Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Jūs pasiliksite Vitri?..

— Suprantama, juk niekur negalime be jo važiuoti!.. Ką mums dabar reiškia tas krovinys... Kelintą valandą rytoj iš ryto bus galima ateiti?

— Dešimtą!.. — įsiterpė gydytojas, kuris jau ėmė nekantrauti klausydamasis to užsitęsusio pokalbio.

— Ar galima jam ko nors atnešti?.. Butelį šampano?.. Ispaniškų vynuogių?..

— Jam duoda viską, kas tik yra būtina...

Gydytojas išstūmė juos sargo kamaraitės link.

Ten atsidūrusi, šaunioji upeivė slapčiomis išsitraukė iš rankinuko dešimties frankų banknotą ir įdėjo į delną sargui, o šis pasižiūrėjo į ją išvertęs akis.

Megrė į lovą atsigulė tik apie vidurnaktį, dar suspėjęs perduoti į Dizi telegramą, kad visus pranešimus, kurie tik ateis jo adresu, jam tučtuojau persiųstų čia.

Paskutinę minutę jis sužinojo, kad „Pietų Kryžius“, pakeliui aplenkęs daugybę baržų, sustojo Vitri le Fransua ir prisišvartavo pačiame laivų eilės gale.

Komisaras apsistojo „Marnos“ viešbutyje, įsikūrusiame gana toli nuo kanalo, miesto centre, ir čia jis pateko į visiškai kitokią aplinką, kurią per pastarąsias dienas visai buvo pamiršęs.

Daugelis viešbučio svečių buvo komivojažieriai, kurie iš neturėjimo ką veikti lošė kortomis.

Paskutinis atėjusysis kitiems pranešė:

— Atrodo, kad šliuze kažkas skendo...

— Ar būsi ketvirtas?.. Lamperjė jau prasilošė iki paskutinio skatiko... Tas tipas numirė?..

— Iš kur aš žinau.

Tik tiek. Šeimininkė snūduriavo prie kasos. Padavėjas barstė ant grindų pjuvenas ir krovė anglis į krosnelę, turinčią šildyti kiaurą naktį.

Per visą viešbutį buvo tik viena vienintelė vonia, ir ta jau kaip reikiant apsitrynusiu emaliu. Vis dėlto Megrė nusimaudė joje, o iš ryto aštuntą valandą nusiuntė patarnautoją, kad nupirktų jam naujus marškinius ir prisegamą apykaklę.

Laikui slenkant, komisaras vis labiau nekantravo. Jam knietėjo kuo greičiau nueiti prie kanalo. Kai išgirdo sireną, paklausė:

— Tai čia šliuze?

— Tikriausiai prie pakeliamojo tilto... Mieste jų yra trys...

Buvo apsiniaukę. Vėjuota. Megrė niekaip nerado kelio į ligoninę ir turėjo daug kartų klausinėti praeivių, nes visos gatvės jį atvesdavo į turgaus aikštę.

Durininkas jį atpažino ir iškart metėsi jo pasitikti, šaukdamas:

— Niekad apie tai nepagalvotum, ar ne?

— Ką?.. Jis dar gyvas?.. Ar jau miręs?..

— Kaip tai? Jūs nieko nežinote? Direktorius ką tik skambino jums į viešbutį...

— Sakykite greičiau!..

— Tai štai! Jis išėjo!.. Prapuolė!.. Gydytojas tvirtina, kad tai neįmanoma, nes tokios būklės net šimto metrų nenubėgtum... Vis dėlto čia jo nėra!..

Komisaras išgirdo, kaip ligoninės parke, už pastato, kažkas šūkauja, ir kuo greičiau nuskubėjo.

Ten sutiko anksčiau ligoninėje nematytą senį, kuris pasirodė esąs ligoninės direktorius. Jis labai griežtai kažką aiškino gydytojui, kurį Megrė matė jau vakar, ir šalia jo stovinčiai rudaplaukei medicinos seselei.

— Galiu jus užtikrinti!.. — kartojo gydytojas. — Jūs ne prasčiau už mane žinote, kokia jo būklė... Jei aš sakiau, kad jam sulaužyta dešimt šonkaulių, tai toli gražu dar ne viskas... Nekalbant apie skendimo pasekmes, stiprius sutrenkimus...

— Pro kur jis pabėgo? — paklausė Megrė.

Jam parodė langą per porą metrų nuo žemės. Dirvožemyje galėjai įžiūrėti basų kojų pėdsakus, o ilga šliaužte šalia liudijo, kad varovas iš pradžių visu ūgiu nukrito į gėlyną.

— Štai!.. Seselė, panelė Berta, kaip visuomet, naktį praleido budėtojų patalpoje... Ir nieko neišgirdo... Apie trečią valandą nakties ji turėjo suleisti vaistus ligoniams aštuntoje palatoje, o pakeliui užmetė akį į dešimtą... Šviesa buvo išjungta... Viskas ramu... Todėl ji negali pasakyti, ar tas žmogus tebegulėjo lovoje...

