Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Tai buvo begalinio liūdesio išraiška.

Du kartus Žanas bandė prabilti. Bet kaskart pasigirsdavo tik kažkas panašaus į žvėries inkštimą, o mirštančiojo lūpos sudrėko nuo kruvinų seilių.

Iš Megrė akiračio vis nenyko per arklidę besidriekiantis pulkininko kojų šešėlis.

— Kai jus išsiuntė į katorgą, buvote tikras, kad žmona ištesės savo pažadą ir važiuos kartu su jumis... Tai jūs nužudėte ją Dizi!..

Kad nors menkiausias virptelėjimas! Ničnieko! Tik veidas papilkėjo.

— Ji neatvažiavo ir... jūs praradote ryžtą... Jūs... jūs nusprendėte viską nugramzdinti į užmarštį, net savo asmenybę...

Megrė pradėjo kalbėti vis greičiau, lyg imtų nekantrauti. Jis iš tikrųjų skubėjo viską užbaigti. O labiausiai baiminosi, kad Žanas, neištvėręs šios žiaurios apklausos, numirs tiesiog jo akyse.

— Jūs susitikote su ja visiškai atsitiktinai, kai jau seniai buvote tapęs visai kitu žmogumi... Tai įvyko Mo.. Ar ne?..

Komisarui teko pralaukti kankinamai užsitęsusį akimirksnį, kol senasis varovas, pagaliau nurimęs, užmerkė akis, šiuo ženklu parodydamas, kad pritaria tam, kas pasakyta.

Pulkininko kojų šešėlis sujudėjo. Bet tai tik barža sulingavo, šalia praplaukus motoriniam laivui.

— Ji išliko tokia pati!.. Tokia pat graži... Ir koketiška!.. Žaisminga!.. Tada jie visi šoko jachtos denyje... Tuo metu dar negalvojote, kad ją nužudysite... Kitaip nebūtų buvę jokios prasmės vežtis ją į Dizi...

Tik ar mirštantysis visa tai išgirdo? Jis gulėjo tokioje padėtyje, kad turėjo matyti virš savo galvos iškilusį pulkininką. Tačiau senojo varovo žvilgsnis buvo be jokios išraiškos! Bent jau iš jo akių nieko negalėjai išskaityti.

— Ji prisiekė, kad seks paskui jus, kad ir kur būtumėte... Jūs ilgam atsidūrėte katorgoje... O tuomet turėjote gyventi arklidėje... Staiga jums šovė mintis ją pagrobti, tokią, kokia buvo — su visais papuošalais, skaistalais parausvintais skruostais, vilkinčią balta suknele, ir priversti ją gyventi kartu su jumis ant šiaudų... Ar ne, Daršambo?

Akių vokai nemirksėjo. Užtat pakilo krūtinė. Vėl pasigirdo gargimas. Luką, nebepajėgdamas daugiau to ištverti, pradėjo muistytis kampe.

— Štai kaip buvo! Aš tai jaučiu, — Megrė varė vis greičiau, lyg apimtas svaigulio. — Susitikęs buvusią savo žmoną, Žanas arklių varovas, jau beveik visai užmiršęs daktarą Daršambo, staiga viską prisiminė iki menkiausių smulkmenų... Jam galvoje pamažu pradėjo rutuliotis gana keistas keršto sumanymas... Bet ar tai buvo kerštas?.. Vargu!.. Iš tiesų vien niaurus troškimas nusmukdyti iki savo lygmens tą, kuri jam kadaise pažadėjo būti kartu visą gyvenimą...

Meri Lempson, galima sakyti, laisva valia, trejetą dienų pragyveno paslėpta arklidėje...

Kadangi ji bijojo... Ji bijojo to prisikėlusio iš numirusiųjų, liepusio jai eiti kartu, nes jautė, kad šis pasirengęs viskam!..

Ji gerai suprato, kokią niekšybę jam yra padariusi, ir baimė nuo to suimdavo dar stipriau...

Taigi, ji pati atėjo... Jūs, Žanai, atnešdavote jai mėsos konservų, pigaus raudonojo vyno... Dvi naktis iš eilės su ja suartėdavote, po sekinamų žygių su arkliais Marnos pakrantėmis...

O Dizi...

Mirštantysis dar kartą sujudėjo. Jis buvo visiškai bejėgis. Vos kilstelėjęs, vėl krito kaip pliauska, išeikvojęs visus valios pastangų likučius.

— Ji turėjo tam pasipriešinti... Ji paprasčiausiai negalėjo ilgiau pakelti šitokio gyvenimo... Tada, apimtas nevaldomo įtūžio, ją pasmaugėte, kad ji antrąkart jūsų nepaliktų... Kūną pernešėte į arklidę... Tai tiesa?

Jis gal penketą kartų turėjo pakartoti savo klausimą, tik tada senojo arklių varovo akių vokai virptelėjo. „Taip...“ — lyg tik tiek abejingai ištartų akimis.

