Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

Leidykla (Sanmarti ją pavadino „Endymion“, nes jam tai skambėjo bažnytiškai ir tiko pinigams kalti) vertėsi katekizmų, gerų manierų vadovėlių ir tęstinių pamokomų novelių leidyba, kur lengvo komedijos žanro veikiantieji asmenys buvo vienuolės, didvyriškieji Raudonojo Kryžiaus ir aukšto bažnytinio rango tarnautojai. Leidome ir apsakymėlių seriją apie amerikiečių kareivius, ji vadinosi „Narsumo komanda“ ir buvo skirta jaunimėliui, ieškančiam sveikata trykštančių didvyrių. Leidykloje susidraugavau su Sanmarti sekretoriate dirbusia Mersedesa Pjetro, po karo likusia našle. Veikiai taip suartėjome, kad suprasdavome viena kitą iš šypsenos ar žvilgsnio. Mersedesa ir aš turėjome daug bendra: abi plaukėme pasroviui mirusių ar besislapstančių nuo pasaulio vyriškių apsuptos. Mersedesa augino septynerių metų raumenų distrofija sergantį berniuką, kurį kaip įmanydama slaugė. Jai buvo tik trisdešimt dveji, bet apie jos gyvenimą galėjai perskaityti iš veido raukšlių. Per visus tuos metus Mersedesa buvo vienintelis žmogus, kuriam troškau viską papasakoti ir atskleisti savo gyvenimą.

Ji man ir pasakė, kad Sanmarti artimai bičiuliavosi su kasdien vis labiau šlovinamu inspektoriumi Chavjeru Fransisku Fumeru. Abu priklausė tai pačiai, iš karo pelenų pakilusiai klikai, kuri neišvengiamai plito ir raizgė miestą lyg voratinklis. Naujoji visuomenė. Vieną gražią dieną Fumeras pasirodė leidykloje. Aplankė savo bičiulį Sanmarti, tikriausiai buvo sutarę papietauti. Sugalvojusi priežastį pasišalinau į archyvą ir slapsčiausi tenai, kol jiedu išėjo. Kai grįžau prie savo darbo stalo, Mersedesa pažvelgė į mane taip, kad viskas tapo aišku. Nuo to karto, vos Fumeras pasirodydavo leidykloje, Mersedesa perspėdavo mane, kad slėpčiausi.

Nebuvo dienos, kad Sanmarti nesiūlytų man drauge vakarieniauti, nesikviestų į teatrą arba kiną. Visuomet išsisukdavau, sakydama, kad namie manęs laukia vyras, o jo žmona irgi turėtų nerimauti, nes jau vėlu. Ponia Sanmarti, tapusi lyg kokiu baldu ar nebylia našta, vyro vertybių skalėje esanti daug žemiau nei „Bugatti“ [* Automobilio markė.], atrodo, prarado vaidmenį šioje santuokoje nuo tada, kai uošvio palikimas perėjo į Sanmarti rankas. Mersedesa buvo sakiusi, kad žmona jam buvo lyg pašluostė. Sanmarti nebuvo apdovanotas gebėjimu vertinti laiką ir erdvę, jam nepaliaujamai reikėjo šviežio kraujo, ir ilgai negalvodamas nukreipė donžuanišką žvilgsnį į naują darbuotoją — šiuo atveju tai buvau aš. Sanmarti naudojosi visomis progomis, kad tik kaip nors mane užkalbintų.

— Girdėjau, kad tavo vyras, tas Molineras, yra rašytojas… Gal jį sudomintų idėja parašyti knygą apie mano draugą Fumerą, aš jau net pavadinimą esu sugalvojęs: Fumeras — nusikaltėlių tramdytojas, arba gatvės įstatymai. Nurieta, ką pasakysi?

— Pone Sanmarti, labai dėkoju už parodytą pagarbą, tačiau Migelis šiuo metu įsitraukęs į romano rašymą, ir nemanau, kad dabar…

Sanmarti nusikvatojo.

— Romanas? Dėl Dievo, Nurieta… Juk romano žanras jau miręs ir užkastas. Mano draugas prieš keletą dienų grįžo iš Niujorko ir pasakė štai tokią mintį: amerikiečiai išrado vieną dalyką, kurį pavadino televizija. Ji taps kaip ir kinas, bet namie. Nereikės nei knygų, nei mišių, nei nieko kita. Perduok savo vyrui, kad pamirštų tuos romanus. Jei nori dabar išgarsėti, turi būti bent jau matadoras arba futbolininkas… Klausyk, o jeigu mudu šoktume į „Bugatti“ ir dumtume į Kasteldefelsą valgyti paeljos [* Patiekalas, panašus į plovą.]? Tenai viską ir aptartume. Moterie, turi vieną kartą pasiryžti… Juk žinai, kad noriu tau padėti. Kaip ir tavo vyreliui. Pati žinai, kad šioje šalyje be krikštatėvių neišsiversi.

