Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Tai siaubinga, komisare...

Megrė išbalo ir iškart paniuręs paklausė:

— Mirė?

— Ne!.. Kam taip kalbate... Kai jūs išėjote, aš pasilikau sėdėti prie jo, buvau visiškai viena... Turiu pasakyti, jis mylėjo ir mano vyrą, tačiau mane labiau...

Betgi aš esu už jį gerokai jaunesnė... Tai štai! Jis žiūrėjo į mane pagarbiai, lyg būčiau jo mama...

Kartais ištisomis savaitėmis beveik apie nieką nesikalbėdavome... Vis dėlto... Štai pavyzdys!..

Dažniausiai vyras pamiršta, kada mano vardinės... Iš tikrųjų tai šventosios Hortenzijos diena... Tai štai! Jau aštuoneri metai, kaip Žanas kiekvieną kartą padovanoja man gėlių... Kai atsidurdavome kažkur tarp plynių, vis galvodavau, iš kur jis ten jų randa...

Tą dieną jis pririšdavo arkliams prie akidangčių kaspinus...

Taigi... Aš sėdėjau prie jo... Žinoma, jau paskutinėmis jo valandomis... Vyras norėjo išleisti pasiganyti arklius, nes jie nepratę taip ilgai stovėti arklidėje...

Aš neleidau, nes esu tikra, kad Žanas savo paskutinėmis minutėmis juos taip pat norėtų matyti šalia...

Suėmiau jo didžiulę ranką...

Ji verkė. Tik be garso, nekūkčiodama. Jai kalbant toliau, ašaros vis riedėjo sulfato skaistalais parausvintais skruostais.

— Net nežinau, kaip mūsų santykiai pasidarė tokie artimi... Matote, aš negaliu turėti vaikų... O mudu su vyru jau labai seniai nusprendėme, kad sulaukę įstatymo reikalaujamo amžiaus, ką nors įsivaikinsime...

Žanui aš kalbėjau, kad jam nieko tokio neatsitiko, jis pasveiks, o paskui mes plauksime krovinio į Elzasą, vasarą ten būna taip gražu...

Pajutau, kaip jo pirštai įsikabina man į ranką... Neišdrįsau jam net pasakyti, kad man skauda...

Tada jis panoro kalbėti...

Jūs suprantate, ką tai reiškia?.. Dar vakar šis vyras buvo stipresnis už savo arklius... Jis pravėrė burną... Žanas dėjo tokias pastangas, kad net venos smilkiniuose išsipūtė ir pasidarė violetinės...

Tačiau išgirdau tik kimų kriokimą, lyg gyvulys būtų išleidęs garsą...

Aš meldžiau, kad tik ramiai gulėtų... Bet jis užsispyrė... Net neįsivaizduoju, kaip jis sugebėjo atsisėsti ant šiaudų... Vis bandė praverti burną...

Iš ten pasipylė kraujas ir užliejo smakrą...

Norėjau pašaukti vyrą... Bet Žanas tebelaikė mane už rankos... Man pasidarė baisu...

Jūs negalite šito įsivaizduoti... Bandžiau suprasti, ką jis sako... Aš jo klausinėjau: „Gal nori gerti?.. Ne?.. Nori su kažkuo pasikalbėti?“

Jis atrodė apimtas didžiulės nevilties, kad negali kalbėti!.. Bandžiau atspėti... Vis galvojau...

Sakykite! Ko gi jis galėjo manęs prašyti?.. Jam kažkas sutruko gerklėje... Aš visai sutrikau, aš...

Prasidėjo smarkus kraujoplūdis. Pagaliau jis sukandęs dantis atsigulė, tiesiai ant savo sulaužytos rankos... Jam turėjo labai skaudėti, nors galėtum pasakyti, kad jis nieko nejaučia...

Jis žiūri tiesiai prieš save į vieną tašką...

Viską atiduočiau, kad tik galėčiau žinoti, kas dar suteiktų jam malonumo... nes greitai bus jau per vėlu...

Megrė be garso pritykino prie arklidės ir pro atkeltą skydą pasižiūrėjo, kas ten vyksta.

Vaizdas buvo sukrečiamas, netgi žiaurus, lyg agonijoje kankintųsi gyvulys, su kuriuo apskritai neįmanoma bendrauti.

Senasis varovas gulėjo susirietęs. Jis nusiplėšė dalį gipsinio įtvaro, kurį gydytojas buvo jam uždėjęs ant krūtinės.

Protarpiais iš gerklės išsiverždavo švilpčiojantis alsavimas.

Vienas arklys užmynė kanopa sau ant pavadžio, bet vis vien stovėjo nekrutėdamas, lyg būtų supratęs, kad vyksta kažkas labai dramatiško.

Megrė tebekankino abejonės. Taip, jį kankino didelės abejonės. Jis prisiminė nužudytąją moterį, pakištą po šiaudais Dizi arklidėje, paskui plūduriuojantį kanale Vilio kūną, kurį žmonės paryčiais bandė užkabinti kobiniais.

