Жорж Сименон - Megrė ir žmogžudystė prie upės

— Ar galiu apsirengti? — pasiteiravo pulkininkas.

Netgi vien su chalatu, šlepetėmis ir nuogomis blauzdomis smalsuolių gretoje jis išlaikė visus stebinantį orumą. Vos įėjęs į kajutę, jis iškišo galvą ir šūktelėjo:

— Vladimirai!..

Iškart visi jachtos liukai užsidarė.

Megrė pirmiausia ėmėsi apklausti šliuzininką, kurį sirenos švilpimu prie vartų jau šaukė motorinis laivas.

— Manau, kad kanale neturėtų būti srovių. Taigi kūnas turėjo likti ten, kur jį įmetė...

— Didžiuosiuose bjefuose, siekiančiuose nuo dešimties iki penkiolikos kilometrų, taip ir yra... Bet šitame bjefe nėra ir penkių... Jei laivas leidžiasi tryliktajame šliuze, aukščiau maniškio, vanduo iki manęs atsrūva tik po keleto minučių... O jei aš praleidžiu kylantį laivą, tuomet iš kanalo išsipila daugybė kubinių metrų vandens, ir srovė susidaro akimirksniu...

— Kelintą valandą pradedate darbą?

— Darbas turėtų prasidėti su saulėtekiu... O iš tikrųjų pradedu gerokai anksčiau... Arklinės baržos, judančios labai lėtai, atplaukia čia jau apie trečią valandą ryto, todėl šliuzus dažniausiai atsidaro pačios, mes net negirdime... Nieko jiems nesakome, nes visus gerai pažįstame...

— O kaip buvo šįryt?

— „Frederikas“, nakvojęs čia, turėjo išplaukti pusę ketvirtos, o būti šliuzuojamas prie Aji penktą valandą...

Komisaras patraukė tuo pačiu keliu, kuriuo buvo atėjęs. Priešais „Upeivių kavinę“ ir šalivagės kelyje rinkosi būreliai žmonių. Kai komisaras ėjo pro šalį ir jau suko akmeninio tilto link, prie jo prisiartino senas locmanas rauplėta nosimi.

— Norėtumėte, kad parodyčiau vietą, kur jaunuolį įmetė į vandenį?

Jis išdidžiai pasižiūrėjo į savo bičiulius, neišdrįstančius prieiti prie komisaro.

Locmanas kalbėjo tiesą. Už penkiasdešimties metrų nuo akmeninio tilto meldai gana dideliame plote buvo išgulę. Nepasakytum, kad tai buvo kažkam praėjus likusios pėdos, nes meldai buvo prispausti plačia juosta, tikriausiai velkant žeme sunkų kūną.

— Ar matote?.. Aš gyvenu už penkių šimtų metrų, viename iš tų kraštinių Dizi namų... Atėjęs čia šįryt pasižiūrėti, kaip laivai leidžiasi Marna, ar nereikia jiems mano paslaugų, buvau tiesiog apstulbintas... O štai dar kokį daikčiuką šįryt radau ant kelio...

Žmogelis buvo nepakenčiamai įkyrus, dar pridėjus jo gudrias grimasas, paslaptingus žvilgsnius, kuriuos mėtė bičiuliams, sekantiems paskui juos per atsargų atstumą.

Vis dėlto daiktas, kurį jis išsitraukė iš kišenės, iš tikrųjų pasirodė vertas didžiulio susidomėjimo. Tai buvo subtilaus darbo emalio ženklelis, kuriame po įspaustu inkaru buvo matyti sutrumpinimas PJK.

— Prancūzijos jachtų klubas! — paaiškino locmanas. — Visi klubo nariai įsisega tokius ženklelius į švarko kilpelę.

Megrė apsidairė maždaug dviejų kilometrų akipločiu ir pamatė jachtą, o po užrašu „Pietų Kryžius“ sugebėjo išskirti tokiais pačias raides — PJK.

Daugiau nekvaršindamas galvos dėl bendrakeleivio, atidavusio jam ženklelį, jis lėtai nužingsniavo tilto link. Dešinėje driekėsi Epernė kelias, tiesus kaip styga, dar blizgantis nuo praošusio lietaus, o automobiliai skriejo juo tarytum viesulas.

Kairėje kelias lankstu suko pro Dizi kaimą. Tolėliau, anapus kanalo, prie Prancūzijos navigacijos kompanijos laivų taisyklos, stovėjo keletas remontuojamų baržų.

Megrė šiek tiek nervingu žingsniu pasuko atgal, nes netrukus ruošėsi atvykti prokuratūra, ir ištisai valandai ar net porai užsitęs įprastinis sąmyšis, klausinėjimai, bėgiojimas, bus kuriamos keisčiausios prielaidos.

Kai jis susilygino su jachta, pamatė, kad jos liukai tebėra uždaryti. Uniformuotas policininkas, vaikštinėjantis pakrante, tiesiog meldė smalsuolius eiti savo keliu, bet dviem žurnalistams iš Epernė nesugebėjo sutrukdyti pasidaryti nuotraukų.

