Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Taigi, ji girdėjo, kaip pulkininkas prašė Vladimiro, kad ką nors sužinotų apie „Apvaizdą“.

Vadinasi, komisaras taip pat ne veltui domėjosi ta barža, atplaukusia iš Mo sekmadienio vakarą, prieš pat Meri Lempson mirtį, be to, ji buvo padirbta iš medžio, tad turėjo būti ištepta sakais.

Kam pulkininkui prireikė ją surasti? Koks ryšys siejo aristokratiškąjį „Pietų Kryžių“ ir griozdišką laivą, vėžlio greičiu tempiamą dviejų arklių?

Riedėdamas dviračiu tarp vienodų kanalo apylinkių peizažų ir vis su didesnėmis pastangomis mindamas pedalus, Megrė vis svarstė galimas prielaidas, bet jos atvesdavo tik prie labai fragmentiškų arba nepriimtinų išvadų.

Ar visos trijų daiktinių įrodymų sekos aiškiai nesudėliojo į vietas tūžmingi Negreti kaltinimai?

Megrė dešimtis kartų bandė mintyse atkurti visų praėjusios nakties veikėjų veiksmus, apie kuriuos jis ničnieko nežinojo, išskyrus tai, kad Vilis Marko buvo nužudytas.

Kiekvieną kartą jis vis atrasdavo trūkumą: niekaip neapleido jausmas, kad čia trūksta dar vieno veikėjo, kuriuo negalėjo būti nei pulkininkas, nei nužudytasis, nei Vladimiras...

„Pietų Kryžius“ šiuo metu skubėjo susitikti su kažkuo iš „Apvaizdos“.

Su kažkuo, kas, be jokių abejonių, buvo įsipainiojęs į šitą istoriją! Ar negalima tarti, kad tas kažkas dalyvavo ir antrojoje dramoje, tiksliau pasakius, nužudant Vilį, lygiai taip pat, kaip anksčiau buvo prisidėjęs prie pirmosios žmogžudystės?

Atstumus šalivagės keliu naktį galima gana greitai įveikti, pavyzdžiui, dviračiu.

— Ar ko nors ypatingo šiąnakt negirdėjote?.. Ar praplaukiant „Apvaizdai“ jos denyje nieko keisto nepastebėjote?

— Nieko...

Atstumas tarp Megrė ir „Pietų Kryžiaus“ vis didėjo, nes jachtai prie kiekvieno šliuzo prireikdavo sugaišti ne mažiau nei dvidešimt minučių. Komisaras kiekvieną kartą vis sunkiau užsėsdavo ant savo transporto priemonės ir, riedėdamas tuščiomis bjefo pakrantėmis, vėl atkakliai įsitverdavo savo apmąstymų gijos.

Jis jau buvo nuvažiavęs keturiasdešimt kilometrų, kai Sari šliuzininkas pagaliau atsakė į jo klausimą:

— Mano šuo lojo... Esu tikras, kad ant kelio kažkas turėjo būti... Gal prabėgo koks laukinis triušis?.. Bet aš iškart vėl užmigau...

— Gal žinote, kur nakvojo „Apvaizda“?..

Jo pašnekovas iškart ėmėsi svarstyti.

— Palaukite!.. Manęs nenustebintų, jei prieš sutemstant ji būtų nuplaukusi iki Ponji... Šeimininkas norėjo dar šį vakarą būti Vitri le Fransua.

Dar du šliuzai! Ir nieko! Dabar Megrė jau turėjo bėgioti paskui šliuzininkus aplink vartus, nes kuo toliau važiavo, tuo judėjimas darėsi intensyvesnis. Vesinjolyje eilėje laukė trejetas laivų. Ponji stovėjo jau visas penketas.

— Triukšmo tai tikrai ne! — burbtelėjo paskutinio šliuzo prižiūrėtojas. — Tik aš norėčiau žinoti, kas turėjo tokias kiaulės akis naudotis mano dviračiu...

Komisaras pagaliau galėjo nusibraukti prakaitą, nes pajuto, kad pamažu artėja prie tikslo. Jo alsavimas buvo trūkčiojantis ir karštas. Jis nuvažiavo penkiasdešimt kilometrų, pakeliui niekur neišgėręs nė stiklo alaus.

— Kur jūsų dviratis?

— Ar pats atsidarysi sklendes, Fransua? — šūktelėjo šliuzininkas besiartinančiam varovui.

Megrė jis pasiūlė užeiti į namus. Vos įžengę pro duris, jie pateko į virtuvę, kur upeiviai maukė baltąjį vyną, nešiojamą moters, nepaleidžiančios iš rankų kūdikio.

— Juk jūs nerašysite skundo? Žinoma, pardavinėti alkoholinius gėrimus uždrausta... Bet visi taip daro... Kartais vien tam, kad nepasirodytum nemandagus... Pasižiūrėkite!

Jis parodė iš lentų sukaltą sandėliuką, prisiglaudusį prie sienos. Ten net nebuvo durų.

