Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

Jam neteko būti ten, kai buvo surastas Meri Lempson kūnas. Lavono atradimas žmonėms turėjo atrodyti dar šiurpesnis, nes, pasikartojus žmogžudystei, buvo justi, kaip virš kanalo pakimba tiesiog mistinė baimė.

Žmonės kažką karštligiškai šaukė vieni kitiems, o paieškoms vadovavo „Upeivių kavinės“ šeimininkas, pirmas pastebėjęs vandenyje plūduriuojantį žmogaus kūną.

Du kartus kobinys įsikabino į lavoną. Bet kablys vis nusprūsdavo. Kūnas keletą centimetrų panirdavo į vandenį ir kaip kamštis vėl iššokdavo į paviršių.

Megrė pavyko atpažinti pilkąjį Vilio kostiumą. Bet veido niekaip negalėjo įžiūrėti, nes už kūną sunkesnė galva visą laiką liko panirusi po vandeniu.

Upeivis valtelėje staiga persisvėrė, sugriebė numirėlį už atlapo ir viena ranka sugebėjo jį ištraukti iš vandens. Tačiau niekaip negalėjo jo įversti per valtelės bortą.

Vyras pasirodė tvirtų nervų. Jis iš pradžių vieną po kitos sukėlė lavono kojas, paskui iš valtelės metė ant kranto lyną, o tada jau rankove apsišluostė šlapią kaktą.

Staiga Megrė pamatė užsimiegojusį Vladimiro veidą, kuris pasirodė pro pravirą jachtos liuką. Rusas trynėsi akis. Paskui dingo.

— Nieko nelieskite...

Jam už nugaros stovintis upeivis pradėjo protestuoti ir bambėti, kad jo svainį Elzase sugebėjo atgaivinti net tuomet, kai jis išbuvo vandenyje kone trejetą valandų.

Kavinės šeimininkas parodė į lavono kaklą. Viskas buvo aišku: du juodi pirštų pėdsakai, visai kaip ant Meri Lempson gerklės.

Tragedija visus smarkiai sukrėtė. Vilis gulėjo išvertęs akis, jos dabar atrodė kur kas didesnės negu paprastai. Dešinėje rankoje jis mėšlungiškai gniaužė kuokštą meldų.

Megrė apėmė jausmas, tarytum kažkas slėptųsi jam už nugaros, ir atsigręžęs jis pamatė pulkininką, taip pat apsivilkusį pižama, tik šis ant pečių buvo užsimetęs šilkinį chalatą, o kojas įsispyręs į melsvas ožkenos šlepetes.

Jo žilės pasidabruoti plaukai buvo išsidraikę, o veidas šiek tiek papurtęs. Su tokia apranga jis atrodė keistai tarp upeivių medpadžiais batais ir šiurkščios drobės drabužiais, mindantis purvą ir drebantis nuo rytmečio šalčio.

Pulkininkas buvo aukščiausias ir stambiausias iš visų. Nuo jo sklido odekolono kvapas.

— Ten Vilis!.. — kimiai sušvokštė jis.

Paskui ištarė keletą žodžių angliškai, bet tokia greitakalbe, kad Megrė negalėjo suprasti, pasilenkė ir prisilietė delnu prie jaunuolio veido.

Mergina, prižadinusi komisarą, dabar kūkčiojo įsitvėrusi į kavinės duris. Tekinomis atbėgo šliuzininkas.

— Paskambinkite Epernė policijai... Gydytojui...

Pasirodė netgi Negreti, kaip visuomet susitaršiusi ir basa, o nedrįsdama palikti jachtos denio, pašaukė pulkininką:

— Volteri!.. Volteri!..

Už arčiau susibūrusių žmonių nugarų stumdėsi nauji atvykėliai: siauruko traukinio konduktorius, keletas žemkasių ir net vienas valstietis, kurio karvė dabar viena vaikštinėjo sau šalivagės keliu.

— Tegu jį perneša į kavinę... Ir pasistengia kuo mažiau prie jo liestis...

Ištikusi mirtis nekėlė nė menkiausių abejonių. Kai numirėlį pagaliau atnešė į kavinę, elegantiškas jo kostiumas buvo pavirtęs grindų skuduru, nes kūną vilko žeme.

Lėtu žingsniu jį atlydėjo pulkininkas: apsivilkęs pižama, apsiavęs melsvomis šlepetėmis, o vėjas ant jo įraudusios plikės draikė keletą ilgų dar išlikusių garbanų — jis atrodė ir komiškai, ir kartu dieviškai.

Mergina dar smarkiau įsiraudojo, o nešant lavoną pro šalį, ji pabėgo ir užsirakino virtuvėje. Šeimininkas šaukė į telefono ragelį:

— Tik jau ne, panele!.. Policiją!.. Greičiau!.. Įvykdyta žmogžudystė... Neišjunkite... Alio!.. Alio!..

