Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Nurija, aš negaliu prarasti šio darbo. Man reikia išlaikyti vaiką…

Iš gėdos ir pažeminimo apsipylė ašaromis ir kas akimirką atrodė vis senesnė.

— Nesijaudink, Mersedesa, aš viską suprantu , — atsakiau.

— Nurija, tasai Fumeras tave medžioja. Nežinau, kuo jam nusikaltai, bet tai jam ant kaktos parašyta…

— Žinau.

Kitą pirmadienį atvykusi į darbą savo vietoje prie rašomojo stalo radau perkarusį nepažįstamą vyriškį. Prisistatė kaip naujas korektorius Salvadoras Benadesas.

— O jūs kas tokia būsite?

Nė vienas žmogus leidykloje nedrįso kalbėti su manimi ar pažvelgti į mane, kol dėjausi daiktus. Jau leidžiantis laiptais mane pasivijo Mersedesa ir įteikė vokelį su banknotais ir monetomis.

— Beveik visi prisidėjo, kas kiek išgali. Prašau paimti. Ne dėl savęs, dėl mūsų.

Tą naktį atėjau į butą San Antonijaus skersgatvyje. Chulijanas kaip visada laukė manęs tamsoje. Pasakė, kad parašė man eilėraštį. Tai buvo pirmas kartas, kai jis per devynerius metus ką nors parašė. Norėjau perskaityti, bet puoliau prie jo ir stipriai apkabinau. Viską papasakojau, nes ilgiau negalėjau tverti. Bijojau, kad Fumeras anksčiau ar vėliau jį ras. Chulijanas tyliai klausėsi, laikė mane apkabinęs ir glostė plaukus. Pirmą kartą po daugelio metų pajutau, kad galiu juo pasikliauti. Vienatvės kamuojama norėjau pabučiuoti, bet Chulijanas neturėjo nei lūpų, nei odos, kurią galėčiau paliesti. Susirietusi užmigau jo glėbyje, jo vaikystės kambaryje ir lovoje. Kai nubudau, Chulijano jau nebuvo. Rytą girdėjau jį vaikštant terasoje ir apsimečiau tebemieganti. Tą patį rytą, tik vėliau, per radiją skaitė pranešimą, bet aš neatkreipiau dėmesio. Bornė alėjoje ant suolelio ties Santa Marija del Mar bazilika rastas kūnas. Balandžiai taikėsi iškapoti jam akis, tai patraukė praeivio dėmesį, šis ir iškvietė policiją. Lavono kaklas buvo perlaužtas. Ponia Sanmarti patvirtino, kad tai — jos vyras Pedras Sanmarti Monegalis. Išgirdęs žinią, velionio uošvis Banjolo prieglaudoje padėkojo dangui taręs, kad dabar jau galįs ramiai numirti.

13

Chulijanas buvo rašęs, kad atsitiktinumai — tai likimo randai. Bet, Danieli, atsitiktinumų nebūna. Esame savo nesąmoningumo marionetės. Ilgai troškau tikėti, kad Chulijanas buvo žmogus, kurį mylėjau, ar mylėjau tai, kas iš jo likę. Norėjau tikėti, kad vargas ir viltis padės mums išgyventi. Norėjau tikėti, kad Leinas Kubertas mirė ar grįžo į knygos puslapius. Žmonės linkę tikėti bet kuo, išskyrus tiesą.

Sanmarti mirtis atvėrė man akis. Supratau, kad Leinas Kubertas tebėra gyvas ir kerštingas. Dar labiau nei anksčiau. Jis tūnojo vieno žmogaus liepsnų subjaurotame kūne, kuriame neliko net balso, ir maitinosi prisiminimais. Supratau, kad jis rado būdą išeiti ir grįžti į butą San Antonijaus skersgatvyje. Tai buvo stoglangis, vedantis tiesiai ant stogo, nereikėjo nė durų, kurias išeidama visada užrakindavau. Supratau, kad Chulijanu persirengęs Leinas Kubertas blaškėsi po miestą ir lankėsi Aldajų rūmuose. Supratau, kad apkvaitęs grįžo į kriptą ir sudaužęs antkapius atvožė Penelopės ir sūnelio karstus. „Chulijanai, ką tu padarei?“

Namie manęs lūkuriavo policininkai, ketino apklausti dėl leidėjo Sanmarti mirties. Nuvežė į nuovadą, kur po penkių laukimo valandų tamsiame pusrūsyje prisistatė juodai vilkintis Fumeras. Pasiūlė cigaretę.

— Ponia Moliner, mudu galėtume tapti gerais draugais. Mano vyrai tvirtina, kad jūsų sutuoktinio nėra namie.

— Mano vyras paliko mane. Ir kur jis, nežinau.

Smarkus antausis nubloškė mane nuo kėdės. Apimta panikos nušliaužiau į kampą. Nedrįsau pakelti akių. Fumeras atsitūpė šalia ir sugriebė mane už plaukų.

— Mėšlina kekše, gerai klausyk, ką pasakysiu: aš jį rasiu, ir kai tai įvyks, nudėsiu abu. Tave pirmiau, kad jis matytų tavo ištaškytas žarnas. Paskui ir jį, prieš tai papasakojęs, kad kita kekšė, kurią nuvarė į kapus, buvo jo sesuo.