Pradėjau rengtis lyg kokia kareivio našlė ar viena iš tų moterų, kurios saulės šviesą laiko mirtina nuodėme. Darbe vaikščiojau į kuodelį susuktais plaukais, be makiažo. Kad ir kaip maskavausi, Sanmarti nesiliovė manęs persekioti, kiekvieną jo pasiūlymą lydėjo šleikšti, tarsi įmitusio eunucho šypsena, tokių sutiksi kiekvienoje įstaigoje. Dalyvavau dviejuose ar trijuose susitikimuose su viltimi pakeisti darbą, tik anksčiau ar vėliau susidurdavau su kitu Sanmarti variantu. Jie dygo lyg grybai po lietaus. Vienas net nepasidygėjo paskambinti Sanmarti ir pareikšti, kad Nurija Monfort slapčia ieško darbo kitur. Šis, įžeistas mano nedėkingumo, pasikvietė į savo kabinetą. Lyg ir bandė paglostyti man skruostą. Rankos dvokė tabaku ir prakaitu. Visai sutrikau.

— Moterie, jei tau kas netinka, reikia tik pasakyti. Ką daryti, kad pagerinčiau tavo darbo sąlygas? Juk žinai, kaip labai tave vertinu, ir mane žeidžia, kai išgirstu iš trečių asmenų apie ketinimus mus palikti. Gal eime vakarieniauti ir susitaikome?

Nubloškiau jo ranką nuo veido, nepajėgiau ilgiau slėpti pasibjaurėjimo, kurį man kėlė.

— Nurija, tu mane nuvylei. Reikia pripažinti, kad neįžvelgiu tavyje nusiteikimo priklausyti komandai, nei vilties, kad dirbsi šioje įstaigoje.

Mersedesa jau buvo mane įspėjusi, kad anksčiau ar vėliau nutiks kas nors panašaus. Praėjus kelioms dienoms, Sanmarti, kuris gramatikos žiniomis prilygo orangutanui, pradėjo atmesti visus mano taisytus rankraščius teigdamas, kad juose pilna klaidų. Beveik kasdien sėdėdavau savo kabinete iki dešimtos ar vienuoliktos valandos nakties ir dar kartą taisydavau galybę Sanmarti išbraukytų puslapių.

— Pernelyg daug būtojo laiko veiksmažodžių. Dvelkia mirtimi, energijos stoka… Bendratis po kabliataškio, — tai visi žino, — nevartojama…

Kartais Sanmarti irgi būdavo iki vėlumos ir neiškišdavo galvos iš savo kabineto. Mersedesa stengėsi rasti priežasčių nepalikti manęs, bet Sanmarti ją išsiųsdavo namo. Kai leidykloje likdavome tik mudu, Sanmarti išeidavo iš savo kabineto ir įsitaisydavo prie mano stalo.

— Nurieta, tu per daug dirbi. Juk darbas — dar ne viskas, reikia ir pasilinksminti. O tu esi jauna. Metai bėga, ir ne visada spėjam juos smagiai nugyventi.

Atsisėsdavo ant stalo krašto ir įsistebeilydavo į mane. Kartais atsistodavo už nugaros ir kelias minutes nesitraukdavo. Viršugalviu jausdavau jo dvokų alsavimą.

— Moterie, tu tokia įsitempusi, atsipalaiduok.

Drebėjau, troškau rėkti, pabėgti ir daugiau į tą įstaigą negrįžti, bet man reikėjo darbo ir to vargano atlyginimo, kurį gaudavau. Vieną vakarą Sanmarti, kaip įprasta, mergino mane — ėmė gosliai masažuoti nugarą.

— Vieną dieną išvarysi mane iš proto , — sušvokštė.

Vienu šuoliu išsilaisvinau iš jo letenų ir, sugriebusi apsiaustą bei rankinę, puoliau prie durų. Sanmarti man už nugaros juokėsi. Laiptinėje prasilenkiau su tamsiu siluetu, kuris, rodėsi, neliesdamas žemės šliaužia vestibiuliu.

— Ponia Moliner, kokios pasakiškos akys…

Roplio šypsena į mane vypsojo inspektorius Fumeras.

— Negali būti, jūs dirbate pas mano gerą draugužį Sanmarti? Jis, kaip ir aš, esame savo srities specialistai. O, sakykit, kaip laikosi jūsų sutuoktinis?

Žinojau, kad mano dienos suskaičiuotos. Kitą rytą pasklido gandai, kad Nurija Monfort — tikra pasileidėlė, savo vietą išlaikanti sanguliaudama su ponu Pedru Sanmarti, ir turi neteisėtų ryšių su Mersedesa Pjetro. Ne vienas leidykloje apsilankęs jaunuolis teigė pastebėjęs tą „kalių porelę“, meilikaujančią archyvo skyriuje. Tą pačią popietę skirstantis namo, Mersedesa pasikvietė mane pasikalbėti. Net nedrįso pažvelgti man į akis. Nepratarusios nė žodžio užsukome į kavinaitę skersgatvyje. Ten Mersedesa prisipažino, kad Sanmarti jai pasakęs, jog jam nepatinka mūsų draugystė. Anot jo, atėjo policijos pranešimas apie mano praeitį, kad aš buvusi komunistų aktyvistė.