Oras dar nebuvo visai išsigiedrijęs, bet nebuvo ir pernelyg subjuręs. Tvyrojo tik pilkšva ūkana, vienspalvė, lyg dangaus kupolas būtų padarytas iš matinio stiklo.

Megrė užkopė trapu, pabeldė į duris.

— Kas ten? — pasigirdo pulkininko balsas.

Komisaras iškart įėjo, nes nejautė nė menkiausio noro užvesti derybas. Jis pamatė Negreti, kuri, kaip visuomet, atrodė netvarkingai, plaukai draikėsi ant skruostų ir pakaušio, ji šniurkščiojo nosimi ir šluostėsi ašaras.

Seras Lempsonas sėdėjo ant suoliuko, ištiesęs kojas Vladimirui, kuris jas avė rusvais batais.

Vanduo jau senokai kunkuliavo ant viryklėlės, net buvo girdėti, kaip švilpia garas.

Pulkininko ir Glorijos kušetės tebebuvo sujauktos. Ant stalo mėtėsi kortos, gulėjo išskleistas Prancūzijos navigacijos kelių žemėlapis.

Tebetvyrojo tas pats sunkus ir aštrus kvapas, vienu metu primenantis barą, buduarą ir alkovą. Ant pakabos, šalia šmaikščio dramblio kaulo rankena, kabojo balta drobinė buriuotojo kepuraitė.

— Ar Vilis nepriklausė Prancūzijos jachtų klubui?

Iš to, kaip gūžtelėjo pečiais pulkininkas, turėjo būti aišku, koks kvailas klausimas. Išties, PJK buvo vienas uždariausių elitinių klubų.

— Tai aš! — pagaliau tarstelėjo seras Lempsonas. — Taip pat priklausau ir Anglijos karališkajam jachtų klubui...

— Ar galėtumėte parodyti švarką, kurį vilkėjote vakar vakare?

— Vladimirai...

Pagaliau jis apsiavė. Tada atsikėlė ir pasilenkė prie spintelės, praverčiančios kaip gėrimų baras. Ten nebuvo matyti nė vieno butelio viskio. Bet buvo nemažai kitokios rūšies alkoholinių gėrimų, ir jis vis dvejojo, ką rinktis.

Pagaliau ištraukė butelį konjako ir sumurmėjo nepernelyg svetingai:

— Išgersite?

— Dėkoju...

Išėmęs iš specialaus stovo ant stalo, jis pripildė sidabrinę taurę, pasidairė sifono ir susiraukė, kaip žmogus, kurio įpročius kažkas sujaukė ir dabar jis priverstas kankintis.

Iš persirengimo kajutės grįžo Vladimiras, nešinas juodu ševioto kostiumu, o šeimininkas mostu jam parodė, kad perduotų drabužį Megrė.

— PJK ženklelis paprastai būna prisegtas prie šio švarko?

— Yes ... Argi dar ne viskas baigta?.. Vilis tebeguli tenai, ant grindų?..

Mažais gurkšneliais jis stačiomis ištuštino savo stiklą ir sudvejojo, ar neįsipylus dar.

Dirstelėjęs pro iliuminatorių, lauke jis pamatė kažkokio smalsuolio kojas ir nepatenkintas pradėjo bambėti.

— Ar galėtumėte, pulkininke, nors trumpai mane išklausyti?

Šis mostu parodė, kad klausosi. Megrė išsitraukė iš kišenės emaliuotą segę.

— Šįryt ją rado toje vietoje, kur Vilio kūną tempė per meldus, kad įmestų į kanalą...

Negreti sucypė, krito ant granatiniu aksomu apmušto minkštasuolio ir, susiėmusi už galvos, pradėjo konvulsyviai kūkčioti.

Vladimiras net nevirptelėjo. Jis laukė, kol jam bus grąžintas švarkas, nes turėjo nunešti jį atgal į spintą.

Pulkininkas keistai sukrenkštė ir gal ketvertą ar penketą kartų pakartojo:

— Yes! Yes!

Tuojau pat vėl įsipylė konjako.

— Pas mus, Anglijoje, policija visai kitaip rengia apklausas... Ji privalo įspėti, kad kiekvienas apklausiamojo žodis gali būti panaudotas prieš jį... Norėčiau viską papasakoti iš karto... Ar galite užsirašyti?.. Aš vieno ir to paties nekartosiu...

Taigi, mes su Viliu apsikeitėme aštriais žodžiais... Aš paklausiau... Nesvarbu...

Jis nebuvo tokia padugnė, kaip kiti... Pasitaiko tarp jų ir visai simpatiškų padugnių...

Aš pasakiau keletą labai nemalonių žodžių, ir jis griebė mane už švarko, štai čia...

Pulkininkas parodė į atlapus ir metė nekantrų žvilgsnį pro iliuminatorių, kuriame vis šmėsčiojo tai medpadžiais, tai išklaipytomis kurpėmis apautos kojos.