— Jis pirmiau nudės tave, kalės išpera.

Fumeras spjovė man į veidą. Tada pamaniau, kad čia pat pribaigs mane, bet išgirdau tolstantį koridoriumi. Drebėdama atsistojau ir nusivaliau kruviną veidą. Ant odos galėjau užuosti to vyro kvapą, tačiau šįsyk pajutau tik baimės smarvę.

Tamsioje patalpoje ir be vandens mane laikė šešias valandas. Kai paleido, buvo beveik naktis. Pliaupė kaip iš kibiro ir gatvėse šokčiojo purslai. Grįžusi namo radau viską apversta aukštyn kojomis. Buvo užėję Fumero pakalikai. Tarp išvartytų baldų, ištraukytų stalčių ir numestų lentynų radau suplėšytus savo drabužius ir Migelio knygas. Ant lovos palikta krūva išmatų, o ant sienos išterliotas žodis „Kekšė“.

Nulėkiau į butą San Antonijaus skersgatvyje, sukau tūkstančius ratų, vildamasi, kad nė vienas Fumero šunsnukis neatsekė manęs iki Choakino Kostos gatvėje esančio namo. Pasileidau lietaus nuplautais stogais. Buto durys buvo užrakintos. Atsargiai įėjau vidun, tačiau mano žingsnių aidas atkartojo tylą. Chulijano tenai nebuvo. Sėdėjau tamsioje svetainėje, klausiausi audros šėlsmo ir laukiau jo iki pat aušros. Kai dienos šviesa lyžtelėjo balkono kraštą, užlipau ant stogo ir žiūrėjau į miestą. Švininis dangus slėgė neviltimi. Žinojau, kad Chulijanas daugiau čia nebegrįš. Praradau jį visam laikui.

Pamačiau jį tik po dviejų mėnesių. Vieną vakarą nuėjau į kiną, neturėjau jėgų grįžti į tuščius ir šaltus namus. Rodė kažkokią paiką nuotykių ištroškusios rumunų princesės ir susivėlusio amerikiečių žurnalisto meilės istoriją. Filmui įpusėjus, kažkas atsisėdo šalia. Tai nebuvo pirmas kartas. To meto kino salėse buvo pilna vienišių, nuo kurių atsidavė šlapimu ir odekolonu, viduje jie šildėsi prakaituotas, drebančias, negyvėlio liežuvį primenančias rankas. Jau ketinau pasiskųsti prižiūrėtojui, kai atpažinau Chulijano profilį. Jis šiurkščiai sugriebė mano ranką, taip ir sėdėjome nieko nematydami, įbedę akis į ekraną.

— Tu nužudei Sanmarti? — sukuždėjau.

— O kas nors jo pasigenda?

Kalbėjomės pakuždomis, sekami salėje ant pavienių kėdžių sėdinčių vyriškių, ryte ryjančių pavydžiais žvilgsniais nesuvokiamą nežinia iš kur atsiradusio varžovo pasisekimą. Pasiteiravau, kur slapstėsi visą tą laiką, bet atsakymo neišgirdau.

— Žinau, kur yra dar vienas Vėjo šešėlio egzempliorius, — sušnabždėjo jis. — Knyga čia, Barselonoje.

— Chulijanai, tu klysti. Jau visas sudeginai.

— Visas, išskyrus vieną. Atrodo, kažkas pergudravo mane ir paslėpė knygą ten, kur aš niekada nerasiu. Tai tu.

Tada pirmą kartą išgirdau apie tave. Pliauškalius ir pagyrūnas knygininkas, vardu Gustavas Barselas, keliems kolekcininkams gyrėsi žinąs, kur rasti dar vieną Vėjo šešėlio egzempliorių. Senovinių knygų pasaulis primena aidintį kambarį. Praėjo vos keli mėnesiai, kai Barselui ėmė plūsti kolekcininkų laiškai iš Berlyno, Paryžiaus ir Romos su siūlymais parduoti knygą. Paslaptingas Chulijano pabėgimas iš Paryžiaus dėl kruvinos dvikovos ir gandais apgaubta mirtis ispanų pilietinio karo metais rinkoje jo kūrinių vertę pakėlė tiek, kad jis negalėjo nė svajoti. Tamsioji legenda apie beveidį nepažįstamąjį, naršiusį bibliotekas ir privačias kolekcijas, ieškantį liepsnoms pasmerktų knygų, tik padidino susidomėjimą jomis ir, žinoma, jų vertę. „Juk mes pokštininkai iš prigimties“, — juokavo Gustavas Barselas.

Chulijaną, kuris nesiliovė persekiojęs savo paties žodžių šešėlio, tie gandai greitai pasiekė. Sužinojo, kad Gustavas Barselas knygos neturi, kad ji priklauso kažkokiam vaikinukui, kuris rado knygą atsitiktinai, ir, sužavėtas romano bei paslaptingojo autoriaus, kategoriškai atsisako ją parduoti ir saugo lyg brangiausią relikviją. Danieli, juk supranti, kad tai buvai tu.