Nuo denio atsklido prislopinti kažin kokio šurmulio garsai. Pasirodė, kad tai pulkininkas bando priversti trauktis upeivę belgę, kaip tik sugalvojusią užeiti į arklidę. Ji pakluso, paveikta aristokratiškai orios jo laikysenos.

— Šalivagės keliai keleliai... Jūsų gyvenimas turėjo vėl nusidriekti palei kanalą... Tik jūs jau buvote praradęs ramybę... Ėmėte bijoti... Pajutote mirties baimę, Žanai... Bijojote, kad jus sučiups... Bijojote, kad vėl atsidursite katorgoje... Ta baimė pereidavo į tikrą šiurpą, kai pagalvodavote, kad turėsite palikti savo arklius, šiaudų migį, tą kampelį, kuris jums buvo tapęs ištisa visata... Šitaip vieną naktį paėmėte šliuzininko dviratį... Aš jus apie tai jau klausinėjau... Taigi, iškart supratote, kuo jus įtariu...

Pradėjote blaškytis po Dizi, apimtas minties, kad reikia kažką padaryti, nesvarbu ką, kad tik tuos įtarimus nukreiptumėte kur nors kitur...

Teisingai sakau?..

Dabar Žanas atrodė toks ramus, kad galėjai pamanyti, jog jau numirė. Veide buvo įmanoma išskaityti tik kankinamą išsekimą. Vis dėlto jo akių vokai dar kartą užsivėrė.

— Kai ten atėjote, „Pietų Kryžiuje“ šviesos buvo užgesintos. Jums atrodė, kad visi aplinkui miega. Denyje, ant jachtos tiltelio, kabojo padžiauta jūreiviška pilotė... Jūs ją pasiėmėte... Paskui nuėjote į arklidę, ten paslėpėte ją po šiaudais... Tai buvo vienintelis būdas pakreipti nusikaltimo tyrimą kita linkme, kad visi įtarimai kristų ant jachtos įgulos...

Jūs, aišku, negalėjote numatyti, kad Vilis Marko, tiesiog taip sau išėjęs pasivaikščioti į lauką ir pamatęs, kaip jūs pasigriebėte pilotę, nusprendė sekti jus žingsnis po žingsnio... Jis tykojo jūsų prie arklidės durų, kur ir pametė marškinių rankovės sąsagą...

Suintriguotas jis nusekė jus iki akmeninio tilto, kur buvote palikęs dviratį...

Ar jis jus užkalbino?.. Ar jūs už nugaros kažką išgirdote?..

Įvyko grumtynės... Ir jūs jį nužudėte, tomis savo siaubingomis letenomis, kurios prieš tai pasmaugė Meri Lempson... Jūs nutempėte kūną prie kanalo...

O paskui ėjote, žemai nuleidęs galvą... Ir ant kelio pamatėte blizgantį kažkokį niekutį — tai buvo PJK ženklelis... Taip per atsitiktinumą radęs jį, gal numanydamas, kad jis priklauso kažkam iš jachtos, o gal ir matęs, kad jį buvo prisisegęs pulkininkas, numėtėte toje vietoje, kur įvyko grumtynės... Atsakykite, Daršambo... Ar viskas šitaip vyko?

— Ar jūs tikrai sugedote toje „Apvaizdoje“?.. — vėl metė upeivis, kurio barža praplaukė taip arti, kad pro skydo ertmę aiškiai buvo matyti jo veidas.

Tuomet įvyko visiškai nelauktas, komisarą apstulbinęs dalykas — Žano akys tikrų tikriausiai sudrėko. Jis mirktelėjo, bet taip greitai, lyg norėtų su viskuo sutikti, kad tik kuo greičiau tai pasibaigtų. Jis turėjo girdėti, kaip upeivė atsiliepė iš laivo paskuigalio:

— Mūsų Žanas smarkiai susižeidė...

O Megrė, jau atsikėlęs iš savo vietos, tęsė:

— Vakar vakare, kai apžiūrinėjau jūsų batus, supratote, kad neišvengiamai artėju prie tiesos... Tad nusprendėte nusižudyti, šokdamas į kanalo verpetus...

Senajam varovui jau artėjo paskutinioji, jis kvėpavo tik su didžiulėmis pastangomis, tad komisaras net nelaukė atsakymo. Jis ženklu parodė Lukai, kad jau pats laikas išeiti, ir paskutinį kartą apsidairė aplinkui.

Į arklidę įslydęs įstrižas saulės spindulys nubrėžė šviesią trajektoriją tarp dešinio varovo skruosto ir kampe stovinčio arklio kanopų.

Tuo metu, kai policininkai jau ruošėsi eiti, nes komisaras jau nebeturėjo ko daugiau pridurti, Žanas, apimtas įkarščio ir visiškai nekreipdamas dėmesio į skausmą, pabandė dar sykį prabilti. Jis net pusiaugulomis atsikėlė, žiūrėdamas prieš save beprotiškai išverstomis akimis.