Карлос Сафон - Vėjo šešėlis

— Dink iš čia. Tai — ne tavo reikalas. Mikliai.

Akimirksnį dvejojau. Karaksas linktelėjo.

— Niekas iš čia neišeis, — sukriokė Fumeras. — Palasijosai, duokite šen savo pistoletą.

Palasijosas nė nekrustelėjo.

— Palasijosai, — pakartojo Fumeras. Ištiesta kruvina ranka reikalavo ginklo.

— Ne, — pro sukąstus dantis sušvokštė Palasijosas.

Paklaikusios Fumero akys pritvinko neapykantos ir pykčio.

Griebė Palasijoso ginklą, trūktelėjo ir atėmė. Žvilgtelėjęs į Palasijosą jau žinojau, kas turi įvykti. Fumeras lėtai pakėlė ginklą. Jo drebančioje rankoje blizgėjo krauju išteptas pistoletas. Karaksas atatupstas pamažu traukėsi šešėlin, nė neketindamas bėgti. Jaučiau, kaip visame mano kūne užvirė pyktis. Nuo mirties šešėliu paženklinto Fumero veido, besimėgaujančio savo pamišimu ir neapykanta, kaipmat atsipeikėjau. Palasijosas nepritariamai papurtė galvą. Nekreipiau į jį dėmesio. Karaksas jau stovėjo kambario viduryje laukdamas šūvio.

Fumeras nematė manęs. Jam egzistavo tik Karaksas ir toji kruvina, pistoletą spaudžianti ranka. Vienu šuoliu jį pargrioviau. Jaučiau, kaip mano kojos, atsispyrusios nuo žemės, taip jos ir nepasiekė. Pasaulis sustingo ore. Šūvio garsas pasiekė mane iš kažin kur, lyg tolstančio griaustinio aidas. Skausmo nejutau. Pirmas tvykstelėjimas ir bukas smūgis, tarsi kas įtūžio akimirką būtų užtvojęs metaliniu strypu ir keletą metrų švystelėjęs mane į tuštumą, kol žnektelėjau ant grindų. Kryčio nejutau, nors atrodė, kad sienos susijungė, o lubos tuoj užgrius mane visu svoriu.

Kažkieno ranka palietė pakaušį, ir pamačiau virš manęs palinkusį Chulijano Karakso veidą. Karaksas atrodė būtent toks, kokį įsivaizduodavau, tarsi liepsnos niekada nebūtų sudarkiusios jo veido. Jo akyse įžvelgiau didžiulį siaubą. Mačiau, kaip uždeda man ranką ant krūtinės, ir stebėjausi, koks tirštas skystis srūva jo pirštais. Tik tuomet pajutau baisų karštį, tarsi mano viduje rusentų karščiu tvoskiančios žarijos. Norėjau surikti, bet šilto kraujo pliūpsnis užgniaužė balsą. Atpažinau apgailestaujantį Palasijoso veidą. Pakėliau akis ir tuomet išvydau ją. Bėja pamažu pravėrė bibliotekos duris, veidas perkreiptas siaubo, drebančios rankos ties lūpomis. Ji negalėjo patikėti, tylėdama purtė galvą. Norėjau ją perspėti, bet šaltis sukaustė rankas ir kojas, o kūną varstė lyg peiliais.

Fumeras tykojo už durų. Bėja jo nematė. Kai Karaksas puolė prie jo, Bėja išsigandusi atsisuko, inspektoriaus pistoletas vos lietė jai kaktą. Palasijosas puolė ją sulaikyti, bet nespėjo. Karaksas aplenkė jį. Išgirdau jo riksmą — tolimą, šaukiantį Bėją. Salėje plykstelėjo šūvis. Karaksui kliudė dešinę ranką. Staiga beveidis žmogus puolė prie Fumero. Pakilau, o Bėja paknopstomis bėgo prie manęs. Gęstančiu žvilgsniu mėginau rasti Karaksą, tačiau veltui. Jo vietą užėmė kita figūra. Tai buvo Leinas Kubertas, būtent toks, kokio prieš daugybę metų skaitydamas knygos puslapius jau buvau išmokęs bijoti. Šįkart Karakso letenos susmigo Fumerui į akis ir lyg kabliais jas lupo. Spėjau pamatyti, kaip inspektoriaus kojos sušmėžavo bibliotekos tarpduryje, kaip jo kūną tampė mėšlungis, Kubertui negailestingai velkant jį pro paradines duris, kaip atsimušdami į marmurinius laiptus šokčioja jo keliai ir sniegini vėjo gūsiai čaižo veidą, kaip beveidis žmogus sugniaužia jam kaklą ir pakėlęs lyg kokią lėlę sviedžia į ledinį tvenkinio vandenį, kaip angelo ranka sminga jam į krūtinę, ir juodu atodūsio debesimi atsiskiria prakeikta siela, o vokai virpa lyg ledo ašaros viršum veidrodžio, kol ištinka mirtis, ir akiduobes aptraukia šerkšnas.

