Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Tai iškart priminė Megrė susitikimą užeigos numeryje su jaunuoliu, kuris, išsidrėbęs sujauktoje lovoje, vis rūkė cigaretę po cigaretės.

Merginą pašaukė aptarnauti kitur. Kažkuris upeivis jai mestelėjo:

— Atrodai kaip nesava, Ema...

Ji pabandė nusišypsoti, žiūrėdama į Megrė sąmokslininkės žvilgsniu.

Judėjimas kanale buvo nutrūkęs nuo pat ryto. Priešais „Upeivių kavinę“ stovėjo septynetas laivų, iš kurių trys buvo motoriniai. Moterys ėjo pirkti maisto atsargų, ir be perstojo dzingsėjo skardusis krautuvėlės varpelis.

— Kada teiksitės pusryčiauti?.. — paklausė šeimininkas Megrė.

— Tučtuojau!

Nuo slenksčio jis pasižiūrėjo į tą vietą, kur dar šįryt buvo prisišvartavęs „Pietų Kryžius“.

Taigi, vakar vakare iš jachtos į krantą išlipo du vyrai, ir tuo metu jų santykiai turėjo būti draugiški. Juodu nužingsniavo akmeninio tilto link. Jei tikėtum pulkininko žodžiais, ten jie susiginčijo ir išsiskyrė, o pulkininkas nuėjo, kur buvo sumanęs, tiesiu ir tuo metu jau visiškai ištuštėjusiu plentu, o už trijų kilometrų pasirodė pirmieji Epernė namai.

Niekas nematė Vilio gyvo. Kai pulkininkas, sėdęs į taksi, sugrįžo atgal, nepastebėjo nieko, kas jam pasirodytų įtartina...

Jokio liudininko! Niekas nieko negirdėjo! Dizi mėsininkas, gyvenantis už šimto metrų nuo tilto, sakė, kad lojo jo šuo, bet jam pasirodė, kad neverta dėl to jaudintis, todėl niekaip negalėjo prisiminti valandos.

Šalivagė, kur kiekviename žingsnyje dryksojo balos ir purvynė, buvo taip išmindyta arklių ir žmonių, kad nebuvo įmanoma rasti jokių pėdsakų.

Praėjusį ketvirtadienį Meri Lempson, taip pat dar būdama visiškai sveikutėlė, atrodo, net visai normalios nervinės būklės, išlipo iš „Pietų Kryžiaus“ į pakrantę ir ten atsidūrė visiškai viena.

Prieš tai — kaip teigė Vilis — ji perdavė meilužiui perlų vėrinį, vienintelį vertingą papuošalą, kokį dar turėjo.

Tuomet ji dingo be pėdsakų. Gyvos niekas nebematė. Net dvi dienos praslinko, o jos nebuvo pasigesta.

Sekmadienio naktį ji buvo pasmaugta, pakišta po šiaudais Dizi arklidėje, už šimto kilometrų nuo tos vietos, kur išlipo į krantą, o arklių varovai dviese knarkė šalia jos lavono.

Tai buvo viskas! Teisėjo nurodymu abu kūnai įdėti į Teisinės medicinos instituto šaldytuvą.

„Pietų Kryžius“ dabar plaukė pietų link, Porkerolio link, Mažosios Langustynės, regėjusios tiek orgijų, link.

Megrė, nuleidęs galvą, apėjo aplink „Upeivių kavinės“ statinius. Jis spyriu nubloškė šalin įnirtusią žąsį, kuri, pražiojusi snapą ir piktai šnypšdama, atskuodė prie jo.

Arklidės duryse užrakto skylutės nebuvo, jas uždarydavo paprasčiausia medine velke. O persiėdęs medžioklinis šuo, cimpinėjantis po kiemą, net striksėdamas iš džiaugsmo mesdavosi laižyti rankas kiekvienam atėjūnui.

Atvėręs duris, komisaras kaktomuša užšoko ant šyvojo šeimininko arklio, kurio paprastai neberišdavo, tad jis iškart pasinaudojo proga išeiti pasivaikščioti.

Sužeistoji kumelė gulėjo savo aptvarėlyje, žvelgdama liūdnomis akimis.

Megrė kojomis pasklaidė šiaudus, lyg būtų tikėjęsis ką nors rasti, kas prasprūdo pro jo dėmesį, kai pirmąkart apžiūrinėjo šią vietą.

Porą ar trejetą kartų jis nepatenkintas sumurmėjo:

— Viskas perniek!..

Komisaras jau ėmė manyti, kad reikia vykti į Mo, paskui į Paryžių ir šitaip atsekti visą kelią, kurį nuplaukė „Pietų Kryžius“.

Čia mėtėsi visko: seni pavadžiai, pakinktų gabalai, žvakigalis, sulaužyta pypkė...

Bet dar iš tolo jis pamatė kažkokį baltą daiktą, boluojantį šieno krūvoje, ir nelabai ko tikėdamasis vis dėlto prisiartino. Po akimirkos jis jau laikė rankose amerikietišką jūreivio pilotę, panašią į tą, kurią dėvėjo Vladimiras.

