Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Ne ponas Agilaras mane aptalžė. Čia Tomo darbas.

— Tomas? Bičiulis išradėjas?

Taigi.

— Vadinasi, ko nors prisidirbote.

— Bėja dingo iš namų… — pasakiau.

Ferminas suraukė antakius.

— Kalbėkite.

— Ji laukiasi.

Ferminas žiūrėjo į mane apstulbęs. Šįsyk jo veidas atrodė nesuprantamas ir atšiaurus.

— Dėl Dievo, Ferminai, nežiūrėkite į mane šitaip.

— O ko jūs tikitės? Kad uždegsiu taikos pypkę?

Vėl pamėginau keltis, tačiau skausmas ir Fermino rankos sulaikė.

— Ferminai, aš turiu ją rasti.

— Atsipūsk. Apie ėjimą nė kalbos negali būti. Tik pasakykit man, kur panelę rasti, ir aš nueisiu.

— Aš nežinau, kur ji.

— Prašyčiau kalbėti konkrečiau.

Tarpduryje pasirodė ponas Federikas su garuojančio sultinio puodeliu. Maloniai nusišypsojo man.

— Danieli, kaip jautiesi?

— Geriau, pone Federikai, dėkui.

— Praryk šias piliules ir užgerk sultiniu.

Klausiamai žvilgtelėjo į Ferminą, šis linktelėjo.

— Nuo skausmo.

Nurijau piliules ir sriūbtelėjau sultinio, kurio skonis priminė cheresą. Ponas Federikas, tikras diskretiškumo įsikūnijimas, paliko mudu ir uždarė duris. Tik tuomet pastebėjau, kad Ferminas laiko Nurijos Monfort rankraštį. Ant naktinio stalelio tiksintis laikrodis rodė pirmą valandą, supratau, kad dabar po vidurdienio.

— Vis dar sninga?

— Per švelniai pasakyta. Šlapdribos lavina.

— Jau perskaitėte? — paklausiau.

Ferminas be žodžių linktelėjo.

— Turiu surasti Bėją, kol dar nevėlu. Numanau, kur ji galėtų būti.

Atstūmiau Ferminą ir atsisėdau. Apsižvalgęs aplinkui pajutau, kad sienos siūbuoja lyg nendrės pakrantėje. Akimirksniu lubos nutolo. Vos laikiausi ant kojų. Ferminas be didelių pastangų grąžino į lovą.

— Danieli, jūs niekur neisite.

— Kokios čia piliulės?

— Morfijaus preparatas. Miegosite kaip užmuštas.

— Ne, dabar negaliu…

Dar kažką vogravau, kol vokai tapo sunkūs lyg švinas. Kritau į juodą ir tuščią tunelį. Užmigau kaltųjų miegu.

Kai išsivadavau iš letargo kalėjimo, jau buvo įsliūkinusi prieblanda. Išvydau tamsią patalpą ir dvi varganas žvakes, virpančias ant stalelio. Kampe ant krėslo knarkė Ferminas su triskart stambesnio vyriškio jėga. Šalia jo kojų, pasklidęs dejuojančiais puslapiais, draikėsi Nurijos Monfort rankraštis. Galvos skausmas sumenko iki lėto ir šilto pulsavimo. Atsargiai nutykinęs iki durų atsidūriau nedidelėje salėje su balkonu, atrodė, kad už durų turi būti laiptai. Susiradau batus ir striukę. Pro langą, raibuliuojanti visomis vaivorykštės spalvomis, veržėsi purpurinė šviesa. Iš balkono mačiau, kad vis dar sninga. Barselonos stogai spindėjo baltumu ir purpuru. Iš tolo matėsi pramonės mokyklos bokštai — paskutiniais saulės spinduliais siuvančios adatos. Lango stiklas buvo pasidengęs šerkšnu. Pirštu išvedžiojau:

Išėjau ieškoti Bėjos. Nesekite manęs. Greitai grįšiu.

Vos nubudusį mane užvaldė žinojimas, tarsi nepažįstamasis sapne būtų pašnibždėjęs tiesą. Laiptų aikštelėje iš lėto įveikęs visas pakopas pasiekiau vestibiulį. Urchelio gatvė buvo paskendusi spindinčių kruopelyčių upėje, o žibintai ir medžiai — laivo stiebai, iškilę tiršto rūko apgaubtose pakrantėse. Vėjas spjaudėsi sniego gūsiais. Klinikinės ligoninės metro stotelėje pasidaviau prikvėpuotos šilumos tinguliui. Barselonos gyventojų minios, mėgstančios žiūrėti į sniegą kaip į stebuklą, nesiliovė svarstyti neįprasto gamtos reiškinio. Pirmuosiuose popietinių laikraščių puslapiuose — apsnigta Ramblaso alėja ir varvekliais apkibęs Kanaleto fontanas. „AMŽIAUS SNIEGAS“, — skelbė straipsnių pavadinimai. Kritau perone ant suolelio ir giliai traukiau į save sumišusį tunelio su anglies kvapą, liekantį po nematomų traukinių. Priešingoje bėgių pusėje ant sienos apšviestas žydras tramvajus reklamavo Tibidabo atrakcionų parko smagumus, tolumoje bolavo Aldajų rūmų kontūrai. Toptelėjo, kad Bėja, atsidūrusi Barselonoje tarp pasaulio atstumtųjų, tikriausiai matė šį plakatą ir suvokė, kad kitos vietos prisiglausti ji neturi.