Komisaro ranka kišenėje čiupinėjo Prancūzijos jachtklubo emblemą, marškinių rankovės sąsagą.

Jis prisiminė pulkininką, besilankstantį prieš teisėją ir virpančiu balsu reikalaujantį leidimo tęsti kelionę.

Epernė lavoninėje, patalpoje, kurioje tvyrojo ledinis šaltis ir kuri buvo apstatyta metalinėmis spintomis lyg banko rūsiuose, gulėjo du kūnai, ir kiekvienam buvo paskirta numeruota dėžė.

Tuo metu dvi laisvo elgesio moterys, išsidažiusios be jokio skonio, valkiojosi iš vieno Paryžiaus baro į kitą, skandindamos savo slogią baimę.

Atėjo Luką.

— Na, kaip? — šūktelėjo Megrė dar iš tolo.

— Selina Mornė daugiau neparodė jokių gyvybės ženklų Etampe po to, kai merijoje paprašė dokumentų, reikalingų santuokai su Daršambo...

Inspektorius neatitraukdamas akių įsistebeilijo į komisarą.

— Kas jums?

— Ššš!..

Luką apsidairė aplinkui, bet nepamatė nieko, kas paaiškintų tokį komisaro susijaudinimą.

Tada Megrė jį nuvedė prie arklidės skydo ertmės ir parodė beformį žmogaus kūną, gulintį ant šiaudų.

Garbioji upeivė pradėjo teirautis, ką juodu ruošiasi daryti. Iš praplaukiančios motorinės baržos atsklido linksmas balsas:

— Kas ten pas jus?.. Gal sugedote?..

Ji vėl prapliupo verkti, negalėdama paaiškinti, kas ir kaip. Jos vyras, pasirodęs denyje su verdančios dervos kibiru rankoje ir šepečiu kitoje, šūktelėjo žmonai:

— Ant tavo viryklės kažkas svyla...

Ji lyg lunatikas sugrįžo į virtuvę. O Megrė tarė Lukai, tarsi nenoromis:

— Nusileiskime žemyn...

Kai juodu įėjo, vienas arklys negarsiai sužvengė. Varovas nesujudėjo.

Komisaras išsitraukė iš piniginės nužudytosios moters nuotrauką, bet tas į ją net nežvilgtelėjo.

X DU SANTUOKINIAI VYRAI

— Klausykite, Daršambo...

Atsistojęs šalia ir įdėmiai žiūrėdamas varovui į veidą, kreipėsi į jį komisaras. Nejučiomis jis išsitraukė iš kišenės pypkę, bet taip jos ir neprisikimšo.

Ar jis sulaukė tokios reakcijos, kokios tikėjosi? Komisaras sunkiai klestelėjo ant suoliuko arklidėje, parėmęs ranka smakrą, palinko į priekį, ir vėl kreipėsi, bet jau pakeitęs toną:

— Klausykite... Tik nesinervinkite... Žinau, kad negalite kalbėti...

Netikėtai šiaudų pakratais nušliuožė kažkieno šešėlis, ir komisaras pakėlė galvą — nuimto arklidės skydo ertmėje jis pamatė baržos denyje nežinia iš kur išdygusį pulkininką.

Anglas stovėjo nejudėdamas ir iš viršaus stebėjo, kas dedasi apačioje, ir atrodė, kad trims tos scenos dalyviams jis tuoj užmins ant sprando.

Luką laikėsi nuošaliau, iš kur arklidėje tvyrojusi prieblanda vis dėlto netrukdė įžiūrėti, kas vyksta aname kampe. Megrė, jau šiek tiek susinervinęs, tęsė:

— Niekas jūsų iš čia niekur neišveš... Ar suprantate mane, Daršambo?.. Po keleto minučių aš išeisiu... Mane pakeis ponia Ortensė...

Šios frazės nuskambėjo graudžiai, nes Megrė, pats nežinodamas kodėl, prieš savo valią prabilo beveik tokiu pačiu švelniu balsu kaip belgė.

— Pirmiausia, norėčiau, kad jūs, mirktelėdamas akį, atsakytumėte į keletą klausimų... Nemažai žmonių gali būti apkaltinti žmogžudyste, ir juos suims bet kuriuo metu... Juk jūs šito nenorėtumėte, ar ne? Taigi paprašysiu, kad jūs man tik patvirtintumėte, kas yra tiesa...

Pradėjęs kalbėtis su juo, komisaras nenuleisdamas akių stebėjo tą neperkandamą žmogų, stengdamasis suprasti, ar šią akimirką priešais jį buvęs gydytojas, ar užkietėjęs katorgininkas, bukagalvis arklių varovas ar sužvėrėjęs Meri Lempson žudikas.

Ką galėtų pasakyti ta gremėzdiška figūra, atšiaurūs veido bruožai? Ar tik jo akyse neatsirado visai kita išraiška, kurioje jau nebeliko vietos ironijai?