nuosavas kampelis... Pilnas gyvuliškos šilumos...

Megrė pažvelgė pulkininkui į akis. Tuomet pamatė, kad jis nusigręžia. Vėl imdamas savo stiklinę, komisaras pridūrė:

— Būna įvairiausios rūšies urvų... Yra tokių, kuriuose jaučiasi viskio, odekolono ir moterų kvapas... Su fonografo garsais ir...

Jis pritilo, kad išgertų savo viskį... Kai vėl kilstelėjo galvą, jo bendras jau buvo suspėjęs ištuštinti trečią stiklinę.

Seras Lempsonas žiūrėjo į jį drumstomis išverstomis akimis, paskui ištiesė jam butelį.

— Dėkoju... — paprieštaravo Megrė.

— Yes!.. O man reikia...

Ar tik neatsirado pulkininko žvilgsnyje šiek tiek švelnumo?

— Mano žmona... Vilis...

Tą pačią akimirką Megrė galvoje tvykstelėjo labai aiški mintis. Ar seras Lempsonas nebuvo toks pat vienišius, atskirtas nuo pasaulio, kaip Žanas, jau merdintis savo arklidėje?

Vis dėlto šalia jo buvo ir arkliai, ir motiniškai mylinti belgė.