Megrė neleido į kavinę prasibrauti smalsuolių būriui. Bet tie upeiviai, kurie surado lavoną ir padėjo jį ištraukti iš vandens, buvo sugužėję į kavinę jau anksčiau ir dabar stumdėsi tarp staliukų, po vakarykščio tebenukrautų tuščiomis stiklinėmis ir litriniais buteliais nuo vyno. Ūžė krosnis. Salės viduryje mėtėsi palikta šluota.

Už lango komisaras pamatė Vladimirą, kuriam užteko laiko susiieškoti ir užsidėti amerikiečių jūreivio pilotę. Upeiviai jam kažką aiškino, bet jis jiems neatsakė.

Pulkininkas vis stebeilijo į lavoną, paguldytą ant rusvai dažytų kavinės grindų, bet nebuvo galima pasakyti, ar jis susijaudinęs, ar nusiminęs, ar apimtas siaubo.

— Kada paskutinį kartą jį matėte? — prisiartinęs prie jo paklausė komisaras.

Seras Lempsonas atsiduso ir atrodė, kad tebeieško aplinkui akimis to, kuriam paprastai patikėdavo atsakinėti už jį.

— Kaip tai siaubinga... — pagaliau sumurmėjo jis.

— Jis nenakvojo laive?

Anglas mostelėjo ranka į upeivius, kurie jųdviejų klausėsi. Tai buvo lyg kvietimas elgtis santūriau.

Pagaliau tai reiškė: „Ar jums atrodo būtina ir priderama, kad šie žmonės?“

Megrė liepė jiems išeiti.

— Tai atsitiko dešimtą valandą, vakar vakare... Laive visiškai pasibaigė viskis... Vladimiras perėjo visą Dizi ir niekur nerado... Tada aš nusprendžiau nueiti į Epernė...

— Vilis jus lydėjo?

— Neilgai... Prie pat tilto jis mane paliko...

— Kodėl?

— Mes apsikeitėme aštriais žodžiais...

Kai pulkininkas ištarė šią frazę, jo žvilgsnis, įsmeigtas į išbalusį velionio veidą, perkreiptą mirties, iškart susidrumstė.

Galbūt jis tik trumpai miegojo, jo veidas iš nuovargio papurto ir dėl to atrodė labiau susijaudinęs? Bet Megrė buvo tikras, kad už tankių blakstienų mato suspindint ašaras.

— Jūs susivaidijote?

Pulkininkas gūžtelėjo pečiais, lyg norėtų parodyti, koks nepriimtinas jam toks storžieviškas ir brutalus pasakymas.

— Jūs dėl kažko jam priekaištavote?..

— No! Aš tik norėjau sužinoti... Aš jam kartojau: „Vili, jūs esate padugnė... Bet jūs turite man pasakyti...“

Pulkininkas nutilo priblokštas ir nusisuko į šalį, kad numirėlio veidas taip slegiamai netrauktų jo dėmesio.

— Jūs apkaltinote jį nužudžius jūsų žmoną?..

Jis tik gūžtelėjo pečiais ir atsiduso:

— Vilis nuėjo, visiškai vienas... Taip jau ne kartą buvo atsitikę... O rytojaus dieną būtume išgėrę pirmąją viskio taurę jau nieko neprisimindami...

— Jūs pėsčiomis nuėjote iki Epernė?

— Yes!

— Jūs gėrėte?

Dabar pulkininkas įsmeigė į Megrė graudų ir priekaištingą žvilgsnį.

— Aš dar lošiau kortomis, klube... Man sakė, kad „Perkūno oželyje“ yra klubas... O grįžau automobiliu...

— Kelintą valandą?

Jis mostelėjo ranka, duodamas suprasti, kad nieko neprisimena.

— Vilio nebuvo lovoje?

— No... Vladimiras man tai pasakė, kai nurenginėjo...

Prie durų sustojo motociklas su priekaba. Nuo transporto priemonės nulipo policijos brigadininkas, o su juo buvo ir gydytojas. Trinktelėjo durys.

— Kriminalinė policija! — prisistatė Megrė kolegai iš Epernė. — Pasistenkite, kad žmonės laikytųsi atokiau, ir paskambinkite į prokuratūrą...

Gydytojui prireikė tik labai trumpos apžiūros, kad pasakytų:

— Kai jį nugramzdino į vandenį, jau buvo miręs... Pasižiūrėkite į šitas žymes...

Megrė buvo jas pastebėjęs. Žinojo, ką tai reiškia. Nesąmoningai jo žvilgsnis sustojo ties dešiniąja pulkininko ranka, išsiskiriančia tvirtais raumenimis, plačiais apdailintais nagais ir išsišovusiomis venomis.

Prireikė ne mažiau kaip valandos, kol prokuratūra susiruošė ir atvyko į nusikaltimo vietą. Dviračiais atvažiavo būrys policininkų ir aplink „Upeivių kavinę“ bei „Pietų Kryžių“ suformavo užkardą.