Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Ji vis zujo po kambarį, išiminėjo daiktus iš lagamino, dėliojo juos kur papuolė, ir vėl griebdavo perkelti kitur.

— Palikti mane Epernė!.. Šitoje lietingoje, purvinoje skylėje... Aš meldžiau, kad nuvežtų nors į Nicą, kur turiu draugų... Dėl jo aš juos kažkada palikau... Tai jau tikrai, turėčiau būti patenkinta, kad jis manęs dar neužmušė...

Bet aš nepasakysiu nieko, girdite?.. Jūs turite išeiti... Negaliu pakęsti policijos!.. Kaip ir anglų!.. Jei tik galite, suimkite jį... Bet jūs neišdrįsite... Aš gerai žinau, kodėl tokie dalykai dedasi...

Vargšė Meri!.. Tebūnie ji kas tik nori. Žinoma, ji buvo blogo charakterio, žinoma, dėl Vilio galėjo padaryti viską, o aš jo tiesiog pakęsti negalėjau...

Bet šitaip numirti...

Jie išvyko?.. Ką gi jūs galų gale suimsite?.. Tikriausiai mane?.. Gal ne?..

Na, gerai! Paklausykite... Taip, aš jums pasakysiu vieną dalyką!.. Vieną vienintelį!.. O tada jau darykite, ką norite... Šįryt, kai jis rengėsi, kad pasirodytų teisėjui, — jam gi taip svarbu padaryti žmonėms įspūdį, tada jis išsitraukia visus savo ženkliukus, visas dekoracijas! — taigi, kai jis, tai yra Volteris, rengėsi, kalbėjosi su Vladimiru rusiškai, nes manė, kad aš šitos kalbos nesuprantu...

Ji šnekėjo tokia greitakalbe, jog bematant užduso, susipainiojo tarp savo žodžių ir pradėjo viską iš naujo, tik šįkart ispaniškai.

— Jis jam liepė pabandyti sužinoti, kur šiuo metu būtų galima surasti „Apvaizdą“... Suprantate?.. Tai tas laivas, kuris stovėjo šalia mūsų, kai buvome atvykę į Mo... Jie nori jį surasti, bet kažkodėl bijosi manęs... Aš apsimečiau, kad nieko neišgirdau...

Aš žinau, jūs neišdrįsite...

Ji pasižiūrėjo į savo išverstus lagaminus, pasižvalgė po kambarį, kuriame per keletą minučių jai pavyko padaryti didžiausią netvarką ir viską persunkti savo aitriaisiais kvepalais...

— Gal jūs turite cigarečių?.. Kas čia per viešbutis?.. Aš gi jų užsakiau, taip pat kmynų likerio...

— Jūs matėte, ar pulkininkas, lankydamasis Mo, kalbėjosi su kuo nors iš „Apvaizdos“?

— Aš ničnieko nemačiau... Man tai visai nerūpi... Vien tik šįryt, išgirdau... Kita vertus, kodėl jie taip susidomėjo ta barža?.. Ar bent žinoma, kaip Indijoje mirė pirmoji Volterio žmona?.. Jei kita su juo išsiskyrė, vadinasi, turėjo tam pagrindo...

Pasibeldė padavėjas, nešinas cigaretėmis ir likeriu. Negreti paėmė pakelį ir atsivedėjusi metė jį į koridorių, šaukdama:

— Aš sakiau „Abdula“!

— Bet, ponia...

Ji taip dramatiškai sunėrė rankas, kad galėjai nuspėti artėjant nervinę krizę, ir suvaitojo:

— Oi!.. Tie žmonės!.. Tie...

Ji atsigręžė į Megrė, kuris žiūrėjo į ją susidomėjęs, ir metė:

— Ko gi dar laukiate?.. Aš daugiau nieko nepasakysiu! Daugiau nieko nežinau! Be to, aš nieko nepasakiau... Girdėjote?.. Aš nenoriu, kad mane dar kas nors kamuotų su ta istorija!.. Man jau užtenka bėdų, praradau dvejus savo gyvenimo metus...

Padavėjas išeidamas pamerkė komisarui. Kai jaunoji moteris, apimta isterijos, metėsi ant lovos, jis taip pat nusprendė, kad pats laikas išeiti.

Gatvėje jo laukė duonkepys.

— Na, kaip? Jūs jos nesuėmėte? — paklausė jis nusivylęs. — Aš maniau...

Megrė teko paėjėti iki stoties, kad surastų taksi ir galėtų grįžti prie akmeninio tilto.

VII SULAUŽYTAS DVIRAČIO PEDALAS

Kai komisaras aplenkė „Pietų Kryžių“, kuriam praplaukiant, kilvaterio sukelti sūkuriai dar ilgai judino meldus, atrodė, kad ten niekas nepasikeitė — pulkininkas stovėjo prie vairo, o Vladimiras suko kanapinius lynus.

Megrė laukė jachtos prie Enji šliuzo. Manevras pavyko puikiai, ir jachta lengvai prisišvartavo, o rusas išlipo ant kranto, nes turėjo perduoti šliuzininkui dokumentus ir arbatpinigių.