3

Jau temo, kai metro laiptai mane išvedė lauk. Tuštutėlė Tibidabo gatvė nutapė bėglių kiparisų būrius ir prietemos ūke palaidotus rūmus. Pamačiau žydrojo tramvajaus siluetą stotelėje ir vėjo blaškomą kontrolieriaus signalinį varpą. Vos spėjau įšokti vidun, ir jis pajudėjo. Senas pažįstamas kontrolierius, kažką murmėdamas panosėje, paėmė monetas. Išsirinkau vietelę vagono viduryje tikėdamasis apsiginti nuo sniego ir šalčio. Pro apšarmojusį langą lėtai slinko snaudžiantys namai. Kontrolierius varstė mane pavydžiu, valiūkišku žvilgsniu, jo mina nesikeitė, o šypsena tarsi prišalo prie veido.

— Jaunuoli, trisdešimt antras numeris.

Grįžtelėjau, Aldajų rūmų kontūrai, kaip tamsoje plūduriuojančio laivo smaigalys, artėjo prie mūsų. Tramvajus trūktelėjęs sustojo. Sprukau, vengdamas kontrolieriaus žvilgsnio.

— Sėkmės, — sumurmėjo jis.

Tramvajus nulingavo gatve tolyn, aidėjo tik varpelio tilindžiavimas. Nukūriau prie tos vietos, kur siena išardyta ir galima peršokti į kiemo pusę. Koriausi per tvorą, bet mane persmelkė nuojauta, kad girdžiu kažką ateinant sniegu. Akimirką sustingau pačiame sienos viršuje. Vėjas užgožė žingsnių girgždesį per sniegą, tada ir peršokau į kitą pusę. Piktžolės apšalusios smulkučiais ledo karoliukais. Styrojo šerkšno prakaitu išpiltos angelų skulptūros. Padengtas ledu fontano paviršius priminė juodą, spindintį veidrodį, iš kurio kyšojo tik akmeninė angelo ranka, panaši į obsidiano kardą. Ledo ašaros kybojo ant smiliaus. Grėsminga angelo ranka rodė tiesiog į praviras paradines duris.

Užlipau laiptais genamas vienos minties: kad tik nebūčiau pavėlavęs. Nesistengiau sėlinti patyliukais. Stumtelėjęs duris atsidūriau vestibiulyje. Žvakių liepsnelių takas vedė į namo gilumą. Tai buvo Bėjos žvakės, beveik sudegusios, grindys aplipusios vašku. Ėjau jų vedamas iki pat laiptų. Žvakės kvietė lipti aukštyn. Sienomis slinko virpantis mano šešėlis. Laiptų aikštelėje buvo dar dvi plazdančios žvakės. Viena, trečioji, virpėjo tenai, kur kadaise buvo Penelopės kambarys. Priėjau ir tylutėliai pabeldžiau.

— Chulijanai? — paklausė drebantis balsas.

Spausdamas rankeną nebuvau tikras, ką rasiu kitoje durų pusėje. Jos iš lėto prasivėrė. Kamputyje susigūžusi, apsisiautusi antklode, į mane žiūrėjo Bėja. Puoliau prie jos ir tylėdamas suspaudžiau glėbyje. Jaučiau, kaip jos skruostais rieda ašaros.

— Nežinojau, kur daugiau eiti, — sukuždėjo. — Skambinau tau į namus, bet niekas neatsiliepė. Aš taip išsigandau…

Bėja nusibraukė ašaras ir įsispoksojo į mane. Supratau ją, nieko nereikėjo sakyti.

— O kodėl pavadinai mane Chulijanu?

Ji žvilgtelėjo į praviras duris.

— Nes jis yra čia. Šiame name. Jis išeina ir grįžta. Anądien, kai mėginau pakliūti į vidų, išgąsdino mane. Nespėjau pasakyti, kas esu, — žinojo mano vardą. Jis žino, kas vyksta. Parodė man šitą kambarį, parūpino apklotą, vandens ir maisto. Liepė laukti. Tikino, kad viskas bus gerai. Kad tu pats mane susirasi. Naktimis ilgai kalbėjomės. Pasakojo apie Penelopę, apie Nuriją… dar pasakojo apie tave ir apie mudu. Sakė, kad reikia tave išmokyti jį pamiršti…

— Kur jis dabar?

— Apačioje, bibliotekoje. Sakė, kažko laukia, liepė niekur neiti iš čia.

— Ko jis laukia?

— Tik sakė, kad kažkas ateis kartu su tavimi, tu jam atvesi…