Griuvau be žado, jėgos galutinai mane apleido. Tamsa akimirksniu nušvito, ir Bėjos veidas dingo juodame tunelyje. Užsimerkiau ir jaučiau Bėjos rankas, glostančias man veidą, ir jos meldimą, kad Dievas manęs nepasiimtų, kuždėjo, kad myli mane ir neleis man išeiti, neleis… Pamenu, tik atsiplėšęs nuo šviesos ir šalčio miražo, pajutau apėmusią kažkokią keistą ramybę, ir skausmingas karštis viduriuose dingo. Mačiau save, einantį užburtos Barselonos gatvėmis, — mudu su Bėja, jau beveik senukai, laikėmės už rankų. Mačiau, kaip tėvas su Nurija Monfort deda ant mano kapo baltas gėles. Mačiau, kaip Ferminas laiko apkabinęs kūkčiojančią Bernardą, ir savo seną bičiulį Tomą, kuris neištarė nė žodžio. Žiūrėjau į juos, kaip žiūrima į svetimus pro negrįžtamai tolstančio traukinio langą. Tuomet staiga prisiminiau motinos veidą, kurio tiek metų negalėjau atgaivinti, tarsi iškirptą iš knygos, dingusį tarp puslapių. Ir jos šviesa lydėjo mane.

1955 METŲ LAPKRIČIO 27 DIENA POST MORTEM

Akinamai baltame kambaryje plazdėjo užuolaidos, nuaustos iš miglos ir saulės spindulių. Pro mano langą matėsi neaprėpiama mėlyna jūra. Vieną dieną kažkas mėgino įrodyti man, kad pro Koračiano klinikos langus jūros nesimato, kad palatos visai ne baltos ir spindinčios ir kad tą lapkritį jūra labiau priminė šaltą švininės spalvos pelkę, kad visą savaitę be perstojo kritęs sniegas palaidojo saulę ir Barseloną po metro storumo balta danga, kad net Ferminas, amžinasis optimistas, ir tas tvirtino, kad aš mirsiu dar sykį.

Pirmąsyk miriau ligoninėje, ant Bėjos ir leitenanto Palasijoso rankų, tarnybinę aprangą išsitepusio mano krauju. Gydytojai sakė, kad šovinys, jie manė, kad negirdžiu, — sutrupino šonkaulius, lietė širdį, pažeidė arteriją ir pro šoną išlėkė lauk. Mano širdis neplakė šešiasdešimt keturias sekundes. Man pasakojo, kad, grįžęs iš pasivaikščiojimo po amžinybę ir prieš prarasdamas sąmonę, dar atsimerkiau ir nusišypsojau.

Atsipeikėjau tik po aštuonių dienų. Per tą laiką dienraščiai jau buvo paskelbę apie policijos inspektoriaus Fransisko Chavjero Fumero mirtį, — krito nelygioje kovoje su iki dantų ginkluotų nusikaltėlių gauja, o pernelyg užsiėmę savo darbais valdantieji sluoksniai neturėjo laiko įamžinti jo atminimo gatvės ar pasažo pavadinimu.

Apleistuose Aldajų rūmuose buvo rastas tik jo vieno kūnas. Penelopės ir jos sūnaus palaikai dingo.

Nubudau auštant. Prisimenu šviesą, tarsi lydytą auksą, krintantį ant apklotų. Jau nebesnigo, ir kažkas už mano lango buvo pakeitęs jūrą į baltą aikštę, kurioje matėsi sūpuoklės ir dar kažkas. Nugrimzdęs krėsle šalia lovos tylėdamas mane stebėjo tėvas. Nusišypsojau ir jis prapliupo raudoti. Koridoriuje susirietęs miegojo Ferminas, padėjęs Bėjai ant kelių galvą, visi išgirdo tėvo verksmą, sumišusį su atgaila, ir puolė į palatą. Prisimenu liesą ir išblyškusį kaip džiovinta žuvis Ferminą. Man papasakojo, kad kraują, tekantį mano gyslomis, dovanojo jis, nes savo beveik viso netekau, o mano bičiulis klinikos kavinėje per dienų dienas kemša mėsytę, kad pakankamai būtų raudonųjų kraujo kūnelių, jei kartais man dar reikėtų jo pagalbos. Gal tai paaiškina jausmą, kad jaučiausi išmintingesnis. Prisimenu, kambarys skendėjo gėlių jūroje, ir tą popietę, gal po kelių minučių, tiksliai nepasakysiu, į palatą sugužėjo Gustavas Barselas su dukterėčia Klara, Bernarda ir mano bičiulis Tomas, kuris nedrįso nė akių į mane pakelti, o kai jį apkabinau, tuojau išbėgo lauk, kad niekas nematytų ašarų. Kaip per miglą prisimenu poną Federiką, lydimą Merseditos ir dėstytojo pono Anakleto. Aiškiausiai prisimenu Bėją, tyliai mane stebinčią, visiems džiaugsmingai šūkaujant ir sveikinant sugrįžus, ir tėvą, kuris tame krėsle praleido septynias naktis, melsdamasis Dievui, kuriuo iki šiol netikėjo.