— Kiti du ligoniai nieko negirdėjo?..

— Vienas laukia skubios kiaušo trepanacijos... Kai tik pasirodys chirurgas... Kitas kietai miegojo ir neprabudo...

— O vartai čia visą laiką paliekami atidaryti?

— Betgi čia ne kalėjimas! — atkirto direktorius. — Ar galėjo kas nors numatyti, kad šitoks ligonis iššoks pro langą?.. Juk vienintelės pastato durys, kaip visada, buvo užrakintos...

Pasirodė beprasmiška ieškoti dar kokių nors pėdsakų. Toliau tiesėsi gatvės grindinys. Dviejų namų properšoje buvo matyti dviguba abipus kanalo augančių medžių eilė.

— Jei jau kalbėtume atvirai, — pridūrė gydytojas, — esu beveik tikras, kad numirėlį kur nors aptiksime dar šįryt... Jam joks gydymas jau nebepadės... Dėl to ir paguldžiau jį į dešimtą palatą...

Gydytojas kalbėjo vaidingu balsu, nes jį gerokai erzino direktoriaus priekaištai.

Megrė apsuko ratą parke kaip koks cirko arklys, staiga kilstelėjo katiliuką, lyg su kuo nors sveikintųsi, ir nuskubėjo šliuzo link.

Ten kaip tik įplaukė „Pietų Kryžius“. Vladimiras mikliai, kaip pridera tikram jūreiviui, užmetė kanapinio lyno kilpą ant knechto, ir jachta akimirksniu sustingo.

Pulkininkas, apsivilkęs ilgu lietpalčiu ir užsidėjęs baltą kepurę, stovėjo prie šturvalo toks pat ramus kaip visada.

— Vartus!.. — riktelėjo šliuzininkas.

Eilėje laukė ne daugiau kaip dvi dešimtys laivų.

— Ar dabar jų eilė? — pasidomėjo Megrė, rodydamas į jachtą.

— Jų ar ne jų eilė... Jei laivas traktuojamas kaip motorinis, jis turi teisę lenkti arklines baržas... Bet šis pramoginis... Deja! Jie plaukia pro čia taip retai, kad net nėra aiškiai nurodyti reglamente... Bet jei jau įdeda pinigą upeiviui į delną...

Upeiviai iš tikrųjų supuolę sukinėjo sklendes.

— O kur „Apvaizda“?

— Ji buvo užgriozdinusi kelią kitiems laivams... Šįryt ji prisišvartavo už posūkio, šimtas metrų prieš srovę, prie antrojo tilto... Gal yra kokių naujienų iš senio? Visa ta istorija brangiai man kainuos... Pabūtumėte manimi dėtas!.. Pagal taisykles šliuzuoti laivus galiu tiktai aš... Jeigu taip daryčiau, kiekvieną dieną eilėje lauktų kokia šimtinė laivų... Ketveri vartai!.. Šešiolika sklendžių!.. Ar žinote, kiek man už visa tai moka?..

Jis trumpam pasitraukė, nes Vladimiras atnešė parodyti laivo dokumentus ir arbatpinigių.

Megrė pasinaudojo pauze, kad pereitų išilgai kanalo. Už posūkio jis pamatė „Apvaizdą“, kurią jau galėjo atpažinti nors ir iš šimto baržų.

Iš krosnies kamino kilo reti dūmai, bet ant denio nebuvo matyti nė gyvos dvasios, o visi išėjimai buvo uždaryti.

Jis bandė užlipti galiniu trapu, vedančiu į kubriką.

Paskui apsigalvojo ir pasirinko platų medinį taką, skirtą arkliams į baržą vesti.

Vienas arklidę juosiančių medinių skydų buvo atitrauktas. Arklys, iškišęs galvą pro skylę, godžiai traukė orą.

Pasižiūrėjęs į vidų, Megrė jam už sturplio pastebėjo neaiškiai išsiskiriantį tamsų pavidalą, išsitiesusį ant šiaudų. Šalimais klūpojo belgė su kavos puoduku rankoje.

Kaip tikra motina, ji labai švelniai pusbalsiu kalbino:

— Taigi, Žanai!.. Gerkite, kol karšta!.. Jums iškart pasidarys geriau, senasis beproti... Gal norėtumėte, kad pakeičiau galvą?..

Žmogus, gulintis šalia, nejudėdamas žiūrėjo į dangų.

Dangaus skliaute pro arklidės angą išniro Megrė veidas, kurį jis turėjo matyti.

Komisarui pasirodė, kad varovo veide, ištisai apvyniotame marlių dryžiais, pasirodė patenkinta, ironiška, net piktoka šypsena.

Senasis varovas pabandė pakelti ranką, kad atstumtų puodelį, kurį slaugytoja norėjo pridėti jam prie lūpų, bet ji bejėgiškai nukrito, sustingusi lyg medis, pūslėta, išmarginta mažyčiais taškeliais, telikusiais iš senų tatuiruočių.