— Ar ši kepuraitė kartais ne jūsų? — paklausė komisaras, prisiartinęs prie jo.

Vladimiras apžiūrėjo rodomą daiktą, kuris priminė purviną grindų skudurą, paskui įdėmiau pasižiūrėjo į pašnekovą.

— Dėkoju! — pagaliau atsiliepė, priimdamas pilotę.

— Minutėlę! Ar galėtumėte pasakyti, kada ją pametėte?

Pulkininkas nuo denio stebėjo pokalbį, bet neatrodė, kad nors truputėlį jaudintųsi.

— Ji vakar vakare nukrito į vandenį, — paaiškino Vladimiras, — kai pasilenkęs prie achterštevenio kobiniu traukiau žoles, užblokavusias sraigtą... Už mūsų plaukė barža... Ten, atsiklaupusi valtelėje, viena moteris skalavo skalbinius... Ji man ir ištraukė pilotę, o aš ją palikau džiūti, užkabinęs ant jachtos tiltelio...

— Kitaip tariant, šiąnakt ji kabojo ant to tiltelio?

— Taip... O rytą net nepastebėjau, kad jos ten jau nebėra...

— Jau vakar ji buvo šitokia purvina?

— Ne! Ją ištraukusi moteris išplovė pamuilėse, kuriose skalbė...

Jachta trūkčiodama kilo šliuzu į viršų, ir šliuzininkas jau abiem rankomis laikėsi įsikibęs už aukštupio vartų suktuvo rankenos.

— Jei gerai prisimenu, už jūsų plaukė „Feniksas“, ar ne?

— Atrodo... Šiandien aš jo nemačiau...

Megrė rankos mostu atsisveikino ir nuėjo prie savo dviračio, o pulkininkas, toks pat ramus, įjungė variklį ir, plaukdamas pro šalį, linktelėjo šliuzininkui.

Komisaras ilgokai sekė akimis nuplaukiančią jachtą, giliai susimąstęs ir niekaip negalėdamas suprasti, kaip „Pietų Kryžiuje“ taip lengvai nutinka patys keisčiausi dalykai.

Jachtoje jis jau niekam nerūpėjo, ir ji ramiai plaukė savo keliu. Nuo savo tiltelio pulkininkas uždavė tik vienintelį klausimėlį Vladimirui, o tas atsiliepė vos vienu sakiniu.

— Ar „Feniksas“ dabar toli nuo čia? — pasiteiravo Megrė šliuzininko.

— Jis dabar tikriausiai Žiuvinji bjefe, už penkių kilometrų. Jis neplaukia taip greitai, kaip anas laivas...

Megrė gal tik keletu sekundžių sugebėjo aplenkti „Pietų Kryžių“, tad iš tolo Vladimiras turėjo matyti, kaip jis apklausia upeivį.

Viskas atitiko iki smulkmenų. Senė, tuo metu skalavusi skalbinius, — dabar galėjai juos aiškiai matyti, iškabintus ant vielos ir plazdančius virš baržos nuo vėjo, — vandenyje pastebėjo jūreivio pilotę ir ją iš ten ištraukė. O jis vėliau davė porą frankų jos anūkui, siūlydamas nusipirkti saldainių.

Buvo ketvirta valanda po pietų. Komisaras vėl sėdo ant dviračio balno, jau visiškai apsunkusia nuo įvairiausių prielaidų galva. Dabartinė šalivagės kelio atkarpa buvo nubarstyta žvyru, kuris šiugždėjo po padangomis, o akmenukai lakstė į visas puses.

Vis dėlto prie devintojo šliuzo jis sugebėjo kaip reikiant aplenkti anglą.

— Gal galite man pasakyti, kur šiuo metu yra „Apvaizda“?

— Netoli Vitri le Fransua... Jiems neblogai einasi, nes jų arkliai kaip žvėrys, o svarbiausia, jų varovas puikiai tvarkosi...

— Atrodo, kad jie skuba?

— Ne daugiau ir ne mažiau, kaip paprastai... Juk plaukiant kanalu visada reikia skubėti, ar ne? Niekada nežinai, kas tavęs laukia... Prie vieno šliuzo gali arba sugaišti ištisas valandas, arba įveikti jį per dešimt minučių... Kuo greičiau judi pirmyn, tuo daugiau naudos...

— Ar nieko ypatingo negirdėjote šią naktį?

— Nieko!.. Iš kur?.. Ar kas nors atsitiko?..

Megrė nuėjo nieko neatsakęs, ir nuo šiol jis sustodavo prie kiekvieno šliuzo, prie pirmo pasitaikiusio laivo.

Komisaras be didelio vargo sugebėjo perprasti Gloriją Negreti. Nors įrodinėjo, kad nepasakys nieko tokio, kas pakenktų pulkininkui, ji iš tikrųjų išdėstė viską, ką žinojo.

Visiškai nesugebėjo tvardytis! Taip pat nemokėjo meluoti! Kitaip būtų sugalvojusi ką nors gudriau.