— Štai čia stovi dviratis... Juo važinėja mano žmona... Tik pagalvokite, reikia sukarti mažiausiai keturis kilometrus, kad surastum kokią nors bakalėją... Aš jai visą laiką kartoju, kad laikytų dviratį namie, bet ji aiškina, kad prisineš purvo... Turiu pasakyti, kad tas, kuris juo naudojosi, buvo labai savotiškas žmogeliukas... Kitaip nieko nebūčiau pastebėjęs...

Kaip tik užvakar mano svainis, — jis dirba mechaniku Reimse, — užvažiavo pas mus praleisti dienelės... Dviračio grandinė buvo sutrūkusi... Jis ją pataisė ir ta proga išvalė dviratį iki paskutinio varžtelio, gerai sutepė...

Vakar juo niekas nevažinėjo... Taip pat buvo pakeista ir užpakalinė padanga...

Na, o šįryt kledaras stovėjo švarutėlis, nors lijo kiaurą naktį... Pats matote, kiek purvo ant kelio...

Vien tiktai kairysis pedalas sulaužytas, o ant užpakalinio rato matyti pėdsakai, lyg būtų nuvažiuota koks šimtas kilometrų...

Ar jūs ką nors suprantate?.. Dviračiu važiuota, dėl to nekyla abejonių!.. Ir tas, kas jį buvo nuvaręs, nepasivargino nuvalyti...

— O kokie laivai praėjusią naktį netoliese buvo sustoję nakvynės?

— Palaukite!.. „Madlena“ turėjo plaukti nakvoti į La Šosė, nes jos šeimininko svainis ten laiko bistro... „Gailestingumas“ nakčiai sustojo žemiau mano šliuzo...

— Jis atplaukė iš Dizi?

— Ne! Tai aukštyn plaukiantis laivas, atvykęs iš Sonos... Netoliese galėjo nakvoti tik „Apvaizda“... Ji praplaukė pro čia septintą valandą vakaro... Traukė Omejo link, už dviejų kilometrų nuo čia, nes ten yra gera prieplauka...

— Gal turite kitą dviratį?

— Ne... Juk šituo vis dėlto galima naudotis...

— Atleiskite! Norėčiau, kad kuriam laikui jį užrakintumėte... Juk galėtumėte išsinuomoti kitą, jei jau neįmanoma apsieiti... Galiu iš jūsų to tikėtis?

Upeiviai jau ėjo iš virtuvės, o vienas jų metė šliuzininkui:

— Tai šitaip tu mus vaišini, Desirė?

— Minutėlę... Aš kalbuosi su ponu...

— Kur, jūsų nuomone, galėčiau pasivyti „Apvaizdą“?

— Na, ji dabar plaukia neblogu greičiu... Nustebčiau, jei iki Vitri sugebėtumėte pavyti...

Megrė jau ruošėsi kuo skubiau važiuoti, bet jam šovė nauja mintis. Jis sugrįžo, išsitraukė iš įrankinės veržliaraktį ir nuo šliuzininko dviračio atsuko abu pedalus.

Komisaras toliau tęsė kelionę, o jo švarko kišenės, kur paslėpė pedalus, atrodė lyg būtų prikimštos bulvių.

Dizi šliuzininkas juokais jam buvo paaiškinęs:

— Jei niekur kitur nelyja, tai bent dviejose vietose tikrai pamatysi, kaip pliaupia, — tai pas mus ir Vitri le Fransua...

Megrė kaip tik artinosi prie šio miesto, ir čia iš tikrųjų lašnojo: smulkus, retas ir įkyriai nenustojantis lietus.

Vaizdai aplink kanalą pasikeitė. Pakrantėmis nusidriekė gamyklų pastatai, ir komisaras su savo dviračiu turėjo gana ilgai maltis pačioje darbininkų spiečiaus tirštumoje, nes viename fabrike kaip tik pasibaigė pamaina.

Šen bei ten stovėjo iškraunami laivai, kiti, laukdami eilės, keitėsi tepalus.

Visur aplinkui buvo matyti vien maži priemiesčio tipo nameliai su triušidėmis, sukaltomis iš senų dėžių, ir menkučiais sodeliais šalia.

Vos ne ties kiekvienu kilometru buvo po cemento fabriką arba atsiverdavo karjeras su kalkių gesinimo krosnimi. O lietus maišė su kelio purvu ore pasklidusias baltas dulkes.

Cementas buvo nubalinęs viską: čerpių stogus, obelis ir žolę.

Megrė dviračio vairas pradėjo kraipytis tai į kairę, tai į dešinę, kaip nutinka pavargusiems dviratininkams. Jis jau galvojo vien tam, kad galvotų. Be perstojo po kauliuką narstydamas visas prielaidas, jis nesėkmingai bandė jas sunarplioti į patikimą derinį.

Kai tolumoje pagaliau pamatė Vitri le Fransua šliuzą, naktis jau tirštėjo, nusmaigstyta į vorą išsirikiavusių keleto dešimčių laivų su signaliniais žibintais.