Audinys buvo ištepliotas purvu ir mėšlu, sumaigytas, lyg jį būtų tąsę į visas puses.

Veltui Megrė aplinkui dairėsi dar kokio nors daiktinio įrodymo. Toje vietoje, kur neseniai rastas kūnas, buvo primesta šviežių šiaudų, kad niekas neprimintų to siaubo.

Ar aš jau esu kalinys?

Jis negalėjo pasakyti, kodėl, pasukus arklidės durų link, jam prisiminė būtent šitie pulkininko žodžiai. Atmintyje iškilo ir seras Lempsonas, tuo pat metu ir aristokratiškas, ir degradavęs, visą laiką drėgnomis akimis, kenčiantis nuo latentinio alkoholizmo, neapsakomai flegmatiškas.

Jis prisiminė trumpą pokalbį su pasipūtusiu teismo pareigūnu užeigos salėje rusva klijuote užtiestais stalais, kur tam tikrų intonacijų ir gestų žavesys leido akimirką pasijusti tarytum tikrame aukštuomenės salone.

— Būkite atsargus! — pasakė ponas Klerfontenas de Lanji, liestelėdamas jo ranką.

Įnirtusi žąsis sekiojo paskui arklį ir plūdo jį kaip išmanydama. Jis tik nuolankiai nunarino savo didžiulę galvą ir uostinėjo atliekas, kuriomis buvo nuklotas visas kiemas.

Iš abiejų kiemo vartų pusių buvo įkasta po akmeninį stulpelį — čia komisaras prisėdo, gniauždamas saujoje pilotę ir jau užgesusią savo pypkę.

Tiesiai prieš jį riogsojo tik didžiulė mėšlo krūva, toliau driekėsi gyvatvorė su daugybe spragų, o pro jas buvo matyti tušti laukai, kuriuose dar niekas neaugo, ir tolumoje juodomis bei baltomis šešėlių draikanomis išmarginta kalva, rodės, visu svoriu užgulta tamsaus debesies, gilumoje tiršto iki anglies juodumo.

Tik pro kraštelį tvyksčiojo menkutis įstrižas saulės spindulėlis, o keletas blyksnių krito ant mėšlo krūvos.

Tai buvo žavinga moteris... — pasakė pulkininkas apie Meri Lempson.

Jis yra tikras džentelmenas! — pasakė Vilis apie pulkininką.

Tik Vladimiras nieko apie nieką nesakė, vis užeidavo šen bei ten, pirko maisto atsargų, degalų, pildė geriamojo vandens rezervuarus, samstė iš valtelės vandenį ir padėdavo šeimininkui rengtis.

Triukšmingai erzeliuodamas, plentu praėjo būrelis flamandų. Staiga Megrė pasilenkė. Kiemas buvo išgrįstas įvairiausio dydžio akmenimis. Už poros metrų, dviejų akmenų tarpelyje, prisilietus saulės spinduliui kažkas sužėravo.

Tai buvo auksinė rankogalio sąsaga su dviem platinos gijelėmis. Megrė jau matė tokias sąsagas Vilio marškinių rankogaliuose, kai jaunuolis drybsojo jo lovoje, leido į lubas cigaretės dūmus ir atsainiu tonu dėstė savo teorijas.

Dabar jau jam neberūpėjo nei arklys, nei žąsis, nei niekas aplinkui. Šiek tiek vėliau jis ėmėsi įnirtingai sukti telefono rankenėlę.

— Epernė... Lavoninę, taip!.. Policija!..

Vienas flamandas, jau ruošęsis išeiti iš kavinės, net stabtelėjo pasižiūrėti — toks Megrė atrodė susijaudinęs.

— Alio!.. Čia komisaras Megrė, kriminalinė policija... Jums neseniai atvežė kūną... Na, ne! Ne automobilio katastrofoje... Paskenduolis iš Dizi... Taip... Kuo greičiau pasižiūrėkite raštinėje, tarp jo asmeninių daiktų... Turėtume ieškoti rankogalio sąsagos... Pasakysite, ar ji ten yra... Taip, laukiu!..

Po trejeto minučių, sužinojęs, ką norėjo, jis padėjo ragelį, vis nepaleisdamas iš rankų pilotės ir tos sąsagos.

— Pusryčiai jau paruošti...

Komisaras net nesivargino atsiliepti rudaplaukei merginai, kuri kiek galėdama malonesniu balsu pranešė jam tą naujieną. Jis išėjo pro duris, jausdamas, kad įsitvėrė siūlo galo, ir jam buvo baisu jį paleisti.

Pilotė arklidėje... Rankogalio sąsaga kieme... PJK ženklelis prie akmeninio tilto...

Ten link jis iškart, vis skubindamas žingsnį, ir pasuko. Galva kirbėte kirbėjo samprotavimų, vienas po kito užleidžiančių vietą kitiems.